sargiai! Siautėja šernų bandos! Išvykus poilsiautojams, Kuršių neriją perima šernai
Pasibaigus poilsio sezonui ir nuslūgus žmonių šurmuliui, Kuršių nerija tarsi akimirksniu pasikeičia. Tylos ir ramybės ieškantys vietiniai gyventojai pastebi, kad vos tik išvyksta paskutiniai poilsiautojai, gyvenvietėse ima šmėžuoti visai kiti svečiai. Tai šernų bandos, kurios išlenda iš miško ir pradeda šeimininkauti ten, kur dar prieš kelias savaites buvo girdėti vaikų juokas, dviračių skambučiai ir kavinėse skambantys balsai.
Gauk 80 puslapių kiekviename numeryje ir 2 priedus! Prenumeruok žurnalą 2026 metams!
Juodkrantėje vakarais, kai jau prietema nusileidžia ant kopų ir pušynų, vaikų žaidimų aikštelę aplanko gerokai ūgtelėjusių šerniukų būrys. Aštuoni jaunikliai drąsiai bando sūpynes, uosto smėlį ir juda tarp žaidimų įrangos taip, tarsi čia būtų visiškai jų teritorija. Vos pastebėję žmones, gyvūnai išsigąsta ir nevalingai nulekia į gatvę, tačiau jau po kelių dienų vėl sugrįžta.
Juodkrantės bendruomenės pirmininkė Sandra Berletaitė pasakoja LRT.lt, kad šie šerniukai nėra šių metų jaunikliai. Tai maždaug dvejų ar trejų metų amžiaus gyvūnai, jau nebe tokie baikštūs, kaip būtų galima tikėtis. Vieną vakarą, praėjus vos porai savaičių po pirmojo apsilankymo žaidimų aikštelėje, ta pati banda atklydo ir į jos kiemą. Sandra prisimena, kad jausmas nebuvo maloniausias. „Pradėjo lyst iš visų pusių. Gerai, kad buvau automobilyje, nes tikrai nėra jauku susidurti akis į akį su tokia banda.“
Seni įspaudai žolėje ir išraustos pakelės rodo aiškias jų buvimo žymes. Vos tik baigiasi sezonas, žmonių paliktas tuštumas užpildo šernai. Juodkrantės gyventojai spėja, kad miškuose jų gali būti šimtai. Gyvūnai naktimis išknisa vejas, gėlynus, sugraužia gėlių svogūnėlius ir be skrupulų ieško kiekvienos rastos maisto atliekos.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Lina Dikšaitė sako, kad į gyvenvietes juos gena paprasta priežastis. „Kai sumažėja poilsiautojų, miške sumažėja maisto. Gyvūnai keliauja į gyvenvietes. Ten jie randa obuolių, gilių, kartais paliktų maisto atliekų. Šernai yra visaėdžiai, jie suėda viską, kas tik pasitaiko.“
Situaciją dar labiau komplikuoja faktas, kad Kuršių nerijoje nėra natūralių šių gyvūnų priešų. Čia neaptinkama vilkų ar kitų plėšrūnų, kurie natūraliai reguliuotų populiaciją. Todėl, kaip pastebi parko direktorė, žmogus čia dažnai tenka plėšrūno vaidmeniui. Medžioklė yra vienas iš būdų palaikyti sveiką ir saugią šernų populiaciją, tačiau tai ne visada paprasta.
Neringos meras Darius Jasaitis tikina, kad populiacija per pastaruosius metus nėra pastebimai išaugusi. Medžiotojai kasmet sumedžioja panašų skaičių šernų. Šiemet vietos būrelis jau sumedžiojo dvidešimt penkis gyvūnus, o per visus metus paprastai sumedžiojama apie keturiasdešimt. Tačiau net ir ši veikla nėra lengva. Rudenį ir žiemą miškuose pilna sportininkų, grybautojų, vaikštinėtojų, todėl šernai pasitraukia gilyn ir medžiotojams tenka sudėtinga užduotis.
Prie šios problemos prisideda ir vis dar nenurimęs afrikinio kiaulių maro pavojus. Nors Kuršių nerijos ligos židiniai iki šiol nepasiekė, Lietuvoje AKM toliau fiksuojamas. Šiemet VMVT užregistravo jau kelis naujus atvejus. Kuo daugiau šernų traukia į gyvenvietes, tuo didesnė rizika, kad liga gali judėti toliau arba atsidurti kiaulių ūkiuose žemyne.
Pasibaigus sezonui Kuršių nerija iš pirmo žvilgsnio atrodo rami ir susitelkusi į gamtos skambesį, tačiau vietiniai žmonės jaučia ir kitą realybę. Ištuštėjus miškams nuo turistų, šernai perima juos savo žingsniais. Tai primena, kad gyvenimas gamtoje niekuomet nestovi vietoje. Kai traukiasi žmogus, jo paliktą erdvę visuomet užima kas nors kitas.
Vilkas nutempė šunį ir gąsdina žmones, o šernai išdrasko Klaipėdos vazonus. Miško naujienos #14
Gauk 80 puslapių kiekviename numeryje ir 2 priedus! Prenumeruok žurnalą 2026 metams!
