Šitą straipsnį privertė parašyti po Joninių nakties pamatytas numušto stirniuko vaizdas Vilniaus miesto prieigose.
Jau beveik devintas mėnuo, kaip maluosi autobusu po Šalčininkų ir Varėnos rajoną vežiodamas keleivius. Žiemą važiuojant buvo įdomu stebėti sniege paliktas žvėrių brydes, įgudusi medžiotojo akis greit atskirdavo, kur pėdsakus palikdavo žmogus, o kur praeita žvėries. Žiemą teko kelis kartus sutikti Šalčininkų miesto prieigose briedžius, o matytų stirnų ir lapių, kiškių tai nesuskaičiuoti! O va šernų tame krašte matyti neteko… Kelis kartus laukuose stebėjau elnius.
Pagal paliktas žvėrių brydes sniege orientavausi kelyje, kur gali staiga į kelią netikėtai išbėgti laukinis gyvūnas, ten, aišku, greitį sulėtindavau ir akys bėgiodavo po kelkraščius – o gal staiga į kelią iššoks žvėris! Buvo keletą rimtų incidentų, kada galėjau tapti susidūrimo su žvėrimi dalyviu, bet – tfu tfu tfu – to išvengiau.
Pagaliau atėjo pavasaris ir pradėjo ilgėti dienos, jau buvo galima iš toliau matyti žvėris laukuose. Pastebėjau ir dar kartą medžiotojo patirtis parodė, kad miško masyve susidurti su žvėrimi šansai minimalūs, didžiausia rizika – LAUKAI! Ne kartą teko matyti, kaip laukuose netoli kelkraščio stovi stirna ir dėl nesuprantamų priežasčių metasi į kelio pusę, lyg nori specialiai žūti! Mistika!
Buvo žiemą ir tokių momentų, kada susitikdavau rudąją šalikelėje, bet ta tik kelis kartus bandė „lenktyniauti“ su autobusu, kas greitesnis. Kas gerai išmano žvėrių anatomiją, žino, kad žvėrių akys mato kitu kampu negu žmogus, ir kodėl žvairys, iššokęs į kelią, bėga priešais automobilį mėtydamasis iš vieno kelkraščio į kitą, niekaip nerasdamas progos iššokti į laukus ar mišką? O paaiškinimas labai paprastas – kadangi žvairio akys šonuose, kada jis bėga priešais transporto priemonę, kurios įjungtos dar ir ilgosios šviesos, tai žvėrelis paprasčiausiai patenka į akinantį šviesos srautą ir nemato kelkraščio. O tereikia tik mažmožio – persijungti iš ilgųjų šviesų į trumpąsias bei sumažinti greitį ir padidinti atstumą tarp „persekiojamo“ žvėries ir automobilio, ir jis, pamatęs kelkraštį, sėkmingai nušoka nuo kelio.
Berašydamas šį tekstą prisiminiau dar vieną nuotykį iš savo medžioklinės patirties. Važiuoju po palaukimo, jau sutemus, laimingas su sumedžiotu šernu bagažinėje laukų keliuku ir staiga priešais mašiną iššoka ožys, su kuriuo kontakto išvengiu, ir… Po kelių sekundžių smūgis į kairę automobilio pusę! Pamatau tik per variklio dangtį skriejantį kito ožio siluetą. Po velnių! Kas čia buvo?
Sustoju ir lipu lauk. Bamperis atsivėpęs ir sulaužytas, sparnas sulankstytas, lempa sudaužyta… Purtau galvą ir nesuprantu, kas čia įvyko. Iš kur atsirado kitas ožys? Traukiu prožektorių ir einu žiūrėti, kur tas nabagėlis, sudaužęs man automobilį. O jis jau guli be gyvybės ženklų šalikelėje. Kraunu į bagažo skyrių šalia šerno ir važiuoju link medžiotojų namelio, kur manęs jau laukia kolegos.
Atvažiavus kolegos su nuostaba žiūri į apgadintą automobilį. Nieko nesakydamas, atidarau bagažinę ir rodau į avarijos kaltininką. Vėliau bedorodami laimikius aptarinėjome ir situaciją, į kurią patekau. O kiek pamenu, buvo pats stirninų rujos įkarštis. Kitaip nei stirnino konkurento išvijimo iš „savo plotų“ šitos situacijos paaiškinti negalima. Senis ožys vijosi konkurentą ir visai nekreipė į aplinką dėmesio, todėl ir buvo šio incidento priežastis. Todėl noriu perspėti ir kitus – jau stirninų ruja ir prasidės kova už laisvas mergas, tad būkite atidūs keliuose!
Bet grįžtam vėl prie šių dienų realijų keliuose. Atėjo pavasaris, jau ir šilta, atgijo gamta, sugrįžo paukštukai, žvėrys atsivedė palikuonis… Va čia ir panevalniai, kaip sakė mano močiutė, tapau kelių aukų statistiku. Važiuoju keturis vakarus ir grįžtu keturis rytus maršrutu Vilnius–Varėnos raj.–Vilnius. Atšilus orams pradėjau ankstyvais rytais matyti daugybę naktį suvažinėtų gyvūnų, pradedant paukštukais ir baigiant stirnomis. Vis šiltėjant orams, pradėjau matyti daugybę suvažinėtų ežių, kiaunių ir lapiukų, barsukų. Pastebėjau vieną tendenciją ir vietas, kur tai dažniausiai matau. Ežiai ir kiaunės suvažinėjami daugiausia gyvenviečių prieigose – viena tokių vietovių Pirčiupiai, šalia paminklo Motinai. Ten vieną rytą suskaičiavau tris šviežius lavonėlius!
Dar mane sukrėtė vaizdzelis vakarėjant ir važiuojant link Matuizų – matau, kaip priešais suvinguriuoja tamsi mašina ir sustoja kelkraštyje. Privažiuoju, o ten ką tik juodas BMW X5 pervažiavo ežiui galinę kūno dalį, ir lėtai pravažiuodamas matau, kaip ežys, kabindamas priekinėmis kojomis ir vilkdamas sutraiškytą galinę dalį, bando šliaužti į kelkraštį… Šiurpus vaizdas… Kaip sakė gerb. Selemonas Paltanavičius, pamatęs kelyje plytą vairuotojas ją būtinai apvažiuos, na, o ežys, kiaunė ir panašiai ne plyta – galima ir sutraiškyti…
Vieną rytą jau grįždamas į sostinę, už Trakų Vokės, ant tilto pamačiau gan nemažą maitą. Privažiavęs arčiau, pamačiau vidury kelio neseniai suvažinėtą bebrą. Ką jis veikė ant tilto, kai toks pylimas ir ten net žmogui užsiropšti būtu problemiška, belieka mįslė… Kelios pamainos atgal – neprivažiavęs Trakų Vokės matau, kaip per kelią šmėsteli kažkokio gyvūno siluetas. Matau priešais sustojusį furgoną. Matyt, kliudė. Mažinu greitį ir jau netoli iki furgono matau, kaip jis mirksi šviesomis.
Už manęs kolona nekantrių važnyčiotojų naujomis mašinomis, tie vis bando lenkti lėtą autobusą, tačiau pamatę šviesos signalus iš priekio nelenkia. Privažiuoju arčiau ir matau dešinėje lyg ir stirną, bėgančią kelkraščiu. Bet lėtai privažiavęs arčiau pamatau besiblaškantį briedžio jauniklį. Na na, o kur, vaikeli, mamukė? Dairausi aplink ir kairėje kelio pusėje pamatau briedę, kuri karpydama ausimis seka savo atžalos laigymą šalia kelio. Kuo baigėsi jų kelionė kertant kelią, nežinau.
Pradėjus vesti kelių aukų suvestines, pačiam tapo nejauku – kiekgi paukščių ir gyvūnų žūsta keliuose? Pastebėjau, kad keliuose žūsta ir nemažai mažų paukščių. Pačiam du kartus į autobuso priekį trenkėsi mažieji sparnuočiai. Apie susidūrimus su stambiais gyvūnais dar yra vedama šiokia tokia statistika, o apie smulkmę, žūstančią keliuose, jokios statistikos niekur nerasime…
Galiausiai šį rašinį paskatino parašyti vaizdas, pamatytas ankstų Joninių rytą, jau įsukant į Savanorių prospektą. Šalikelėje pamačiau kažkokio gyvūno kūną. Pirma mintis iš tolo – vargšas katinėlis… Tačiau privažiavęs arčiau pamačiau gan ilgas kojas ir tik tada supratau, kad tai šių metų stirniukas, nepakliuvęs po šienapjovės dalgiu, tačiau sutraiškytas automobilio…
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
