Vasara Lietuvoje tai ne tik gamtos žydėjimo metas, bet ir intensyvus darbymetis kaime. Vienas iš svarbiausių sezoninių darbų šienavimas ir derliaus nuėmimas – apima šimtus tūkstančių hektarų pievų, ganyklų, žalienų plotų. Tačiau tai, kas žmogui atrodo kaip ūkio rutinos dalis, laukinei gamtai gali būti lemtinga. Neatsargiai pradėjus darbus, pievose slepiantis stirnų, kiškių, briedžių ar net paukščių jaunikliai gali žūti po žemės ūkio technikos ratais.
Lietuvoje pievų buveinės yra svarbi daugelio gyvūnų rūšių perėjimo, jauniklių auginimo ar slėpimosi vieta. Jaunikliai instinktyviai glaudžiasi prie žemės, pasislepia aukštoje žolėje ir pirmąsias gyvenimo savaites guli nejudėdami taip jie saugosi plėšrūnų. Tačiau šis instinktas jų neapsaugo nuo traktoriaus peilių. Stirniukai ar kiškučiai retai sprunka nuo artėjančios technikos, nes jų gynybinė strategija nejudėti. Kiekvienais metais per šienapjūtę Lietuvoje žūsta šimtai, o galbūt ir tūkstančiai gyvūnų, nors šių tragedijų būtų galima lengvai išvengti.
Lietuvos Respublikos Laukinės gyvūnijos įstatymas aiškiai įpareigoja žemės naudotojus saugoti gyvūniją. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, naudodami žemę ūkinei veiklai, asmenys privalo atsižvelgti į laukinės gyvūnijos poreikius ir imtis priemonių jai apsaugoti. Tai nėra vien graži formuluotė – tai teisinė pareiga. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis dar konkrečiau apibrėžia atsakomybę. Ūkininkai, vykdydami veiklą, turi imtis visų priemonių, kad nedarytų žalos laukinei gyvūnijai, ypač jaunikliams ir perintiems paukščiams.
Šie reikalavimai įpareigoja prieš bet kokį šienavimą ar derliaus nuėmimą apžiūrėti lauką, įsitikinti, kad jame nėra pasislėpusių gyvūnų, ir pasirinkti tokią darbo taktiką, kuri leistų jiems pasitraukti. Rekomenduojama pradėti šienavimą nuo lauko vidurio taip gyvūnai, pajutę pavojų, gali išbėgti į pakraščius. Šienavimas nuo pakraščių į centrą, nors ir patogesnis technikai, dažnai tampa gyvūnų spąstais, nes jiems lieka vis mažiau galimybių pabėgti.
Šiuolaikinės technologijos taip pat leidžia žengti dar vieną žingsnį link atsakingo ūkininkavimo. Vis daugiau ūkininkų pradeda naudoti dronus su termovizinėmis kameromis, kurie ankstyvą rytą ar vėlyvą vakarą padeda aptikti šilumą skleidžiančius gyvūnus pievose. Tokia paieška – greita, efektyvi ir nebrangi, ypač jei ūkininkai bendradarbiauja su medžiotojų būreliais, jaunaisiais gamtininkais ar gyvūnų globos organizacijomis.
Be to, kai kuriose savivaldybėse jau veikia iniciatyvos, kai prieš prasidedant šienavimo sezonui organizuojamos savanorių komandos, kurios padeda tikrinti laukus. Kai kurie medžiotojų būreliai jau turi termovizorius, kuriais dalijasi su ūkininkais, siekdami sumažinti gyvūnų žūtį. Tai rodo, kad atsakomybė už gamtos apsaugą yra ne tik teisinė, bet ir bendruomeninė vertybė.
Svarbu nepamiršti, kad gyvūnų žūtis dėl neatsargaus ūkininkavimo gali būti laikoma pažeidimu. Jei dėl neatsargaus ūkininko veiksmų žūsta saugoma rūšis, gali būti taikoma ne tik administracinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė. Įstatymo 15 straipsnyje numatyta, kad asmenys, pažeidę laukinės gyvūnijos apsaugos reikalavimus, gali būti baudžiami pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą arba Baudžiamąjį kodeksą, priklausomai nuo padarytos žalos masto.
Gamta – tai bendras mūsų turtas. Kiekvienas ūkininkas gali tapti ne tik maisto gamintoju, bet ir tikru gamtos sergėtoju. Vienas papildomas žvilgsnis į lauką, kelios minutės skrydžiui su dronu ar šienavimo pradžios pakeitimas gali išgelbėti dešimtis gyvybių. O svarbiausia – parodyti, kad kaimas ir gamta gali sugyventi atsakingai ir darniai.
Šiandien jau nebeužtenka sakyti „aš nežinojau“. Įstatymas reikalauja žinoti, suprasti ir veikti. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar vasaros darbymetis taps ne tik derliaus švente, bet ir pagarba gamtos ciklui bei gyvybei, kuri slypi po mūsų traktoriaus ratais.
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
