Didysis graužikas – bebras
Lietuvoje gyvena ketvirtas pagal dydį graužikas pasaulyje – bebras. Didesnis už mūsų bebrą yra jo kanadinis pusbrolis ir du kapibarų porūšiai. Kas yra kapibara? Įsivaizduokite 100 kilogramų sveriančią jūrų kiaulytę, greitai bėgančią ir galinčią panerti po vandeniu, – tai kapibara. Ilgą laiką manyta, kad ir bebrai gyvena tik vandenyje.
Bebras yra „žuvis“
Per Amerikos užkariavimą Europos atsikėlėliai susidūrė su naujomis rūšimis, nauja aplinka, naujais iššūkiais ir naujomis galimybėmis. XVII a. Kvebeko (Kanada) vyskupas François de Lavalis paprašė bažnyčios vadovybės pripažinti bebrą žuvimi, kad jo parapija galėtų valgyti šio gyvūno mėsą per pasninką ir penktadieniais. Bebro nepaprastumą patvirtina jo gyvenimo būdas ir žvynuota uodega. Kartu su bebriena į pasninko patiekalų sąrašą pateko ir ondatros.
Bebro uodega
Galinga bebro uodega yra plati ir plokščia. Jos odos paviršių dengia storas ir elastingas, keratino gausių ląstelių sluoksnis, paprasčiau tariant – žvynai. Bebro uodega beveik visiškai nuoga. Ji padeda gyvūnui plaukti ir manevruoti vandenyje. Uodegoje kaupiasi riebalai ir ji auga visą bebro gyvenimą. Pagal uodegą galima apytikriai nustatyti bebro amžių – kuo ji ilgesnė ir platesnė, tuo bebras vyresnis. Bebrai neretai tupi ant savo uodegos, nes taip patogiau ir šilčiau.
Kovos randai
Bebrai – teritoriniai gyvūnai. Savo buveinę ir aplink ją esančią akvatoriją jie aktyviai patruliuoja ir išvaro kiekvieną įsiveržėlį. Kad įspėtų varžovus, plaukdamas per savo telkinio dalį bebras kartkartėmis galingai trinkteli uodega per vandenį, tačiau neretai kyla ir konfliktų. Ypač tada, kai plotuose bebrų populiacija tanki. Beje, skausmingai ir agresyviai vyksta šeimos skyrybos, kai iš urvo prieš gimstant jaunajai kartai į platųjį pasaulį išvaromi pernykščiai bebriukai.
Bebrų liaukos
Bebrai turi du liaukų komplektus, esančius po uodega. Viename yra į baltus taukus ar minkštą plastiliną panaši medžiaga, kurią gyvūnas naudoja kailiui riebinti. Antrame gaminamas kvapusis sekretas, kuriuo bebras žymisi savo teritoriją. Bebrų liaukų užpilas naudojamas imunitetui stiprinti. Manoma, kad tai yra efektyvi priemonė nuo įvairių ligų ir veikia kaip afrodiziakas.
Kailis
Bebro kailis – vienas storiausių gyvūnijos pasaulyje. Ant nugaros jis ne toks tankus – apie 12 tūkst. plaukelių viename kvadratiniame centimetre, o ant pilvo – 23 tūkst. Žiemą bebras užsiaugina papildomą termoizoliaciją, o ant pilvo kailio tankis padidėja iki 27 tūkst.
plaukelių. Kiekvieno plaukelio vidurys yra storesnis nei jo galai. Nuolat riebinamas kailis sudaro tarsi oro pagalvę, neleidžiančią lediniam vandeniui patekti prie odos, tad bebras nesušąla. Tankesnį kailį negu bebro turi tik vienas gyvūnas – europinė ūdra.
Mažyliai nemoka nardyti
Bebrų mažylių, gimusių balandžio pabaigoje, plaučių tūris toks didelis, kad iki mėnesio amžiaus jie negali nardyti. Tai yra tam tikras apsaugos mechanizmas. Įėjimai į bebrų namus yra po vandeniu. Nuo „svetainės“ įėjimą skiria speciali patalpa – žemyn einantis povandeninis koridorius, kuriuo galima išnirti į lauką.
Kadangi mažyliai nesugeba nardyti, jie neišlenda į lauką, tad yra apsaugoti nuo išorėje tykančių plėšrūnų. Didėjant kūno svoriui, santykis tarp plaučių tūrio ir gebėjimo plaukti keičiasi, tad bebriukai gali panirti kaip suaugę.
Bebrai yra monogamiški
Kai jaunus, metų amžiaus bebrus tėvai išvaro iš namų, jie vyksta ieškoti naujos teritorijos. Neretai jau šiame etape būsimoji bebrų pora susitinka ir kartu stato naujus namus. Bebrai yra monogamiški ir sudaro porą visam gyvenimui. Tik tada, kai vienas partneris žūva, kitas ieško naujos poros. Bebrų šeimos pagrindą sudaro vyresnioji pora ir jos palikuonys.
Jaunąja karta rūpinasi abu tėvai. Kartais su tėvais vis dar gyvena ir jauni, pasiekę beveik dvejus metus, bebrai. Jie padeda statybose ir remontuose, saugo teritoriją kartu su tėvais ir padeda auginti mažylius. Jeigu tėvai žūva, vyresnieji broliai ir sesės perima rūpinimąsi mažyliais.
Bebrų namai
Bebrai stato šakų namus, kurie gali užimti 20–30 m² plotą ir kilti 3–4 m virš vandens. Juose būna keli povandeniniai įėjimai ir išėjimai. Namai papildomi šakomis kiekvienais metais, jie nuolat didėja. Rudenį ant stogo bebrai krauna purvą, kuris žiemą sušąla ir suteikia papildomą apsaugą nuo plėšrūnų.
Neretai jaunos šeimos stato savo namelius šalia didžiojo šeimos „kotedžo“. Taip būna vietose, kur bebrų populiacija itin tanki, pavyzdžiui, gamtos rezervatuose. Jeigu biotopas leidžia, vasarop bebrai persikelia į urvus upės, ežero ar tvenkinio pakrantėje.
Užtvankos
Šaltiniuose, kanaluose ar upeliuose bebrai įrengia dambas, kad apylinkė patvintų, – vandeniu perkelti nugraužtus medžius lengviau nei traukti žeme. Kita priežastis, kodėl statomos užtvankos, – saugumas. Taip bebrai išplečia teritoriją, kuria jiems saugu judėti. Bebrai panėrę gali sulaikyti kvėpavimą iki 15 minučių, kartais ilgiau. Per šį laiką jie gali nuplaukti apie 500 metrų.
Bebrai įrengia ir kanalus bei tunelius, kiekvienas jų turi savo funkciją. Kanalai vieną su kitu jungia tvenkinius – taip bebrai gali saugiai judėti visa savo teritorija, neišlipdami į krantą. Na, o tuneliai jungia pagrindinį būstą su kitais bebrų statiniais – maisto sandėliais ir pan., užtikrina saugų įėjimą į kiekvieną urvą.
Damba
Bebro dambos pagrindas – didesni ir mažesni akmenys, remiantys purvo, šakų, pagalių ir žolės sieną. Dambos dydis ir forma priklauso nuo vandens srauto. Užtvanka yra tokio aukščio, kiek leidžia reljefas, sulaikantis užtvenktą vandenį.
Dambos forma priklauso nuo srovės greičio: kur srovė greita, damba išlenkta prieš srovę, ramioje srovėje damba tiesi. Ilgiausia bebrų damba pasaulyje yra Kanadoje, Miško Bizonų nacionaliniame parke, jos ilgis – daugiau kaip 800 metrų.
Natūralūs priešai
Natūralūs bebrų priešai yra vilkai, lūšys, lokiai ir, aišku, žmonės. Kadangi per didelė bebrų populiacija daro žalą žemės ūkiui ir miškininkystei, o neretai ir didelių bei mažų vaisių sodų savininkams, jų populiaciją reikia kontroliuoti. Lietuvoje bebrų medžioklės sezonas yra nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 d.
Žiemos atsargos
Rengdamiesi žiemai bebrai surenka didelę karklų krūmų ir įvairių medžių šakų krūvą, kurią laiko prie savo namelio įėjimo, panardintą po vandeniu. Taip maistas ilgiau išlieka šviežias, o bebrai apsisaugo nuo plėšrūnų. Graužikams nereikia išnirti maisto, nes net tvenkiniui užšalus bebras pasiekia savo atsargas per povandeninį įėjimą.
Du lūpų komplektai
Už pirmų ūsuotų lūpų bebras turi dar vienas, kurias sudaro odos raukšlės. Tokia burnos sandara leidžia sugriebti šakas ir perkelti jas nepaspringstant vandeniu.
Ūsai
Ypatingus ūsus turi katės, arkliai, šunys, visi graužikai ir dar daug kitų gyvūnų, įskaitant bebrus. Be to, bebrams jie auga ne tik aplink nosį, bet ir ant smakro, letenų ir kitų kūno dalių. Ūsai leidžia bebrui pajusti vandens ir žemės vibraciją, rodančią artėjantį plėšrūną, vandens tėkmės ir orų pokyčius, krintančius medžius.
Plėvėtos letenos
Aišku, bebras nėra antis ar naras, tad jo galūnės vadinamos letenomis, tačiau bebro gyvenimo būdas yra tarsi amfibijos, todėl jo letenos evoliucionavo panašiai kaip anties. Bebro užpakalinių kojų pirštus jungia elastingos plėvės, prasidedančios prie pat nagų.
Tokia letenų forma leidžia bebrui labai greitai plaukti. Priekinės letenos yra beplėvės, tačiau su ilgais ir stipriais nagais, padedančiais rausti urvus. Bebras ant kiekvieno užpakalinės kojos piršto turi dvigubą nagą, kuriuo sėkmingai išsikaso iš kailio blusas.
Dantys
Bebro dantys auga nuolat, iš dalies todėl jis visą laiką graužia medžius. Bebro dantys – tarsi kaltas. Jų aštrus pjaunamasis paviršius susiformuoja per laiką dėl kietesnio emalio priekyje ir minkštesnio – burnos viduje. Bebrų dantyse yra daugiau geležies nei kitų gyvūnų dantyse, todėl jie yra atsparesni rūgštims. Na, o amžiną graužimo motoriką užtikrina itin stiprūs apatinio žandikaulio raumenys.
Juslės
Mažos akutės rodo, kad bebrų rega nėra ypatinga, tačiau jų puiki klausa, uoslė ir lyta. Plaukiant po vandeniu akis uždengia skaidri membrana, o šnerves ir ausis sandariai uždaro odos raukšlė, neleidžianti vandeniui įtekėti į kvėpavimo ir klausos kanalus.
Mityba
Bebrai yra augalėdžiai. Jų maistas kinta pagal metų laiką. Vasarą bebrai daugiausia minta sultingais lakštiniais augalais, augančiais vandenyje ir pakrantėje. Rudenį ir žiemą, taip pat anksti pavasarį, bebrai maitinasi vandens augalų šaknimis, medžių ir krūmų šakelėmis ir žieve.
Karklų sodai
Bebrai mėgsta karklus kaip kasdienį maisto šaltinį. Jeigu aplink bebravietę yra karklų, tai bebrai pasidaro savo darželį, kuriame visada būna jaunų ūglių. Taip susidaro būdingos formos karklų krūmai – ant vieno kamieno stambus suaugimas, iš kurio auga tiesios vytelės.
Upinis bebras
Lietuvoje bebrai nuo seno gyveno Nemuno baseine. Jų liekanų randama piliakalniuose, durpynuose. Bebrai buvo intensyviai medžiojami dėl mėsos, ypač – uodegos, kailio ir sruoglių. 1555 m. švedų kronikininko Olauso Magnuso Šiaurės tautų istorijoje rašoma, kad Lietuva buvusi pagrindinė bebrų kailių tiekėja Europoje.
1529 m. bebrų medžioklė buvo nustatyta Pirmajame Lietuvos Statute: bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus leista dirbti tik atstumu, „kokiu stiprus vyras nuo jų galėjo nusviesti pagalį“. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai.
Nors dėl draudimų Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje Europos dalyje, tačiau ir pas mus jie palaipsniui nunyko. XX a. pr. tik pavieniai bebrai atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą iš Baltarusijos. XX a. viduryje ir antroje pusėje pradėta bebrų reaklimatizacija. Dabar šalyje bebrų paplitę daugelio upių baseinuose.
PRENUMERUOKITE Žurnalą iki 2023 metų pabaigos!
Naujas žurnalo numeris jau greitai prekyboje!
