Patirtis

Aukštas barzdotas vyriškis su skrybėle ir gauja lietuvių skalikų: Ričardas Barzdenis0

Nuotrauka: iš archyvo

Ričardą Barzdenį daugelis pažįsta kaip Lietuvių skalikų augintojų sąjungos vadovą. O kas neturi daug reikalų su šunimis ir medžiokle, visada pamena, kad kultūriniame renginyje dalyvavo aukštas barzdotas vyriškis su skrybėle ir gauja lietuvių skalikų. Tas, kas susižavi mūsų nacionaline veisle, žino, kad norint išsirinkti medžioklės pagalbininką reikia ieškoti būtent Ričardo, jis visada geranoriškai patars ir padės. Lietuvių skalikų augintojų sąjungos nariai jį apibūdina kaip be galo tolerantišką, mandagų žmogų, kuris sugeba kiekvieną išklausyti ir tėviškai patarti – dėl to jis visada apsuptas žmonių.

R. Barzdenis yra ne tik Lietuvių skalikų augintojų sąjungos vadovas, aistringas medžiotojas, bet turi ekologinį ūkį Kupiškio rajono Žižmariškio kaime, lietuvių skalikų veislyną Iš Žižmariškio bei elnyną.

Ričardo sodyba Žižmariškio kaime yra vienintelė. Čia pašnekovas gimė, užaugo ir tebegyvena. Susitikę pirmiausia apžiūrime dėmėtųjų elnių bandą, pasiklausome jų tuoktuvių švilpavimų, o tada pašnekovas pakviečia į trofėjais ir skalikų laimėtais medaliais išpuoštą medžioklės namelį. Atrodo, viskas bus paprasta: atsisėsime, kaip paprastai įjungsiu diktofoną ir pradėsime pokalbį, tačiau tik aš taip galvojau.

Ričardas tarė: „Pirma turi pereiti mano testą, noriu pažiūrėti, ar teisingai gavai selekcininko kvalifikaciją… Jei atsakysi, interviu gausi.“ Ir tuomet ant stalo pažėrė įvairių gyvūnų dalių. Pasijutau kaip studijų laikais per šviesaus atminimo doc. Kęstučio Pėtelio kontrolinį, kai paaiškėja, kad pasiruošei ne tą temą. Taigi teko pasukti galvą. Šio „testo“ klausimų ir atsakymų neatskleisiu, nes galbūt ir jums kada nors jie paklius, jei lankysitės Žižmariškyje. Interviu visgi gavau.

Nuotrauka: iš archyvo

Apie save ir šeimą

„Žižmariškio vienkiemis – mano gimtinė, tai mano tėvų žemės, 1992 m. čia įkūriau savo ūkį, kuriame dirbu iki šiol. 1982 m. baigiau Žemės ūkio akademiją, įgijau žemės ūkio inžinieriaus-mechaniko specialybę. Nuo 1977 m. aštuonerius metus žaidžiau regbį, vėliau pakliuvau į karinę tarnybą ir susižavėjau motokrosu. Tarnaudamas dalyvaudavau motokroso varžybose už Kaliningrado rinktinę. Po armijos grįžau į Antašavos kolūkį ir pagal paskyrimą dirbau inžinieriumi“, – savo biografija pasidalina pašnekovas.

Jis su žmona sugyveno tris dukras. Vyriausioji ir jauniausioji gyvena Vilniuje, o vidurinė Kupiškyje. Jauniausioji mokosi Vilniaus dailės akademijoje ir gražiai piešia. Namuose yra jos tapytų paveikslų, garbingiausioje vietoje – lietuvių skaliko portretas. Dukros medžiotojomis netapo, tačiau Ričardas pasidžiaugia, kad žentą gavo medžiotoją.

Nuotrauka: iš archyvo

Medžiotojo kelio pradžia

„Šeimoje medžiotojų nebuvo visai, todėl medžioklės meno mokiausi pats. Nuo vaikystės mėgau pasivaikščioti miške, daug būdavau gamtoje. Aplink namus buvo daug krūmynų, juose gyveno briedžiai, šernų tada buvo nedaug, stirnų taip pat. Turėjau tada šuniuką, kiemsargiuką, kurį gavau dovanų iš seno Antašavos medžiotojo. Buvo labai geras šuo, nes mokėjo iš bandos atskirti mažiausius šerniukus ir atvaryt, esame kelis ir pagavę“, – pirmą savo kompanioną su nostalgija atsimena Ričardas.

„Su kiemsargiuku buvo ir kitų nuotykių. Prisimenu, kaip kartą būdamas 12 metų išėjau nusipjauti lazdyno meškerykočiui ir sutikau briedį… Tąsyk šuniukas surado briedį ir pradėjo loti, aš besitraukdamas nuo jo įlipau į medį ir sėdžiu ant šakos. Šuniukas palojo ir nubėgo, o aš likau sėdėti ir laukti, kol paskabęs lapelių nuo medžio, ant kurio sėdžiu, briedis nueis. Taip prasėdėjau kokią penkiolika minučių ir labai pykau ant savęs, kad nepasiėmiau fotoaparato, nes buvo unikali proga nufotografuoti briedį iš viršaus ir 2–3 metrų atstumu. Daugiau tokios progos nepasitaikė“, – apgailestauja jis.

Nuo ketvirtos klasės Ričardas pradėjo eiti varovu. „Su grupele draugų ir keliomis mergaitėmis eidavome į medžioklę su varovais Žaliojoje girioje. Būdavo, išstato mus visus kas 200 metrų, nes varymai dideli, o varovų daugiau nebūdavo, ir taip eini visą dieną. Taip išmokau nepasiklysti miške. Atsimenu, kad gaudavom 3 rublius už dieną, mums, vaikams, rubliai nemaišydavo, bet ir be jų būčiau ėjęs, nes kur kas smagiau būti gamtoje… Man pats užsiėmimas patiko“, – prisimena pašnekovas.

Pirmasis lietuvių skalikas – juokais

„Pirmą lietuvių skaliką įsitaisiau juokais, – šypsosi. – Važiuodamas Šiauliuose pro turgų pamačiau pardavinėjant mažų skalikiukų, atėjau ir nusipirkau daug negalvodamas. Vėliau kaimyno draugas dovanojo jau suaugusį skaliką, nes jo mama nebesusitvarkė su juo, o palaipsniui nuo jų dviejų viskas ir plėtėsi. Įkūriau veislyną, o dabar auginu keturis lietuvių skalikus.“

Kodėl sužavėjo būtent lietuvių skalikas? Medžiotojas net nemirktelėjęs atsako: „Tikras vyras yra medžiotojas. Tikras lietuvis medžiotojas medžioja su lietuvių skaliku. Aš patriotas! Lietuviška veislė! Lietuviškas šuo! Tai sena veislė, egzistuojanti nuo XVI a., aprašyta Pirmajame Lietuvos statute. Tais klestėjimo laikais buvo penkios skalikų rūšys, nuo stambių ogarų iki smulkių kuršių skalikų. Dabar mūsų skalikai yra patys stambiausi.“

Ričardas Barzdenis

Veislė išveista stambių kanopinių žvėrių medžioklei, tačiau moka ir kiškius varyti. Nuo skaliko lojimo miškas tampa gyvas, teigia Ričardas.

„Kai pripranti prie savo šuns, žinai iš balso, kokį žvėrį jis varo. Pirmiausia suradęs miške šviežią pėdsaką, juo bėgdamas skalikas pradeda skalyti. Pagal balso tembrą galima spėti, kieno pėdsaku seka – kiškio, lapės ar stambesnio žvėries. Sekdamas mažo žvėrelio pėdsaku skalija ploniau, o artėdamas prie stambesnio kanopinio loja sodriu, stipriu storu balsu. Tada gali iš anksto žinoti, kokių šovinių prireiks. Jie geri namų ir vaikų saugotojai. Supranta, kad tai vaikas, ir saugo. Skalikas tuo ir užburia, matyt, ir mane taip užbūrė“, – atskleidžia pašnekovas. Pasak R. Barzdenio, lietuvių skalikai turi išskirtinių savybių, kuriomis nepasižymi dauguma kitų medžioklinių šunų.

Sąjungos gimimas

„Skalikas užkabino ir nebepaleido. Taip viskas įsisuko, kad įkūrėme Lietuvių skalikų augintojų sąjungą. Atsiradus pirmiesiems mano skalikams, su keliais bendraminčiais pradėjome važinėti į Medžiotojų ir žvejų draugijos organizuojamas parodas. Dalyvavome visose respublikinėse parodose, kurios vykdavo kas antri metai, Kaune, Zuikinėje, Dotnuvoje, prie Platelių… Taip ir gyvenom nuo parodos iki parodos, kol 2007 m. pavasarį su Andriejumi Petreikiu pradėjome vis pašmaikštauti, kad gal reikia atskiro klubo lietuvių skalikams.

Tada jau veikė Lietuvos laikų savininkų klubas, jiems neblogai sekėsi ir mes su baltu pavydu vis pagalvodavome, kad gal ir mums laikas, – sako Ričardas ir priduria, kad tuo metu buvo skalikų klubas prie LMŽD, kinologo Vytauto Klovo sukurtas, bet neveiksnus. – Mes su kolegomis norėjome būti matomi, organizuoti savas, specializuotas lietuvių skalikų parodas, lauko bandymus, kitus renginius, galų gale, pabendrauti bendraminčių būryje. Sakom – gal buriamės? Ir taip pašmaikštavę ėmėmės veiksmų.

Tų pačių metų spalio 13 d. susirinkome Petro Dabrišiaus ūkyje į Lietuvių skalikų augintojų sąjungos steigiamąjį susirinkimą. Gediminas Žiūkas ir šviesaus atminimo Albertas Dziadas padėjo su įstatų rengimu, kita dokumentacija. Tą dieną Albertas paskutinis pasirašė ant steigiamojo susirinkimo protokolo. Tuomet beliko įveikti registracijos ir kitas kliūtis. Galų gale 2008 m. sausio 30 d. gimė mūsų sąjunga.“

Kai įkūrė Lietuvių skalikų augintojų sąjungą, kaip teigia Ričardas, tarsi atvertė naują lapą puoselėjant lietuvių skaliko veislę: „Užplūdo didžiulis džiaugsmas, kad tai mūsų. Tais pačiais metais pradėjome rengti savus lauko bandymus Taujėnuose. Per pirmus gyvavimo metus buvo surengtos trys regioninės lietuvių skalikų parodos: Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje, ir viena didelė Baisogalos institute. Ir dabar vyksta klubo parodos Žemaitijoje ir Aukštaitijoje, o Dzūkijoje rengiami kraujasekystės lauko bandymai.“

Kai pradėjo veikti, daug kas Ričardui sakė, kad klubas negyvuos, neišsilaikys. „Tada buvo daug emocijų, bet savo darbu įrodėme, kad galime gyventi. Džiaugiuosi, kad man pavyko suburti entuziastų branduolį, kurį dabar sudaro virš 20 žmonių. Smagu, kad kolegos manimi pasitiki ir patiki vadovo pareigas, tačiau nebijau, jei jas reikės perleisti, nes tas laikas artėja“, – kol pasakoja, iš Ričardo akių matau, kad jis nuoširdžiai gyvena sąjungos reikalais.

Lietuvių skalikai – įvairiapusiai

Klubui įsikūrus, jo nariai daug eksperimentuodavo su skalikais, nes norėjo apčiuopti visas nacionalinės veislės galimybes ir pritaikyti ją platesniam medžioklių spektrui. „Kur kas kviesdavo, visur vykdavome. Kartą dalyvavome paukštinių šunų bandymuose. Sodelių karjere buvo rengiami lauko bandymai su antimi. Pirmoji užduotis – paukščio velkė. Skalikai turėjo sekti velke ir pėdsako gale surasti paukštį.

Antra užduotis – išnešti sumedžiotą antį iš vandens. Ir, mūsų džiaugsmui, du lietuvių skalikai pasirodė puikiai. Drąsiai užduotis įvykdė Remigijaus Jėčiaus skalikas Jaris, o Renaldo Kaupo skalikas Agas, būdamas tik 8 mėnesių amžiaus, išnešė antytę nedrąsiai už sparniuko ir gražiai paguldė. Tai buvo labai emocionalūs lauko bandymai. Daugiau tokių juokų nedarėme, nes tai paukštinių šunų darbas“, – su gera nuotaika ir šypsena prisimena Ričardas.

Kaip teigia pašnekovas, eksperimentuojant pavyko sužinoti, kad lietuvių skalikai – ir labai geri kraujasekiai. „Šiandien, manau, lietuvių skalikas daug geriau nei bavarų ar Hanoverio kraujasekiai. Jis gali dalyvauti medžioklėje su varovais ir toje pačioje medžioklėje atlikti kraujasekio darbą. Taip pat jis gali ir apsiginti pats, ir apginti savo vedlį nuo pašauto šerno atakos, – sako ir priduria, kad ir pats tai yra patyręs. – Kartą Vytautas Tamošiūnas pasikvietė į prie Palangos rengiamus kraujo pėdsako bandymus. Sako, bavarams darau kraujo pėdsaką, gal ir jūs su skalikais norite išmėginti? Žinoma, sutikome, ir aš, Remigijus Jėčius ir Vytautas Tamašauskas nuvažiavome su savo šunimis. Patirties šiame reikale dar neturėjome. Klausiame, ką čia reikės daryt? Neturėjome net specialių pavadėlių. Tada visi trys šunys puikiai pasirodė, o ekspertai nustebo, kad neruošti šunys taip puikiai atlieka užduotis. Nuo to laiko tapome dideli sužeistų žvėrių paieškos entuziastai.“

Bėgant laikui sąjunga atrado, kad Latvijoje vyksta vadinamieji skalikų duetų lauko bandymai. Pasidarė smalsu, todėl sudarę dvi komandas vyko savo laimės išbandyti. Pirmoji komanda iš Žemaitijos buvo Vytauto Žilio augintiniai, o antroji – aukštaičių, kurią sudarė pats Ričardas ir Povilas Daugėla.

„Prisimenu, koks buvau laimingas, kai iškovojome antrą vietą, o Žemaitijos komanda užėmė trečią. Tada supratau, kas yra skalikų duetas ir kaip gražiai jie šmaikštauja su žvėrimi“, – lietuvių skalikus toliau giria pašnekovas.

„Vėliau akiratis plėtėsi ir vykdavome į Lenkijos tarptautinius kompleksinius lauko bandymus. Čia varžovų netrūkdavo, nes dalyvaudavo devynios Europos šalys ir reikėdavo varžytis su daugiau nei 50 varžovų. Tai didelis kompleksas užduočių ir šuniui, ir vedliui. Pirmiausia, paklusnumo bandymas, tada šuo turi atidirbti su šernu voljere, galiausiai žvėries paieška dirbtiniu kraujo pėdsaku, kurio ilgis 500 m. Vertinimas labai griežtas: jei viename bandyme suklydai, toliau rungtis nebegali. Pamenu, kaip bepročiai važiuodavome su jaunais šunimis, vos sulaukusiais metų su trupučiu, į tokias sudėtingas varžybas, kur suaugusiems šunims didelis išbandymas. Čia džiugindavo įspūdingi lietuvaičių pasiekti rezultatai. Komandos yra laimėjusios nemažai vietų nuo antros iki dešimtos. Pasisekę yra ir man su savo skaliku Naidžiu iškovoti aukštą septintą vietą tarp 47 varžovų. Buvau be galo laimingas ir didžiavausi juo, tačiau po kelių mėnesių Naidis per medžioklę žuvo“, – apgailestauja dėl augintinio likimo pašnekovas.

Lietuvių skalikas Litas

„Vienas geriausių mano šunų buvo skalikas Litas. Fantastiškai ieškodavo sužeistų žvėrių. Jis niekad nenuklysdavo nuo pėdsako, visada rasdavo sužeistą žvėrį net ir už 6 kilometrų. Visi aplinkinių rajonų medžiotojai žinojo, kas yra Litas. Su Litu surasdavome labai daug sužeistų žvėrių, – augintinį giria Ričardas ir prisimena dar vieną nutikimą. – Kartą kaimyninis būrelis pasikvietė surasti sužeistą elnią. Paieška buvo sėkminga ir elnią radome už 3 kilometrų nuo šūvio vietos.

Tik suradus elnią paskambino kito būrelio vadas ir paprašė surasti pašautą šerną. Nuvykome ten. Pasileidome su Litu per Guodžių durpyną šerno pėdsaku. Buvo pašalę ir pasnigę, o mums pasitaikė prastai vietovę pažįstantis vedlys. Einant vedlys nepasakė apie durpyne esančius kanalus ir eidamas su prie pavadėlio prisegtu šunimi įsmukau iki pažastų į kanale esančią properšą. Greit atsegiau šunį ir paleidau dirbti laisvai, o pats bandžiau išsikabaroti iš kanalo. Litas užtikrintai nuėjo pėdsaku. Pašautas šernas gulėjo netoli kanalo.

Litas aktyviai lodamas pranešė apie radybas. Kol išsikabarojau iš kanalo, būrelio vadas ir neteisingą šūvį atlikęs šaulys spėjo užvažiuoti iš kitos durpyno pusės ir pribėgti prie eglyno, kuriame buvo šernas. Priėjus medžiotojui su šautuvu ir pasiruošus sumedžioti šernas atakavo medžiotoją, nespėjus jam atlikti lemiamo šūvio. Medžiotojas parkrito ant žemės… Nežinia kuo būtų pasibaigę, jei Litas nebūtų jo išgelbėjęs. Tą dieną šventėme antrą medžiotojo gimtadienį“, – su pasididžiavimu apie medžioklės pagalbininką pasakoja Ričardas.

Posted by Lietuvių Skalikų Augintojų Sąjunga on Pirmdiena, 2019. gada 3. jūnijs

Parengtas šuo – geriausias trofėjus

„Bokštelis ne man, tykojimas ne man, neturiu tam kantrybės, – paklaustas apie mėgstamiausius medžioklės būdus atsako medžioklis. – Neįdomu man bokštelyje sėdėt, iš jo per tą vieną mažutį langelį nematai gamtos. Sėdėti bokštelyje su šautuvu ir sumedžioti žvėrį, kuris atėjo pavalgyti, nesudėtinga ir meistriškumo jokio nereikia. Negi nėra ko valgyti? Linijoje taip pat nestoviu, kol kojos neša, esu varovas ir dalyvauju pėdsekystėje.“

Trofėjais, kaip teigia pats Ričardas, pasigirti jis taip pat negali. Pėdsekystė, paieška, ištaisytos medžiotojų klaidos, pabaigta medžioklė, gerai paruoštas šuo varymui, medžiotojui atvarytas žvėris – tai jo sielą džiuginantys trofėjai. „Gerai paruošti skaliką – čia yra medžioklė! Jei tu rimtas medžiotojas, turi užauginti šunį, paruošti ir sulaukti iš jo rezultato. Paruošti šunį – pats sunkiausias darbas. Tikras vyras turi auginti šunį, nesvarbu kokį, ir paruošti jį per pusantrų metų medžioklei. Gaila, kad nėra daug tokių medžioklių, kurie užsiimtų auginti šunį ir su juo medžioti. Dažniausiai nueinama lengvesniu keliu – pastovėti ant linijos ir pykt ant tų kolegų, kurie dirba varovais.“

Trūksta medžiotojų švietimo apie šunis

Neretai medžiotojų būrelis įsivaizduoja, kad šunys išbaidys žvėris. „Tai netiesa! Jei tinkamai paruošti šunys, lengvai valdomi, tada neišbaido. Žvėris išbaido tik šautuvas ir šūvis! – tvirtina Ričardas. – Šunys neišbaido žvėrių iš miško. Patys esame atlikę ne vieną eksperimentą ir parodę medžiotojams, kad tai klaidingas požiūris. Pasvalio rajono Daujėnų būrelis, kuriame medžioja ir kinologas Juozas Beniulis, buvo supykęs ant šunų medžioklėse su varovais. Atlikome bandymą. Medžiojome su didele gauja skalikų visą dieną.

Atrodo, miškas turėjo likti tuščias. Šunys sustodavo ant linijos po varymų. Tam, kad įsitikintų mano žodžiais, kitą savaitę klubas vėl medžiojo tuose pačiuose kvartaluose, ir rado tas pačias ten gyvenančias žvėrių bandas savo vietoje. O kas baiminasi dėl šernų, turėtų žinoti, kad tai didelis ir stambus žvėris, jo taip lengvai šuo nesužeis. Čia viena taisyklė: šuo, kaip ir vilkas, niekada nepersekios stipriausio bandos žvėries, jis visada atsirinks fiziškai silpniausią gyvūną, kuris ir taip turėtų būti išimtas iš populiacijos“, – primena medžioklių su šunimis tiesas šunininkas.

„Gerai, kad dabar prasiplėtė galimybės daugiau medžioti su šunimis. Leidus tamsiu paros metu medžioti invazinius, bus galima ir lietuvių skalikus tam pritaikyti. Jie puikiai gali aptikti gyvūną ir skambiu balsu pranešti bei pagelbėti, kur reikia, sumažinti nepageidaujamų plėšrūnų. Kaimynai latviai ir estai su skalikais medžioja net lūšis“, – šunų svarbą medžioklėje dar kartą akcentuoja R. Barzdenis.

Pokalbio pabaigoje paklausiu pašnekovo, ko palinkėtų medžiotojams. „Linkiu gerų, spalvingų emocijų medžioklėse panaudojant šunis. Medžioklėse visada turėti klegesio, skalijimo ir varymo balsų bei ištikimą medžioklės pagalbininką sužeistam laimikiui surasti“, – atsako Ričardas.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.