Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vėl pasirodė romantizuoti pasakojimai apie vilkus, kuriuose šie gyvūnai vaizduojami beveik kaip dvasingi, dorovingi ir žmonėms artimi padarai. Deja, daugelis tokių teiginių neturi nieko bendro su tikrove ir klaidina visuomenę. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių mitų ir faktai, kurie juos paneigia.
Mitas: Vilkai niekada neėda lavonų – nei gyvūnų, nei žmonių
Faktas: Vilkai yra plėšrūnai ir ėda mėsą. Jei atsiranda galimybė, jie tikrai neatsisako kritusių gyvūnų – tai vadinama kleptokarnizmu (mityba svetimu laimikiu) arba tiesiog maitėda (kai gyvūnas ėda nugaišusių gyvūnų lavonus). Tokią elgseną vilkai rodo žiemą, maisto stygiaus metu ar kai patys sužeisti ir negali medžioti. Jie ne tik vagia grobį iš kitų plėšrūnų, bet ir minta dvėsena, jei tokia pasitaiko – tai visiškai įprasta gamtoje.
Kai kuriose pasaulio vietose dokumentuota, kad vilkai taip pat gali ėsti ir žmonių palaikus – pavyzdžiui, nelaimių, karų ar bado metu. Tai nėra dažnas reiškinys, bet teiginys, kad vilkai „niekada neėda lavonų“ – neatitinka realybės. Vilkas yra ir plėšrūnas, ir maitėda, jei aplinkybės to reikalauja.
Gegužę – tik geriausios naujienos medžiotojams. Miško naujienos #4
Mitas: Vilkas visą gyvenimą praleidžia su vienu partneriu, nesusiporuoja su mama ar sese
Faktas: Nors vilkų poros dažnai yra ilgalaikės, tai nėra absoliuti taisyklė. Vilkai gali keisti partnerius, ypač jei vienas iš jų žūva. Be to, inbrydingo (poravimosi tarp giminaičių) vilkų populiacijose pasitaiko – ypač, kai populiacija maža ar izoliuota. Pavyzdžiui, Skandinavijoje ar Italijoje užfiksuotas brolių ir seserų poravimasis, kai vilkai neturi daug pasirinkimo.
Mitas: Vilkai monogamiški ir neapgaudinėja. Jei partneris miršta – lieka vieni
Faktas: Tai mitas, pagrįstas žmogaus moralinėmis projekcijomis. Kai kuriuose vilkų porose išties pastebima ilgalaikė partnerystė, tačiau tai nėra ištikimybės garantas. Kai kuriose populiacijose pastebėta ir poravimosi „už gaujos ribų“, taip pat poros keičiasi, jei vienas vilkas miršta ar pasitraukia.
Mitas: Vilkai puikiai pažįsta savo vaikus, kaip žmonės
Faktas: Vilkai atpažįsta savo jauniklius per kvapą ir elgseną, tačiau tai nėra tas pats kaip žmonių emocinis ryšys. Jauniklių priežiūra trunka tik kelis mėnesius – kai jie subręsta, dažnai palieka gimtąją gaują ir tampa konkurentais. Vilkų pasaulyje stipriausia yra gaujos struktūra, ne tėvystės instinktas.
Mitas: Tai vienintelis gyvūnas, kuris senatvėje padeda tėvams ir atneša jiems maisto
Faktas: Tai graži, bet neteisinga idėja. Vilkų gaujoje seni ir silpni individai dažniausiai yra paliekami, jei nebegali medžioti. Kai kuriais atvejais vyresni individai vis dar dalyvauja gaujos gyvenime, bet vilkai neparneša jiems specialiai maisto, kaip žmogus slaugytų tėvus. Beje, panašų elgesį (pagalba silpnesniems) pastebima ir kitose rūšyse – pavyzdžiui, drambliuose ar kai kuriuose primatuose.
Mitas: Kai nužudai vilką, jis žiūri tau į akis, kol siela palieka kūną
Faktas: Tai emocinis antropomorfizmas – žmonių polinkis priskirti gyvūnams žmogiškus jausmus. Vilko mirties momentas nėra dvasingas, o dažniausiai – greitas ir susijęs su panika, skausmu ar šoku. Žvilgsnis yra refleksas, ne „sielos išėjimas“.
Mitas: Vilkas yra 25% protingesnis už protingiausią šunį
Faktas: Nėra mokslinio pagrindo tokiai statistikai. Tiek vilkai, tiek šunys yra protingi, bet jų kognityviniai gebėjimai skiriasi dėl skirtingos evoliucijos. Vilkai išlaikė laukinį instinktą, todėl gerai sprendžia problemas be žmogaus pagalbos. Tuo tarpu šunys puikiai bendrauja su žmogumi, moka atpažinti gestus, emocijas, reaguoti į kalbą. Kuris „protingesnis“ – priklauso nuo to, kaip matuojame.
Mitas: Vilkas – vienintelis gyvūnas, kuris nepasiduoda dresūrai
Faktas: Netiesa. Jauni vilkai, užaugę žmogaus globoje, gali būti išmokyti paprastų komandų. Tačiau jie nėra prijaukinami kaip šunys, nes neturi tūkstantmečius trukusio prisitaikymo prie žmonių. Vilkai bijo žmonių, turi stiprų teritorinį instinktą ir nepriklausomą elgseną, todėl dresūra su jais itin sudėtinga – bet ne neįmanoma.
Vilkas
Pilkasis vilkas (Canis lupus) – didžiausias šuninių (Canidae) šeimos plėšrūnas. Šis gyvūnas Žemėje gyvavo jau prieš 130 000–300 000 metų, o dabartinėje Latvijos teritorijoje apsigyveno iškart po paskutinio ledynmečio.
2014 metais Latvijos gamtos muziejus paskelbė pilkąjį vilką metų gyvūnu. Šis gyvūnas taip pat laikomas nacionaliniu simboliu Serbijoje ir Turkijoje.
Giminystė su šunimi
DNR tyrimai patvirtina, kad pilkasis vilkas ir naminis šuo (Canis lupus familiaris) priklauso tai pačiai rūšiai – šuo yra vilko porūšis, kuris nuo jo galimai atsiskyrė jau prieš 100 000 metų. Mokslininkai yra aprašę apie 50 pilkojo vilko porūšių, tačiau jų vis dar neištirta iki galo – skaičius keičiasi, nes tyrimai tebevyksta.
Kur gyvena vilkai
Tose vietovėse, kur gyvena vilkai, jie tampa svarbiausiais plėšrūnais. Nors vilkai nėra tokie prisitaikantys kaip kojotai, jie geba išgyventi įvairiose buveinėse: miškuose, dykumose, kalnuose, tundroje, taigoje, stepėse, prerijose, net ir arti gyvenviečių. Kadaise jie buvo paplitę visoje Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje, tačiau šiandien jų paplitimo teritorija smarkiai sumažėjusi. Žmonėms niekuomet nepatiko gyventi kaimynystėje su vilkais – jie puldinėdavo gyvulius, kartais ir žmones, todėl visais laikais buvo persekiojami ir medžiojami. Šiandien yra valstybių, kuriose vilkai yra saugomi, kitose jie medžiojami sportui, o kai kur kiekvienas sutikas vilkas gali būti nušautas.
Evoliucija
Seniausi žinomi vilko protėviai buvo priešistoriniai plėšrūnai – kreodontai (Creodonta), gyvenę šiaurės pusrutulyje prieš 100–120 milijonų metų. Maždaug prieš 55 mln. metų iš jų išsivystė senosios šuninių gyvūnų grupės. Plėšrūnų gentis Miacis laikoma šunų ir vilkų pirmtakais. Šios genties rūšys gyveno prieš 30–40 milijonų metų. Jie buvo mažesni už dabartinius vilkus, trumpakojai, su lankstais kūnais.
Apie 15–30 mln. metų atgal Miacis evoliucionavo į dvi naujas gentis: Cynodesmus ir Tomarctus. Pastaroji tapo vilkų ir lapių protėviu. Šie plėšrūnai ilgainiui tapo labiau ištįsę, jų kojos ilgėjo, uodegos trumpėjo, o kūnai tapo kompaktiškesni. Mioceno laikotarpiu, maždaug prieš 4,5–9 mln. metų, iš bendro protėvio atsiskyrė būsimi vilkai. Prieš 1,8 mln. metų vilkai Šiaurės Amerikoje atsiskyrė nuo kojotų, o iš ten per tuomet dar sausumą dengusį Beringo sąsiaurį atkeliavo į Euraziją, kur išsivystė į dabartinį pilkąjį vilką. Vėliau jie vėl sugrįžo į Ameriką, o tie, kurie liko, išsivystė į kitas vilkų rūšis.
Išvaizda
Pilkojo vilko išvaizda ir dydis priklauso nuo porūšio ir gyvenamosios aplinkos. Ketera gali siekti nuo 60 iki 95 cm, o svoris svyruoja nuo 20 iki 68 kg. Tai – didžiausias laukinis šuninių atstovas. Didžiausi vilkai gyvena Aliaskoje, Kanadoje ir Rusijoje – fiksuoti individai, svėrę 79 kg (Aliaskoje) ir net 86 kg (Ukrainoje). Mažiausi – arabiniai vilkai: jų patelės gali sverti tik 10 kg.
Patelės visada yra apie 20% lengvesnės už patinus. Jos turi siauresnius snukius, galvas, trumpesnes kojas ir mažesnius pečius. Vilkas išsiskiria tvirtu kūnu, aukštu gogu, ilgomis ir stipriomis kojomis bei tankia, išraiškinga uodega. Kūno ilgis – nuo 1,3 iki 2 metrų (nuo nosies galiuko iki uodegos galo), o pati uodega sudaro maždaug ketvirtadalį viso ilgio.
Ištvermė ir greitis
Vilko skeletas sukurtas ilgam ir nenutrūkstamam bėgimui – jis gali ilgai lėkti 10 km/h greičiu. Trumpam sprintui pasiekia iki 65 km/h. Mokslininkai užfiksavo vilkės šuolį medžioklės metu, kuris siekė net 7 metrus.
Jo kojos pritaikytos bet kokiam paviršiui, vilkai gerai bėga ir per sniegą. Tarp pirštų esantis odos raukšlėjimas veikia kaip „plaukimo plėvė“. Priekinės kojos yra didesnės nei galinės. Skirtingai nei šunys ar kojotai, vilkų letenos neprakaituoja net karštyje.
Kailis – gamtos apsauga
Vilko kailis yra dvigubas: tankus, šiltas pavilnis ir ilgesni, aštresni viršutiniai plaukai (akotai). Toks kailis puikiai saugo nuo lietaus, sniego ir purvo. Pavasarį vilkai šeriasi – meta pavilnį. Jo spalva beveik visada pilka, nors viršutinis kailis gali būti pilkai rudas ar rudas.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
