Algirdą pirmą kartą pamačiau ant scenos. Kartu su Medžiotojų trio jis vedė vakarą moterims medžiotojoms. Kur čia nepastebėsi dainuojančių ir puošniais medžiotojų apdarais pasidabinusių jaunikaičių… Vėliau paaiškėjo, kad tai aktyvus medžiotojas, medžiotojų ir žvejų klubo Žvelsa narys, pedagogas, Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas. Mano nuomone, tai iniciatyvus, kultūringas, permainų lietuviškos medžioklės kultūroje trokštantis jaunas medžiotojas.
Algirdas Skuodas jau ketvirti metai yra Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas, medžiotojų muzikos grupės Medžiotojų trio įkūrėjas. Šiuo metu dirba Klaipėdos rajono Lapių pagrindinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoju socialiniams reikalams. Jis vaikų socialinės globos padalinio vadovas, o savo patirtimi dalijasi su 20 žmonių komanda. Darbe planuoja ir organizuoja vaikų globos padalinio veiklą.
2019 m. dalyvavo tarptautiniame Erasmus+ projekte Wilderness School Rumunijoje, kur vadovavo Lietuvos nacionalinei grupei, pristatė Klaipėdos kraštą, kultūrą ir tradicijas. Projekto metu su vaikų grupe vyko į „laukinę mokyklą“ Rumunijos kalnuose – kaip tik tuo metu, kai elnių ruja buvo pačiame įkarštyje, o nuo patinų baubimo skambėjo visi kalnai. Pasakojo, kaip vaikams buvo nejauku, nes pirmą kartą girdėjo tokius garsus, o kai kurių šalių ir grupių vadovams teko aiškinti, kad čia ne rudieji lokiai baubia, o elniai kelia savo vestuves… Algirdas – ir šeimos žmogus, dviejų nuostabių vaikų tėvas ir laimingai vedęs vyras.
Medžioklė iš kartos į kartą
Daugelis dalykų prasideda nuo šeimos. Ne išimtis ir Algirdo šeima, kurioje iš kartos į kartą perduodamos tradicijos. „Augau su broliais Tadu ir Rimvydu, visi esame medžiotojai. Mūsų šeimos vyrų medžiojimo istorija prasidėjo nuo mūsų šviesaus atminimo senelio Stanislovo Skuodo. Senelis buvo vienas iš Žvelsos klubo įkūrėjų ir iniciatorių. Jis medžiojo nuo 1952 metų, buvo klubo pirmininkas, o šiuo metu juo yra mano tėvas Vaidas. Atsimenu, kai senelis sakydavo: „Svajoju sulaukti, kai išeisime penki Skuodai į medžioklę. Tai praktiškai jau pusė medžiotojų būrelio.“ Senelis buvo aistringas medžiotojas, mėgo ginklus, juos labai prižiūrėdavo. Jis savo patirtį perdavė mano tėvui, kuris nuo mažens mus vesdavosi į mišką. Visi kartu dalyvaudavome varyminėse medžioklėse, įvairiose šventėse, taip mus, tris brolius, užkrėtė medžiokle. Medžioklė dabar mus vienija ir buria būti kartu“, – pasakojo Algirdas.
Pašnekovas dalijosi ir kitais vaikystės prisiminimais: „Atsimenu, kai tėvas grįždavo iš medžioklės, parnešdavo Kiškio pyrago. Tas „pyragas“ būdavo paprasti sumuštiniai, likę iš medžioklės, bet jūs neįsivaizduojate, kokio nerealaus skonio jie mums atrodydavo… Mamos sutepti sumuštiniai nė artyn neprilygo, nes čiagi kiškis iš miško mums perdavė… Mums ir kalėdines dovanas po eglute nešdavo ne Kalėdų Senelis, o kiškis… Šiandien Kiškio pyragą jau pats nešu savo vaikams – grįždamas iš medžioklės nuperku kokį skanėstą ir parnešu. O kiek tada jiems laimės – taigi kiškis perdavė… Tikiuosi, kad ir mano vaikai bus medžiotojai ir ši šeimos tradicija tęsis dar ne vieną šimtą metų.“
Mama Valerija – pedagogė, turinti 30 metų pedagoginės patirties, tad Algirdas mano, kad ir jam tas „pedagogo genas“ perduotas. „Mama labai džiaugiasi ir didžiuojasi, kad visi sūnūs esame medžiotojai, visada palaiko. Ji dalyvauja mūsų draugijos ir klubo renginiuose, jai svarbi medžioklės kultūra. Labai džiaugiasi, kai mums pasiseka medžioklėje sumedžioti kokį laimikį, visada pirmoji pasveikina. Mama puikiai žino, kas yra medžioklė, kad mums ir tėvui – tai šventas reikalas. Mat jai nuo vaikystės medžioklė gerai pažįstama, nes jos šviesaus atminimo tėvelis, mūsų senelis Antanas Skačka, irgi buvo medžiotojas.
Močiutė Stasė (tėvo mama) taip pat per 50 metų dirbo pedagoge. Šiuo metu jai garbūs 88 metai. Ji kartais dar mus tris ir tėvą paauklėja – matyt, pedagogams iš pašaukimo lemta auklėti jaunąją kartą visą gyvenimą. Atsimenu, kai ji pasakojo apie mano senelį: „Kiek kartų sakiau: Stasy! Neik į medžioklę, pabūkim. O jis atsakydavo, kad medžioklė – tai šventas reikalas, ir tik švyst šautuvą ant peties, net nesvarbu, ar lyja, ar sninga, ar vėjuota, jis traukia į mišką…“ O dabar močiutė labai džiaugiasi mumis visais ir didžiuojasi, kad esame medžiotojai. Visada paklausia, kaip sekėsi, ką sumedžiojome, prašo nuotraukų iš medžioklės parodyti. Ji labai laiminga, kad visi anūkai tęsia senelio meilę gamtai“, – šeimos palaikymu džiaugėsi pašnekovas.
Kai Algirdas susipažino su savo žmona Živile, ji apie medžioklę ir gamtą nieko nežinojo, net žvėrienos nebuvo ragavusi, nors ir yra mitybos specialistė bei maisto technologė. Bet juk sakoma: su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi… Net ir vestuvių fotosesija vyko miške. „Žmona pamilo gamtą, dabar jau pastebi įvairius gamtos požymius, laukuose besiganančias stirnas… Neįsivaizduojame savo laisvalaikio be gamtos. Einame į mišką, grybaujame, uogaujame, kartais kartu medžiojame tykojimo bokštelyje. Šiuo metu žmona jau puikiai atskiria jauną stirniną nuo seno, perspektyvų nuo selekcinio. Ji dabar sako, kad neįsivaizduoja mūsų raciono be žvėrienos, į kurią anksčiau žiūrėjo skeptiškai, tačiau šiuo metu puikiai improvizuoja virtuvėje ir gamina nuostabiausius, skaniausius žvėrienos patiekalus. Norėčiau, kad ir pati taptų medžiotoja“, – teigė Algirdas.
Pašnekovas turi du vaikus: Ąžuolą ir Mykolą. Ąžuolas domisi gamta, jam 7 metai. Anot tėčio, jis jau puikiai pažįsta gyvūnus. „Kartą važiuojame automobiliu ir išbėga briedis, Ąžuolas sako: „Teti, žiūrėk, briedžio patelė išbėgo!“ Paklausiau, iš ko suprato, kad patelė, atsakė: „Taigi labai paprasta – patelės yra be ragų.“ Arba pamatęs stirniną sako: „Pažiūrėkit, trišakis ožys stovi…“ Daugelis tokio amžiaus vaikų briedžio nuo stirnos neskiria, jiems visi – elniai… Ąžuolas puikiai supranta, kas yra medžioklė. Su žmona norime, kad vaikai neprarastų ryšio su gamta, suprastų ją ir tausotų. Paklausus Ąžuolo, kas yra jo draugai, atsako, kad medžiotojai… Mažąjį sūnų taip pat pratiname prie gamtos, gyvūnų globos ir meilės medžioklei. Tai tikra mūsų šeimos tradicija, kuri tikrai bus perduota ir ateities kartoms, – pasakojo Algirdas ir pridūrė: – Norint, kad žmogus taptų tikru medžiotoju ir gamtos mylėtoju, jis turi užaugti gamtoje, o augdamas suprasti, kas yra medžioklė ir kam ji reikalinga.“
Pedagoginė veikla, paremta medžioklėje įgytomis žiniomis
„Būdamas dar studentas, studijuodamas teisę, 19-iolikos metų pradėjau dirbti pedagoginį-socialinį darbą mokykloje su paaugliais, kuriems dėl nesėkmių šeimose buvo nustatyta socialinė globa įstaigoje. Buvau vaikams ir draugas, ir gyvenimo patarėjas, nors ir neturėjau pedagoginės patirties, tačiau stengiausi tiems vaikams parodyti ir šviesiąją gyvenimo pusę, – apie ankstyvąją veiklą pasakojo Algirdas. – Dažnai veždavausi paauglius į gamtą, rodydavau įvairius gamtos, miško gyvenimo požymius, vesdavausi prie bebraviečių, pasakodavau apie bebrų gyvenimo ypatumus ir darbštumą, dažnai su vaikais vykdavome žvejoti.
Buvau toks pedagogas „iš praktikos“, kūriau savo metodiką. Dažnai pavyzdžių atrasdavau gamtoje – taigi gamta pilna pedagoginių metodų, viskas subalansuota, viskas laiku, tokia harmonija, darbštumas… Pavasarį stebėdavome bundančios gamtos reiškinius, grįžtančius paukščius, aptardavome jų pastangas grįžti į gimtąsias vietas. Žiemą vykdavome šerti žvėrių, mokėmės atpažinti jų pėdas. Tiesiog norėjau, kad likimo nuskriausti vaikai pajustų gamtos dvasią, kuri tikrai gydo. Esu dar ir skautas, mano vaikystė prabėgo praktiškai gamtoje. Vėliau, kai jau dirbau, organizuodavome su globotiniais įvairias stovyklas, būdavo ir dviejų savaičių stovyklų, ir viskas gamtoje, miške. Vaikai mokėsi disciplinos, saviraiškos, tolerancijos, pilietiškumo ir daugelio kitų įgūdžių, kurie padeda užaugti doru žmogumi“, – patirtimi dalijosi pedagogas.
Baigęs tesės studijas ir įgijęs teisininko kvalifikaciją, Algirdas teigė niekada net nepagalvojęs dirbti pagal profesiją, nes pedagoginis darbas taip įtraukė, kad kitur savęs nebeįsivaizdavo. „Įstojau į Klaipėdos universitetą ir baigiau socialinės pedagogikos studijas. Studijuoti man buvo labai lengva, nes jau turėjau pedagoginės patirties, įgytos ugdant socialinius globotinių įgūdžius. Dėstytojams labai patiko mano praktikos gamtoje pritaikymas socialinėje pedagogikoje. Pradėjęs dirbti mokyklos administracijoje, dalyvavau konkurse ir laimėjau vietą į švietimo lyderystės, verslo vadybos magistro studijas ISM universitete, Vilniuje. Mokiausi švietimo lyderystės, vadybos paslapčių ir darnios komandos receptų“, – apie savo veiklą pasakojo Algirdas.
Apie trofėjus
„Medžioklė ir gamta man – didžiulė aistra, be kurios tikrai neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kas gali būti geriau, kai išleki į gamtą, į tą harmoniją… Man labai patinka stebėti gyvūnus ir jų elgseną, o labiausiai pavasarį, nes ateina tas prietemos momentas, kai paukščiai po truputį vis tyla, tyla ir prasideda tokia spengianti tyla… Tik išgirsti „trakšt, trakšt“ – šernai ateina… O, kiek tada adrenalino! Kur ne kur sucypia pelėda… Pykstasi barsukai… Pati geriausia muzika ausims, – šypsojosi pašnekovas ir tęsė pasakojimą apie medžioklę: – Medžioju nuo 18 metų. Kai mano bendraamžiai skubėjo išsilaikyti vairuotojo pažymėjimą, mano pagrindinis prioritetas buvo medžiotojo bilietas. Nors mano medžiotojo stažas ir tėra tik 15 metų, tačiau vertinu save kaip turintį nemažai patirties, nes į mišką pradėjau eiti ir stebėti gamtą, kai tik išmokau vaikščioti.“
Algirdas sako, kad labiausiai jam patinka stirninų medžioklė, o ypač anksti ryte: „Nieko negali būti geriau už bundančią gamtą, kylančią saulę, kai tu esi vienas su gamta…“
Paklaustas apie turimus trofėjus, pašnekovas sako: „Išskirti geriausio ar blogiausio trofėjaus negaliu, man jie visi patys geriausi. Kiekvienas trofėjus turi savo istoriją, kuri niekada nesikartoja, o apie kiekvieną sumedžiotą stirniną galiu papasakoti atskirą istoriją… Atsimenu, kartą sakau jaunesniam broliui: „Einam medžioti stirnino, plotuose pastebėjau vienaragį: vienas ragas trišakis, o kito visai nėra.“ Tuomet brolis dar nebuvo sumedžiojęs jokio stirnino, tad pasiūliau sėstis į tą bokštelį, kur stirninas kiekvieną kartą pasirodo. Brolis paklausė, o aš nuėjau į visiškai kitą, atsitiktinį bokštelį. Po pusvalandžio tas stirninas išlindo prie manęs ir aš jį sumedžiojau. Brolis iki šiol netiki, kad tas stirninas prie ano bokštelio išėjo pirmą kartą…“ – iš sėkmingo atsitiktinumo juokėsi medžiotojas.
Pašnekovui teko ne kartą ir žolėje gulėti, ir laukti palankaus atstumo. „O kiek kartų sėlindamas prie stirnino esu nubaidęs… Jie greičiau tave pamato, negu tu juos. Žinoma, labiausiai įsimintina yra pirmojo stirnino medžioklė. Tada buvau 18-iolikos metų ir tik ką atsiėmęs medžiotojo bilietą. Medžiojau tada su lygiavamzdžiu šautuvu (tuomet turėjai medžioti trejus metus, kad galėtum įsigyti graižtvinį šautuvą). Išėjau į miške iškirstą biržę. Sėdžiu ant kelmo ir laukiu… Žiūriu, už kokio 100 metrų pasirodė stirninas, kuris šiek tiek pasimaitino ir ramiai atsigulė. Nusimoviau batus, nes buvau girdėjęs iš senų medžiotojų, kad su batais prie žvėries neprisėlinsi, ir ėmiau sėlinti. Žingsnis po žingsnio, žingsnis po žingsnio, kojas bado įvairios kirtimo šakos, bet vis tiek po truputį artėju, stirninas į mane nereaguoja… Šiaip ne taip prislenku per šūvio atstumą, stirninas toliau guli, ir matau tik jo ausis ir ragus. Stoviu įsitempęs, pakėlęs šautuvą, nusitaikęs, o stirninas ramiai sau guli toliau, manęs nemato, rupšnoja… Mano visą veidą aplipo uodai ir sau puotauja mano krauju, o aš nejudu, kenčiu, įsitempęs laukiu, kol stirninas atsistos… Rankos jau virpa nuo nuovargio, bet toliau taikausi… O stirninas nekreipia į mane jokio dėmesio. Po valandėlės, nebeiškentęs uodų ant veido, švelniai švilpteliu stirninui. Jis taip nerangiai atsistoja ir žiūri į mane… Paleidau taiklų šūvį, stirninas krito vietoje, o aš tuos gerokai prisisiurbusius uodus nuo veido tik tada ėmiau vaikyti, – juokėsi medžiotojas. – Buvo tikrai išskirtinė medžioklė, o visas veidas nusėtas uodų įkandimų. Tačiau tai buvo pirmasis mano trofėjus, o jo medžioklė – pati įsimintiniausia. Kiekvieną savo sumedžiotą trofėjų gerbiu, nes gamta padovanojo man tokią dovaną. Trofėjais puošiu namus, o sumedžioto trofėjaus vieta man turi būti pati garbingiausia namuose.“
Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų draugijos veikla
2017 metais per visuotinį susirinkimą Algirdą išrinko Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininku, tada jam buvo 29 metai. Akivaizdu, kad tokiam jaunam medžiotojui gana neblogai sekasi pirmininkauti, nes medžiotojų būreliai ir klubai jį palaiko, gausiai dalyvauja renginiuose, nekonfliktuoja, o ir idėjas generuoja visi kartu. Medžiotojas pasakoja, kad kai sutiko pamėginti vadovauti draugijai, pradžioje teko išgirsti visokių gerokai vyresnių medžiotojų nuomonių, neva išsirinkome kažkokį jaunuolį ir kas iš to dabar bus. Šiuo metu draugija vienija keturis Klaipėdos rajono medžiotojų būrelius ir klubus.
„Dar vienas klubas svarsto prisijungti, sulaukiame ir kitų būrelių ar klubų pasvarstymų dėl galimybės prisidėti prie mūsų draugijos. Kai pradėjau pirmininkauti, mūsų draugijos veikla buvo šiek tiek užsnūdusi, tad nusprendžiau imtis darbų. Buvau pastebėjęs, kad mūsų draugijos narių santykiai atšalę, mes vienas kito nebeatpažįstame… Mano nuomone, rajoninės draugijos tikslas visų pirma yra vienyti vietos medžiotojus. Todėl kiekvienais metais organizuoju draugiškas taiklaus šaudymo varžybas tarp medžiotojų būrelių ir klubų. Tokiu būdu išrenkame ir taikliausių medžiotojų rinktinę, kuri dalyvauja respublikinėse LMŽD varžybose. Jau tradicija tapo mūsų bendros šventinės ančių ir varyminė medžioklės. Kiekvienas metais rato principu organizuojame bendrą medžioklę skirtingų draugijos būrelių ir klubų medžioklės plotuose. Pastebiu kur kas šiltesnius narių santykius, atsirado bendravimas, bičiulystė. Šiemet visi kartu minėsime ir Šv. Huberto dieną, eisime į mišias, organizuosime bendrą medžioklę“, – pasakojo Algirdas.
Pašnekovas džiaugiasi, kad visi būreliai ir klubai aktyviai įsitraukė į draugijos veiklą, ko anksčiau labai trūko. „Visada sakau, kad tradicijos gimsta kažką darant, o ne miegant ant laurų. Atsakingai ir savanoriškai žvelgiu į draugijos veiklą, vienijančią bendraminčius. Man svarbus kiekvienas draugijos narys medžiotojas, neišskiriu nė vieno – ar tarybos nariai, ar paprasti medžiotojai. Būnu kartu su visais, švenčiame kartu, medžiojame kartu ir tradicijas kuriame kartu. Manimi patikėjo ir tie gerokai vyresni medžiotojai, nesijaučia jokio amžiaus skirtumo, visi stengiamės kartu dirbti draugijos ir medžiotojų vienybės labui“, – pasidžiaugė pirmininkas ir pabrėžė, kad medžiotojai nori vienytis ir tradicijas kurti kartu.
„Mano kaip draugijos vadovo vizija yra suvienyti visus rajono medžiotojus, siekti formuoti pozityvaus, bendruomeniško medžiotojo įvaizdį per medžiotojo matomumą, dalyvavimą bendruomenės gyvenime. Norėčiau, kad priešiškai nusiteikusi visuomenės dalis, kuri greičiausiai miške retai ir būna, suprastų, kad šiuolaikiniame pasaulyje tarp žmonių ir gyvūnų turi būti balansas ir kad medžiotojo pareiga ir atsakomybė yra reguliuoti medžiojamųjų gyvūnų populiaciją, o tai tikrai yra sunkus darbas ir valstybės įpareigojimai. Liūdna, kai pavieniai incidentai su nelegalia medžiotojų veikla užtraukia didelį juodą debesį ant visos Lietuvos medžiotojų bendruomenės. Juk negali teisti visų medžiotojų, jeigu vienas „medžiotojas“ (nors ir negalėčiau jo pavadinti medžiotoju) nesilaiko įstatymų ir taisyklių bei užsiima nelegalia veikla medžioklėje…“ – nuomonę dėstė Algirdas.
Pašnekovas mano, kad dabartinė karta yra nutolusi nuo gamtos, jos nepažįsta, galbūt ir nenori pažinti šiais technologijų laikais. „Dabartinė visuomenė apskritai tokia viskam prieštaraujanti, nesvarbu kam, bet svarbu pasakyti „Ne!“… O dėl medžiotojų ir medžioklės išvis yra ir labai priešiškai nusiteikusių žmonių, nors jie gal ir niekada miške nebuvę, tačiau šaukia garsiausiai. Kaip medžiotojas, manau, kad prie medžiotojų pripažinimo ir pagarbos turime prisidėti kiekvienas ir pradėti nuo savęs. Galbūt daugelis medžiotojų vengia ir nenori, kaip patys sako, reklamuotis, tačiau medžiotojams reikia išeiti iš miško ir draugauti bent jau su vietos žmonėmis ir bendruomene. Pavyzdys galėtų būti mūsų medžiotojų klubas Žvelsa. Jis visada atviras vietos žmonėms. Su klubu aktyviai prisidedame prie rajono švenčių, vykdome edukacijas, rengiame trofėjų parodas. Dažnai prie savo klubo trofėjų stendo stovime ir pasakojame, kodėl būtent toks stirninas sumedžiotas, kodėl jį reikėjo sumedžioti, tada paprastam žmogui ir aiškiau pasidaro… Reikia atvirai bendrauti ir šviesti visų pirma vietos bendruomenę, aktyviai prisidėti prie rajone organizuojamų renginių, būti matomiems, o ne slėptis miške. Viskas per kalbėjimą, bendravimą, tarpusavio supratimą“, – įsitikinęs Algirdas.
Grupė Medžiotojų trio
Medžiotojas yra grupės Medžiotojų trio vokalistas. Grupė susikūrė prieš šešerius metus. Algirdui kilo idėja sukurti alternatyvų neturinčią dainuojančių medžiotojų grupę.
„Visi trys esame medžiotojai ir aktyvūs Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų klubo Žvelsa nariai. Medžiotojų klubas Žvelsa dabar yra bene vienintelis toks, turintis savo muzikos grupę. Grupėje dainuoju aš ir mano vyresnysis brolis Tadas bei vadovas Arvydas. Klaipėdos rajono gyventojai jau puikiai pažįsta Medžiotojų trio, esame laukiami ir kviečiami į daugelio Klaipėdos rajono miestelių, bendruomenių šventes. Dainuojame daugeliui patinkančią populiariąją muziką, kuri kiekvieną klausytoją nuteikia pozityviai ir šventiškai. Nemažai sulaukiame kvietimų ir iš kitų rajonų, tikimės savo linksmumu, paprastumu ir nuoširdumu prisibelsti į kiekvieno klausytojo širdį. Tai dar viena terpė reprezentuoti medžiotojus kaip aktyvius, taikius visuomenės narius. Šiemet gavome kvietimą padainuoti ir medžiotojams ančių medžioklės sezono atidarymo šventėje, kurią organizavo Kazlų Rūdoje Medziotojas.eu bendraminčiai“, – apie savo hobį pasakojo Algirdas.
Pastaruoju metu medžiotojas pastebi stipriai išaugusią medžioklės kultūrą: kuriasi tradicijos, kiekviena medžioklė tampa švente su savo ritualais, pagarba sumedžiotam žvėriui, bendravimu, medžioklės ragų muzika. „Tai ne laisvalaikis, o gyvenimo būdas. Linkiu kiekvienam medžiotojui tų nepamirštamų akimirkų medžioklėje, bendrystės, vienybės ir nei plauko, nei tauko! Medžioklei valio!“
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba spaudos prekybos vietose!
