Biotechnologijų bendrovė Colossal Biosciences neseniai pasidalijo naujausiomis žiniomis apie savo ambicingą projektą – baisiųjų vilkų jauniklius. Šie gyvūnai gimė prieš šešis mėnesius ir per tą laiką spėjo padvigubėti savo dydžiu. Dabar jie ne tik atrodo įspūdingiau, bet ir elgiasi vis panašiau į tai, ką mokslininkai laiko būdinga seniesiems plėšrūnams.
Bendrovės teigimu, jaunikliai pasižymi stipriais uoslės instinktais, gebėjimu reaguoti į grobį ir stipria gaujos dinamika – tai elgesio bruožai, kuriuos tyrėjai sieja su išnykusiais Aenocyon dirus, vadinamaisiais baisiaisiais vilkais. Kol kas šuniukai yra prižiūrimi kontroliuojamoje aplinkoje, kur mokosi reaguoti į aplinką, bendrauti tarpusavyje ir parodyti instinktyvų elgesį. Jų vystymąsi atidžiai stebi genetikai, elgsenos specialistai ir gyvūnų prižiūrėtojai.
Tai nėra tikrieji baisieji vilkai
Tai nėra tikrieji baisieji vilkai: kas iš tiesų vyksta su Romulu, Remu ir Khaleesi
Kai bendrovė Colossal Biosciences paskelbė apie trijų tariamai baisiųjų vilkų jauniklių gimimą, žinia išplito kaip sensacija. Romulas, Remas ir Khaleesi – tokie jiems suteikti vardai – buvo pristatyti kaip pirmieji atkurti Aenocyon dirus palikuonys. Šie prieš daugiau nei 10 tūkstančių metų išnykę plėšrūnai kadaise klaidžiojo po Šiaurės Ameriką, buvo didesni, masyvesni ir stipresni nei bet kurie šių laikų vilkai. Tačiau, kaip paaiškėjo, šis „prisikėlimas“ nėra toks, kokiu buvo pristatytas.
Pagrindinė Colossal mokslininkė Beth Shapiro interviu žurnalui New Scientist pripažino, kad šuniukai iš tiesų yra genetiškai modifikuoti pilkieji vilkai. Jų genome buvo atlikti 20 genetinių pakeitimų 14 skirtingų genų, visi parinkti taip, kad gyvūnai kiek įmanoma labiau primintų išnykusią rūšį. Pokyčiai paveikė kūno dydį, kaukolės formą, krūtinės ląstos struktūrą, kailio spalvą ir net kvėpavimo garsus. Tačiau Shapiro atvirai sako – tai nėra tikrieji baisieji vilkai. Tai nėra šios rūšies sugrąžinimas, o dabartinių gyvūnų modifikavimas, siekiant atkurti tam tikrus senovinius bruožus.
Kodėl tada jie vis dar vadinami baisiaisiais vilkais, jei iš tikrųjų tokie nėra? Pasak Shapiro, šis pavadinimas nėra mokslinis – tai daugiau simbolinė, komunikacinė priemonė. Tai būdas parodyti, ką šiandien gali genetinė inžinerija, kaip įmanoma atkurti išnykusias savybes, net jei pati rūšis lieka praeityje. Anot jos, šis projektas yra dalis platesnės vizijos, kurios tikslas – panaudoti biotechnologijas gamtosaugai, nykstančių rūšių apsaugai ir net ekosistemų atkūrimui.
Kas laukia toliau?
Šiuo metu visi trys jaunikliai laikomi kontroliuojamoje aplinkoje, kur jų augimą ir elgesį atidžiai stebi tyrėjų komanda. Romulas ir Remas jau pasiekė apie 40 kilogramų svorį, o mažoji Khaleesi sveria apie 16 kilogramų. Visiems reguliariai atliekami sveikatos patikrinimai, kraujo tyrimai, kompiuterinė tomografija – visa tai tam, kad būtų galima sekti jų raidą kuo tiksliau.
Artimiausiu metu planuojama visus tris supažindinti tarpusavyje ir įvertinti, ar jie geba formuoti natūralią vilkų socialinę struktūrą – hierarchiją, ryšius, bendravimą. Tyrėjai tikisi, kad jaunikliai pademonstruos instinktyvų elgesį, kuris būtinas, jei ateityje jie bus perkelti į pusiau laukinę aplinką – saugomą rezervatą, kuriame galėtų veikti kaip plėšrūnai, lavinti medžioklės įgūdžius ir iš dalies atkurti istorinę ekologinę funkciją.
Tuo pat metu Colossal ketina toliau tobulinti genetinius modelius – kurti naujas jauniklių kartas su dar ryškesnėmis senovinių vilkų savybėmis. Tai nėra bandymas sukurti tobulą kloną, o veikiau eksperimentas, kaip atkurti išnykusios rūšies vaidmenį gamtoje, net jei pati rūšis – nepilnai atkurta.
Ilgalaikėje perspektyvoje įmonė svarsto apie didesnės populiacijos formavimą, galimą perkelimą į natūralias ar pusiau natūralias teritorijas, o taip pat – apie šių gyvūnų vaidmenį atkuriant sutrikusias ekosistemas.
Tikrieji baisieji vilkai gyveno Šiaurės Amerikoje ir išnyko pasibaigus paskutiniam ledynmečiui. Jie buvo stambesni, sunkesni ir geriau prisitaikę prie stambių žolėdžių medžioklės nei dabartiniai pilkieji vilkai. Tačiau jų genetinis palikimas labai nutolęs nuo šiuolaikinių šuninių. Jie buvo savarankiška, labai sena šaka.
Taigi, nors Colossal projektas ir žavi, svarbu suprasti, kad tai ne mokslinės fantastikos išsipildymas, o tik vienas iš žingsnių biologinės inžinerijos pažangos kelyje. Šie jaunikliai ne atkurti išnykusieji plėšrūnai, bet mokslinis eksperimentas, kuriame senovės vaizdiniai derinami su šiuolaikinėmis technologijomis.
Tikrasis baisiųjų vilkų sugrįžimas dar tikrai neįvyko – tačiau klausimai apie tai, ar jis išvis galimas ir ar to tikrai reikia, tampa vis aktualesni.
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
