Kai gamta pasiekia savo šviesos viršūnę, o saulė danguje išbūna ilgiausiai, žmonės nuo seno švenčia vasaros saulėgrįžą – laiką, kai ugnis, žolynai, vanduo ir gyvybės ciklas susipina į vieną gyvą šventės audinį. Nors šiuolaikinės Joninės ar Rasos dažniausiai asocijuojasi su gėlėmis ir laužais, kai kuriose pasaulio vietose šio meto šventėse vis dar gyvos ir medžioklės tradicijos.
Kas yra vasaros saulėgrįža?
Vasaros saulėgrįža – tai astronominis reiškinys, kai Saulė pasiekia aukščiausią tašką danguje ir diena tampa ilgiausia metuose. Paprastai tai įvyksta birželio 20–22 dienomis. Žmonijos istorijoje šis metas turėjo ypatingą reikšmę: tai buvo laikas derliaus žadui, gyvybės klestėjimui, vaisingumui ir šviesos pergalės prieš tamsą simboliui.
Senovės pagonių kultūrose saulėgrįža buvo šventa – ją lydėjo apeigos ugniai, vandeniui, žemei ir dangaus kūnams. Daugelyje kraštų šios apeigos buvo glaudžiai susijusios su gamtos ciklais, įskaitant medžioklę, gyvūnų stebėseną, aukojimą ir derliaus laukimą.
Vėliau, krikščioniškoje tradicijoje, ši šventė buvo adaptuota kaip Šv. Jono Krikštytojo diena (Joninės), kuri švenčiama birželio 24 dieną. Nors krikščioniškas kontekstas sušvelnino kai kuriuos pagoniškus aspektus, daugelis senųjų papročių, įskaitant simbolinę „žolynų medžioklę“ ar naktinius ritualus, išliko gyvi iki šiol.
Paparčio žiedo medžioklė
Joninių naktis tai stebuklų metas, kai susilieja gamtos ir žmogaus pasaulis. Senovėje manyta, kad per trumpiausią metų naktį augalai įgyja ypatingų galių, o žmogaus norai tampa arčiau išsipildymo nei bet kada anksčiau. Viena iš ryškiausių šios nakties tradicijų yra paparčio žiedo ieškojimas, kurį simboliškai galima vadinti medžiokle.
Lietuvių liaudies kultūroje paparčio žiedas tai ne tik mitinė gėlė, kuri pražysta tik kartą per metus. Jjis reiškia sėkmę, paslaptį ir pirmiausia – meilę. Jaunimas poromis ar pavieniui traukdavo į miškus ieškoti šio nepasiekiamo žiedo. Nors visi žinojo, kad paparčiai nežydi, tikroji šio ieškojimo prasmė slypėjo ne gamtos stebukle, o žmogiškuose jausmuose – artumo, bendrystės ir kūniškos meilės paieškose.
Paparčio žiedo medžioklė neretai buvo vaisingumo apeigų dalis. Sakoma, kad Joninių naktį pradėti vaikai bus stiprūs, sveiki ir ypatingi gamtos palaiminti. Todėl ši naktis neatsiejama nuo įvairių meilės ritualų: vainikų plukdymo, šokio aplink laužą, akių žvilgsnių tamsoje ir lyg netyčia susikibusios rankos brendant per rasotą pievą. Visa tai sena, archajiška kalba apie troškimą mylėti ir būti mylimam.
Joninių naktis tai gamtos šventė, bet ir žmogaus širdies šventė. O kiekvienas žingsnis paparčio žiedo link tai žingsnis artyn vienas prie kito.
Grenlandija: nacionalinė diena su ruonių medžioklės varžybomis
Birželio 21-oji Grenlandijoje yra ne tik saulėgrįžos, bet ir šalies nacionalinė diena. Tądien vyksta iškilmingi renginiai, kuriuose svarbią vietą užima tradicinės veiklos, tokios kaip ruonių medžioklės varžybos. Tai ne tik sportinis iššūkis, bet ir kultūrinis paveldas, atspindintis inuitų ryšį su gamta bei išlikimo įgūdžius šiaurėje.
Ukraina ir kitos slavų šalys: Ivano Kupalos naktis – ugnies, vandens ir simbolinės medžioklės šventė
Ukrainoje ir kitose Rytų Europos šalyse Joninės vadinamos Ivano Kupalo švente. Ji švenčiama liepos 6–7 d. pagal Julijaus kalendorių (birželio pabaigoje pagal Grigaliaus). Tai viena magiškiausių metų naktų, kupina ugnies, maudynių, šokio ir apeigų.
Kupalo šventėje ryškus simbolinis „medžioklės“ motyvas: žmonės ieško paparčio žiedo, kuris, pasak mitų, pražysta tik tą naktį ir suteikia regėjimą, laimę ar meilę. Nors tai ne fizinė medžioklė, o greičiau mistinė paieška, pats vyksmas atspindi senąjį medžiotojo vaidmenį – įveikti tamsą, ieškoti paslėpto lobio, įminti gamtos paslaptis.
Baltijos šalys: Rasos, Joninės ir gamtos dovanų rinkimas
Lietuvoje vasaros saulėgrįža žinoma kaip Rasos šventė arba Joninės. Nors šiandien šventės akcentas yra žolynai, vainikai ir laužai, senovėje tai buvo laikas medžioklei, gyvūnų stebėjimui ir aukojimui dievams. Buvo tikima, kad tuo metu augalai įgyja ypatingų galių, o gyvūnai elgiasi kitaip nei įprasta – todėl medžiotojai juos stebėjo ir mokėsi.
Kai kurios legendos mini, kad Joninių rytą matytas gyvūnas gali būti pranašingas, o medžiotojo sėkmė visiems metams priklauso nuo to, kaip jis elgiasi tą naktį – ar saugo gamtą, ar ją pažeidžia.
Išvada
Nors šiandien Joninių šventės dažnai asocijuojasi su romantika, dainomis ir vakarėliais prie laužo, giliau pažvelgus į šių švenčių šaknis matome: medžioklė, tiek tiesiogine, tiek simboline prasme, yra neatskiriama saulėgrįžos dalis. Nuo Grenlandijos ruonių iki slavų paparčių žiedų – žmonės visada siekė įprasminti šviesos viršūnę per santykį su gamta, jos galia ir paslaptimis.
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
