Gyvūnų gerovės diskusijose mūsų šalyje dažnai minimi kitų Europos valstybių pavyzdžiai. Gyvūnų teisių gynėjai ir dalis šunų augintojų neretai teigia, kad ir pas mus reikėtų įvesti tokias pačias taisykles bei sankcijas kaip Vokietijoje ar kitose Vakarų Europos valstybėse. Tačiau dažnai tokiose diskusijose trūksta supratimo, ką tokia sistema iš tikrųjų reiškia praktikoje. Tai nėra tik griežtesnės baudos ar naujos formalios procedūros. Tokiems pokyčiams reikėtų keisti teisės aktus, stiprinti institucijų darbą ir daug dėmesio skirti visuomenės švietimui.
Taip pat svarbu prisiminti, kad daugelyje Vakarų Europos valstybių šuns laikymas yra gerokai brangesnis nei mūsų regione. Didesni mokesčiai, privalomas civilinės atsakomybės draudimas, registravimo reikalavimai ir kontrolės sistema yra dalis tvarkos, kuri formavosi ne vieną dešimtmetį. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų šalyje gyvūnų gerovė visada yra ideali. Kinologijos ir veterinarijos specialistai dažnai pabrėžia, kad svarbiausia yra švietimas ir prevencija.
Jeigu žmogus supranta, ką reiškia įsigyti šunį, kokie yra gyvūno poreikiai ir kaip su juo elgtis, laimi visi. Šuo gyvena stabilioje aplinkoje, šeimininkas sugeba jį valdyti, o visuomenė į tokį gyvūną žiūri ramiai ir be baimės. Kaip to pasiekti? Pirmiausia reikia šviesti šunų šeimininkus. Šiuo metu mūsų šalyje tokios žinios dažniausiai įgyjamos savanoriškai ir priklauso nuo paties žmogaus iniciatyvos.
Todėl kalbant apie siūlymus perimti Vakarų Europos patirtį verta pažvelgti, kaip tokia sistema veikia praktikoje. Kokie reikalavimai keliami šunų šeimininkams Vokietijoje ir kokias žinias žmogus turi įrodyti dar prieš įsigydamas šunį.
Vokietijoje šuns laikymas dažnai laikomas ne tik asmeniniu pasirinkimu, bet ir teisine atsakomybe. Kai kuriose federalinėse žemėse žmogus, norintis laikyti šunį, privalo išlaikyti vadinamąjį šuns šeimininko egzaminą, dažnai vadinamą Hundeführerschein. Vis dėlto tokia sistema nėra vienoda visoje šalyje, nes kiekviena federalinė žemė nustato savo taisykles.
Griežčiausia tvarka šiuo metu galioja Žemutinėje Saksonijoje. Nuo 2013 metų čia galioja įstatymas, numatantis privalomą kompetencijos patvirtinimą naujiems šunų šeimininkams. Pirmiausia reikia išlaikyti teorinį testą, kuriame tikrinamos žinios apie šunų elgseną, socializaciją, priežiūrą ir teisinę atsakomybę. Vėliau per pirmuosius metus su šunimi reikia išlaikyti ir praktinį egzaminą, kuriame vertinama, kaip šeimininkas valdo šunį realiose situacijose.
Kitose Vokietijos federalinėse žemėse tokie egzaminai gali būti privalomi tik tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, laikant pavojingų veislių ar didelius šunis. Kai kur jie gali būti ir savanoriški, tačiau suteikia tam tikrų privalumų, pavyzdžiui, mažesnį šuns mokestį.
Vokietijoje šuns laikymas taip pat susijęs su kitomis pareigomis. Šuo turi būti registruotas savivaldybėje, pažymėtas mikroschema ir dažnai apdraustas civilinės atsakomybės draudimu. Už šių reikalavimų nesilaikymą gali būti skiriamos baudos, kurios kai kuriais atvejais siekia net kelis tūkstančius eurų. Jei šuniukas įsigyjamas nelegaliai, gyvūnas gali būti konfiskuojamas, o atsakingiems asmenims taikomos papildomos sankcijos.
Visa ši sistema paremta principu, kad šuo nėra spontaniškas pirkinys ar gyvenimo būdo atributas, o gyvas gyvūnas su sudėtinga elgsena ir poreikiais. Todėl kai kuriose Vokietijos žemėse manoma, kad prieš įsigydamas šunį žmogus turi įrodyti, jog supranta šią atsakomybę.
Gražiausia paukščių medžioklė, kokią tik galite įsivaizduoti! Medžiotojos dienoraštis #31
Reikalavimai medžiokliniams šunims Vokietijoje
Vokietijoje medžioklinių šunų naudojimą reglamentuoja federaliniai įstatymai, atskirų federalinių žemių medžioklės taisyklės ir medžioklinės kinologijos organizacijos. Pagrindinis principas paprastas. Medžioklėje gali dalyvauti tik tie šunys, kurie yra įrodę savo darbines savybes. Tai reiškia, kad šuo negali būti naudojamas medžioklėje be tinkamo parengimo ir patikrinimų.
Svarbiausi reikalavimai kyla iš Vokietijos medžioklės įstatymo ir federalinių žemių medžioklės taisyklių. Jose nustatyta, kad medžiotojas privalo naudoti tik medžioklei tinkamus ir apmokytus šunis. Tai ypač svarbu ieškant sužeisto medžiojamojo gyvūno, nes šuo turi gebėti dirbti kraujo pėdsaku.
Vokietijos medžioklinės kinologijos sistemą koordinuoja organizacija Jagdgebrauchshundverband. Ji vienija medžioklinių šunų veislių klubus ir nustato bendrą darbo bandymų sistemą. Be šių bandymų rezultatų šuo dažnai negali pilnavertiškai dalyvauti medžioklėje.
Medžioklinių šunų bandymai vyksta keliais etapais. Jauniems šunims rengiami pavasariniai bandymai, kuriuose vertinamos įgimtos darbinės savybės. Vėliau vyksta sudėtingesni bandymai, kuriuose tikrinamas šuns darbas kraujo pėdsaku, sužeisto gyvūno paieška, aportavimas, darbas vandenyje ir paklusnumas. Šie bandymai žinomi kaip VJP, HZP ir VGP.
Svarbi sistemos dalis yra vadinamasis Brauchbarkeitspass, dažnai vadinamas žaliąja kortele. Tai oficialus dokumentas, patvirtinantis, kad šuo išlaikė reikiamus darbo bandymus. Jį išduoda veislės klubas arba kinologinė organizacija. Daugelyje kolektyvinių medžioklių toks dokumentas praktiškai yra būtinas, kad šuo galėtų dalyvauti medžioklėje.
Be darbo bandymų, daugeliui medžioklinių šunų veislių reikalingas ir eksterjero įvertinimas pagal veislės standartą. Tai ypač svarbu veisimui, nes Vokietijoje medžioklinių šunų selekcija grindžiama principu, kad veisimui naudojami tik darbui tinkami ir standartą atitinkantys šunys.
Todėl Vokietijos medžioklinėje kinologijoje laikomasi nuostatos, kad geras medžioklinis šuo turi būti ne tik išmokytas, bet ir genetiškai tinkamas darbui. Darbo bandymai, eksterjero vertinimas ir sveikatos reikalavimai sudaro vieningą sistemą, kuri užtikrina aukštą medžioklinių šunų parengimo lygį. Medžioklėje naudojamas šuo čia laikomas ne atsitiktiniu pagalbininku, o specialiai atrinktu ir patikrintu darbo gyvūnu.
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
