Patirtis

Apie vienybę!0

Nuotrauka: iš archyvo

Seku visą medžioklės gyvenimą socialiniuose tinkluose, medžiotojų forumuose, spaudoje ir pan. Pastaruoju metu aktualios tapo dvi temos – tu esi konservatyvus tūkstantmečiais nusistovėjusios tvarkos šalininkas arba asaba, bandantis visuomenei primesti savo „naujadarus“… Manau, supratote, kur lenkiu.

Vienybė! Kieno? Vienybė turi būti visuomenėje, kuri egzistuoja tam tikrame žemės plote, paremta visuotinai visų piliečių tarpusavio supratimu ir tūkstantmečiais nusistovėjusiais papročiais ir normomis. Deja… Visuomenė skyla į tolerastus ir to netoleruojančius… Nedidelės grupelės kitaip mąstančių bando primesti didžiajai visuomenės daliai savo „vertybes“, taip norėdami pakeisti tūkstantmečiais nusistovėjusią tvarką. Kodėl tokia įžanga, paklausite? Mat panašūs procesai vyksta ir pas mus, Lietuvoje, medžioklės srityje.

Pastaruoju metu tiek internetinėje erdvėje, tiek realiose diskusijose iškyla nesutarimų tarp medžiotojų, turinčių nuosavybės, ir bežemių. Turintys, atgavę, nusipirkę, prichvatizavę žemės ar miškų naudmenis, tačiau nepriimti į medžiotojų klubus ar būrelius, kelia klausimą apie jų viršenybę. Jie piktinasi, kad jų nepriima į kolektyvus ir jie negali laisvai medžioti savo valdomoje žemėje.

Seniai medžioju ir turiu tikrai daug pažįstamų medžiotojų – tiek iš vienos, tiek iš kitos stovyklos. Pjautynės viešojoje erdvėje tarp mūsų luomo žmonių tikrai nesudaro solidaus įvaizdžio likusios visuomenės akyse. Kai kurios priešiškai nusiteikusios nemedžiotojų grupės trina delnais, matydamos tarpusavio medžiotojų konfliktus, ir dar papila žibalo į diskusijas. Na, tada ir vėl prasideda co to ja, co to moja kamuzelka. Jau susiskaldėme, kone vieninteliai Europoje turėdami 13 medžiotojus „vienijančių“ organizacijų! Tas begalinis noras co to ja rodo, koks mūsų, medžiotojų visuomenės, susiskaldymas ir bendros vienybės nebuvimas.

Gaisras medžiotojo namuose

Tikrai nenoriu užgožti kitaip mąstančių ar galvojančių nuomonės. Tam ir yra diskusija. Tačiau ji turi būti konstruktyvi, o ne drabstymasis kaltinimais. Šis straipsnis rašomas jau po Aplinkos ministerijos kviečiamo simpoziumo apie santykius – kaip išspręsti konfliktą tarp medžiotojų kolektyvų ir žemės savininkų. Nežinau, ar tai labai didelė priešprieša per visą respubliką.

Pasižiūrėsime. Gal vieni ir kiti ras bendrą kalbą ir nedaužys snukių vienas kitam internetinėje erdvėje. Ačiū Aplinkos ministerijai už tokią suorganizuotą diskusiją! Daug nuomonių buvo, tačiau manau, kad nei vieni, nei kiti nepasiruošė šiam susitikimui, tai daugiau atrodė kaip žvalgyba – kas, kur ir kaip… Pradžia yra ir reikia diskusiją plėtoti toliau, rasti bendrus sąlyčio taškus – turi būti rastas kompromisas, nes jei nesutarsime, tada ir toliau šokdinsime vieni kitus ir juokinsime likusią nemedžiojančią visuomenės dalį, o ypač – priešiškai nusiteikusias personas. O taip norisi vienybės mūsų, medžiotojų, bendruomenėje. Deja…

Na, o dabar pakalbėkime apie kitą vienybę. Po nelaimingų atsitikimų buityje nukentėjo medžiotojų bendruomenės nariai. Apie tai paskelbiau socialiniuose tinkluose, medžiotojų forumuose. Medžiotojų reakcija buvo žaibiška – nuo nelaimės dienos vasario 16 d. iki 27 d. į pagalbos prašymą atsiliepė daugiau nei 350 medžiotojų ir paprastų piliečių!

Pavelas S. tą įsimintiną dieną (primenu, kad tai buvo vasario 16 d.) su šeima išvyko į mišką papenėti žvėrelių, vaikams parodyti, kaip skaitoma miško „knyga“, pasidairyti laputaičių. Sako, niekas nežadėjo tokią gražią dieną nelaimės. Būdamas miške sulaukė kaimynų skambučio, kad pleška jų namas. Vyras, beskubėdamas iš miško namo, dar pakeliui užklimpo ir, kol sugrįžo, iš jaukių namų liko tik degėsių krūva ir apanglėjusios sienos… Sudegė viskas, pradedant kūdikio rūbais ir žaislais, baigiant ir jo vyriškais „žaislais“ – šautuvais, amunicija, įranga. Jauna šeima prarado viską, ką turėjo…

Panaši nelaimė įvyko ir Varėnos rajone, tačiau ten pasekmės buvo truputį baisesnės – sudegė ne tik namas, bet ir nukentėjo pats šeimininkas. Kadaise kartu su juo medžiojome viename būrelyje ir likti abejingas jo nelaimei aš irgi negalėjau – parėmiau, kiek galėjau. Tai vis dėlto yra vienybė ir pagalba vienas kitam, nes nežinai, kas rytoj laukia tavęs.

Negi tik nelaimės ir kitokie sukrėtimai gali mus suvienyti? Kaip pasiekti medžiotojų vienybę, kaip rasti bendrą kalbą tarpusavyje? Kodėl mes tokie? Galbūt nelaimės mus vienija? Bet tai kodėl laimė medžioti mus sukiršina ir tarp mūsų atsiveria praraja? Vienas kitam tampame priešais, tuo džiugindami mūsų oponentus nemedžiotojus. Ko trūksta mūsų, medžiotojų, bendruomenei, kad būtume vieningi?

Stambulo konvencijos medžioklės kontekste? Tai gal mums reikia imti pavyzdį iš uždarų vaivorykštinių grupių, kur už vienybę stojama piestu? Palyginimas, aišku, nevažnas… Bet jie gali būti vieningi, o medžiotojai gatavi viens kitam gerkles perkąsti. Kas mus kiršina? Mėsos gabalas? Neturėjimas kur išsilieti medžioklinės energijas? Neturėjimas kur pamedžioti?

Jei išlaikei vairavimo egzaminą, tai nereiškia, kad tau ir automobilį turi nupirkti. Taip, ydinga praktika klubų (būrelių) vadovų, kad jie pažymas apie atliktą stažuotę klube (būrelyje) išrašo lengva ranka. Galbūt esama tvarka ir kvaila – atnešei „lauknešėlį“ vadui ir tu jau atbuvęs stažuotę… Nors miške pabuvai už vairuotoją. Išsispręstų besprizornikų problema – kas išdavė stažuotės lapą, to klubo (būrelio) nariu ir turi tapti.

Nuotrauka: iš archyvo

Neatsakingas pažymų apie stažuotę dalijimas į kairę ir dešinę priveda iki to, kad po sėkmingai išlaikytų medžioklės egzaminų naujai iškeptas medžiotojas lieka už borto. Kada po visko prasideda medžioklės plotų paieška, pasirodo, kad tu, broli, niekam nereikalingas, nes stažuotę „atlikai“ Žemaitijoje, o gyveni ir nori medžioti arčiau namų, Aukštaitijoje.

Neišvengiamai artėja terminas medžioklės plotų vienetų paskirstymui pratęsti dar 10 metų; anksčiau savininkai, tik užuominomis šnekėję apie pažeidžiamas jų teises, dabar vieningai sukilo į kovą už jas. Nemanau, kad tai atsitiktinumas. Kantriai laukę šitiek metų, jie ruošė savo „namų darbus“ – kalbėta su politikais, valdžios atstovais ir t.t. Ir tam buvo pasirinkta gera taktika ir laikas.

Susiję straipsniai

Kai kurie jau neslepia, kad norėtų sudaryti savo plotus ir ten vykdyti komercines medžiokles, išardydami dabar ten medžiojančius medžiotojų kolektyvus. Tik klausimas – kur dings tie į miško pakraščius pastumti kolektyvų nariai? Ar bus priimti bežemiai į ūkininkų kolektyvus, ar taps vadinamaisiais besprizornikais, kurie taps rakštimi subinėje ir, neduok Dieve, pradės brakonieriauti, o sučiupti už rankos vėl „garsins“ medžiotojų bendruomenę skambiomis geltonosios spaudos antraštėmis apie sugautą brakonieriaujantį medžiotoją?

Dialogas turi vykti iš abiejų pusių, reikia rasti bendrus sąlyčio taškus, kad būtų gerai ir savininkams, ir medžiotojų kolektyvams. Manau, artimiausiu metu, tarpininkaujant Aplinkos ministerijai, prasidės bendras visų niuansų aptarimas ir bus prieita prie abiem pusėms priimtino susitarimo.

Medžioklei valio! Medžioklei ačiū!

Posted by Ramas Ramas Lemanas on Ceturtdiena, 2015. gada 8. janvāris

PRENUMERUOK Žurnalas Medžioklė arba ieškok spaudos prekybos vietose!

Žurnalo Medžioklė YOUTUBE KANALAS

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.