Patirtis

Apie gyvenimą ir medžioklę. Remigijus Gaidys0

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo

Su 55-erių Šilavoto parapijos kunigu Remigijumi Gaidžiu kalbamės paskubomis. Geros nuotaikos ir humoro nestokojantis dvasininkas – labai užimtas žmogus, nes parapijoje darbų išties daug. Tačiau kartais atranda laiko sau, tiesiog pabūti gamtoje. Gamta jam nesvetima – pats augina bites, turi didelį sodą ir gyvena gyvūnų apsuptyje.

„Gimiau Jonavoje, Aukštaitijos paribyje, iš prigimties esu kaimo žmogus, mieste nuo triukšmo ir dulkių man ima skaudėti galvą. Mama ir tėtis – paprasti žmonės, kaip tais laikais. Mama buvo namų šeimininkė, o tėtis dirbo fabrike“, – apie savo šeimą pasakoja pašnekovas.
Nuo vaikystės supo medžiotojai

Mamos šeima buvo gausi: 6 broliai, iš kurių 4 buvo medžiotojai. „Kai tokia gausi šeima suvažiuodavo aplankyti, būdavo labai smagu, nes atveždavo ne tik saldainių, bet dėdės dažnai užsukdavo po medžioklės. Jie atsiveždavo ginklus, kurie visada mane labai domino, o kaip kvepėdavo paraku – iki dabar atmintyje išlikę. Aš labai jų laukdavau, įdėmiai klausydavausi pasakojimų apie medžioklėje patirtus nuotykius ir jais žavėjausi. Niekada nevartodavo žodžio „nušovėm“, sakydavo pagarbiai „sumedžiojom“, – pasakoja Remigijus.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo

Pirmas šūvis – penkerių

Dabar jau su šypsena Remigijus pasakoja apie pirmąjį savo šūvį: „Atsimenu pirmą savo šūvį, man buvo penkeri. Mama tąsyk prieštaravo, nes buvau dar gerokai per mažas laikyti tokį didelį ginklą rankose. Tačiau dėdė nepaklausė ir sakė: „Tu apsižiūrėk, prisidėk, pasimatuok…“ Na, aš, žinoma, prisidėjau ir spustelėjau gaiduką. Šūvis. Šautuvas į priekį, aš į serbentus. O pasirodo – dėdė buvo pamiršęs išimti šovinį… Tuomet mama išbėgo rankose laikydama šluostę ir ja abu su dėde gavome. Ant peties liko mėlynė, tačiau viskas baigėsi laimingai. O pirmą savo žuvį ištraukiau būdamas šešerių metų.“

Mokykloje Remigijus žavėjosi fotografija, radijo ryšiu. „Tapau radistu, tai buvo tarsi pasiruošimas karo tarnybai. Teko ir tarnauti. Kariuomenėje prasidėjo rimti ginklai. Prisimenu vieną žvejybą kartu su savo viršininkais. Buvome du lietuviai, atliekantys tarnybą Rusijos kariuomenėje, o kadangi buvome vairuotojai, viršininkai pasiūlė vykti kartu. Kai pasiūlė vykti žvejoti, iš džiaugsmo net nepagalvojome apie meškeres. Atvykus prie ežero vadai išsiėmė granatas ir metė į vandenį.

O tada sako: „Norėjot žvejoti, tai dabar plaukite parsinešti…“ Tas pats vykdavo ir medžioklėje, dažnai tik kumpis belikdavo po vadų „medžioklės“. Todėl po karinės tarnybos dar ilgai, pamatęs karines kolonas, traukdavausi į šalį, nenorėjau prisiminti to, kas ten vykdavo. Baisu… Galime tik pasidžiaugti, kad šiais laikais to nėra“, – greit nutraukia šią temą klebonas.

Mokslai kunigų seminarijoje ir Romoje

Į seminariją pašnekovas įstojo 1991 m. Kol mokėsi, tuo metu pasimiršo medžioklė ir žvejyba, nes visas dėmesys buvo skirtas mokslui. Baigęs seminariją Remigijus išvyko mokslų tęsti į Romą.

„Romoje daug teko bendrauti su medžiotojais. Medžioti ten neteko dėl tuometinių Italijos įstatymų (buvo 1993–1996 m.), tačiau su medžiotojais bendrauti galimybę turėjau. Italijoje labai daug medžiotojų, bet mažai medžioklės ploto. Medžiotojas privalo būti klubo nariu, kitaip nemedžiosi. Gamta aplink Romą gana skurdi, o medžioklės objektų nėra itin daug. Italams kiekviena medžioklė yra didžiulė šventė: kiekvieną kruopščiai planuoja, nustato vieną dieną per mėnesį, kurią medžios, jai ruošiasi ir labai laukia. Patys pripažįsta, kad yra pamišę dėl paukščių medžioklės. Dar ir šiandien turiu draugų italų, kurie atvyksta pamedžioti paukščių pas mus. O tai gali daryti tik tikri medžioklės pamišėliai – vykti į Lietuvą 2000 km dėl paukščių! Kartais medžioklėje tenka pavertėjauti iš italų kalbos. Tačiau kelis sykius atsisakiau tai daryti, nes man tiesiog gaila mažų mūsų paukščių, neturime tokių gilių tradicijų juos medžioti, o italai tai daro su tokia didele aistra, kad net man norisi juos užstoti.“

Po studijų Romoje Remigijus grįžo į Marijonų gimnaziją direktoriauti ir mokyti. Iki 2000 metų teigia medžiojęs mažai, daugiau žvejojo. Kai pavargdavo nuo darbų mokykloje, vykdavo žvejoti ir taip pravėdinti galvą. „Važiuodavau į Bebruliškių tvenkinius. Didžiausias mano laimikis – 29 kg menkė, sugauta Norvegijoje, o Lietuvoje pavyko sugauti 10 kg lydeką. Tų dviejų jau nebepaleidau, bet visas kitas smagu pagauti ir paleisti“, – džiaugiasi laimikiais žvejys.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo

Gražiausi medžioklių atsiminimai

2004 m. Remigijus atėjo dirbti į Šunskų parapiją ir sutiko medžiotojų klubo Šunskai vadovą. „Susipažinimo istorija išties linksma. Tuo metu kaip tik turėjau šunį vardu Grafas. Vieną dieną būdamas kieme matau: per bažnyčios šventorių link manęs eina vyras. Vyras daro vartelius, o šuo loja, aš atsisukau ir sakau: „Grafai, baik.“ O vyras sako: „Aš jūsų kaimynas Arvydas Bajoras.“ Taip linksmai susipažinome ir susidraugavome. Tada pakvietė įstoti į Šunskų klubą, o klubo vyrams iškart juokaudamas pasakiau, kad džiaugiuosi, jog jų daug – bus kam per procesiją bažnyčioje nešti vėliavas, – juokiasi pašnekovas. – Šunskai yra pirmas mano medžiotojų klubas ir jame esu iki šiol.“

Šioje parapijoje dirbdamas Remigijus sutiko šviesaus atminimo Kęstutį Pėtelį. Su juo dažnai važiuodavo į gamtą, kartais kalbėdavo, kartais medžiodavo, dažnai stebėdavo žvėris, pasivaikščiodavo… „O temos buvo apie viską: kartais aš pasijusdavau vaikas, kartais jis. Niekas niekada ir nesužinojo, ką mes ten kalbėdavom“, – mena Remigijus.

Netikėta pirmojo stirnino medžioklė

Paprašytas papasakoti apie savo pirmuosius trofėjus, jis neabejotinai pabrėžia, kad tai nutiko a. a. Kęstučio dėka. „Sykį Kęstutis sako: „Važiuojam, pavežk mane, man Virbalyje reikia išimti iš populiacijos vieną stirniną.“ Na, iš pradžių nesutikau, bet jis mane įkalbėjo. Vykstame į vietą. Kadangi Kęstutis žinojo, kurioje vietoje tiksliai tas stirninas išeina, kaip tik bevažiuodami jį ir pamatėme. Kęstutis sako: „Prisėlink ir sumedžiok“. Delsti nebuvo kada, bet mano ginklas tai bagažinėje. Kęstutis padavė savo šautuvą ir nedelsiant liepė eiti. Su Kęstučiu nepasiginčysi. Pasižiūrėjo per tolimatį ir sako: „Iš 96 metrų tikrai pataikysi.“ Tačiau turiu bėdą – moku medžioti tik su savo ginklu. Paėmiau tą ginklą, nusėlinau artyn, žiūriu per optiką, o ji laksto, dar iš jaudulio gal ir nusukau ją… Nieko nematau, nusitaikiau pro optikos apačią ir šūvis. Stirninas krito vietoje, pataikiau į stuburą. Kęstutis pasveikino – štai koks taiklus… Bet tai tik sėkmė. Tai buvo pirmas mano trofėjus, kurį iki šiol paruoštą turiu“, – prisimena Remigijus.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo

Dar vienas atsiminimas su a. a. Kęstučiu – iš universiteto mokomosios medžioklės praktikos. „Vyksta varymas, – istoriją pradeda Remigijus. – Studentės ekologės varo. Tame varyme buvo sumedžiotos dvi stirnos. Studentės ėjo ir nuėjo, paliko stirnas gulėti. Visas suprakaitavęs ir piktas Kęstutis eina ir burba: „Kas čia dabar jas parneš, Gintarė (dabar jau šviesaus atminimo) negali, nes vadovauja studentams varyme, kiti vėl kuo užsiėmę…“ Aš sakau: Kęstuti, nepyk, merginos tik mokosi… Sutariam, jei aš tave prajuokinu, tu jų nebarsi. „Niekas manęs neprajuokins, – sako jis. – Bet gerai.“ Greit pasišnekinau linijoje šalia stovėjusį medžiotoją ir mes nuėjome parnešti stirnų, kiekvienas po stirną ir nešam. Parnešame stirnas, visi būriuojasi, o studentės po varymo stovi susigūžusios, laukdamos docento pastabų… Sakau, nebijokit, aš prajuokinsiu docentą ir nieko jums nesakys. O tada ir sakau: kur jūs matėt, kad Vanagas (tokia šalia linijoj stovėjusio medžiotojo pavardė) su Gaidžiu dvi stirnas atneštų… Kęstutis kartu su visais nusijuokė ir žodį išlaikė – nebarė studenčių“, – šviesiai pamena kolegą Remigijus.

„Medžioklėje nutinka visko… Sykį Kęstutis sako: „Stok čia, išeis kažkas didelio“, apsisuko ir nuėjo. Po kurio laiko išėjo briedis – tiesiai prieš mane, įspūdingais ragais… Net sutrikau iš nuostabos. Jis pasižiūrėjo į mane, aš – į jį užvertęs galvą, ir ramiai nuėjo pro mane… Tą akimirką apsidžiaugiau, kad mane tikriausiai palaikė medžiu, nes jei būtų ėjęs, tai kaip žolę būtų sutrypęs. Kaip vėliau pasakojo mane pašiepdamas Kęstutis, mano žandikaulis buvo atvipęs iki žemės. Briedis tikrai buvo įspūdingas ir vos porą metrų nuo manęs…“

Pastebiu, kad pašnekovas nugrimzta į šviesius medžioklių prisiminimus, ir su nostalgija kalbą tęsia toliau: „Kai ateidavo parapijiečių lankymo laikas, būdavo, užeini pas Kęstutį, tai jau lankymo laikas ten ir pasibaigia, niekur nebeišeini. Užsišnekėdavom, planuodavom. Kartą taip prisipažinau, kad svajoju išvykti ilgų atostogų. „Kęstuti, einu pas savo vyskupą, prašau atostogų ir vykstu į taigą pusmečiui, pavargau.“ Sako, o ką tu ten darysi? Koks to tikslas? Tai kokį darbą tau ten duotų. Sakau, galiu fotografuoti gamtą, kurti augalų ar gyvūnų aprašus… Valandėlę pamąstė, tada sako: „Ne, ne, ne, tu niekur nevažiuosi, aš neleidžiu, net jei ir vyskupas išleis, nes ten išvykęs pamesi tikėjimą ir pas mus nebegrįši, čia tavo vieta…“ Taip ir neišvykau. Visada nusiraminu vaikščiodamas po mišką, bet labai pasiilgstu tų medžioklių ir pasikalbėjimų su Kęstučiu“, – su liūdesio gaidele balse sako Remigijus.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo

Medžioklėje smagu ne tik medžioti

Toliau šnekučiuojamės apie kitus garbingus laimikius. Pašnekovas prisiminė ir pirmojo bebro sumedžiojimo istoriją. „Kartą Šunskų girininkas pakvietė padėti – bebrų buvo tiek daug, kad mišką užtvindė. Na, padėti – tai padėti. Atvykau prie didelio griovio, pamaniau, kad čia vyskupo lazdą reikia turėti, norint iš vandens ką nors ištraukti, bet gerai, kad jos neprireikė. Atsisėdau ant griovio krašto ir neilgai trukus pasirodė bebras. Tik sulaukiau, kol išlips į krantą, ir taikliu šūviu sumedžiojau. Prieinu prie laimikio, žiūriu, kad jo galinės letenos – kaip mano rankos, išties didžiulis papuolė. Pirmasis mano bebras. Sumedžiojau ten gyvenusį patį didžiausią bebrą visoje šeimoje – jo svoris buvo virš 26 kilogramų. Pirmas laimikis man visada didelis adrenalino pliūpsnis.“

Ančių medžioklė Remigijui irgi smagi, bet laimikių iš jos nedaug – tiesiog atskirti skrendančią antį ne visada pavyksta, tad, pašnekovo nuomone, geriau susilaikyti nei, kaip sakydavo šviesaus atminimo Kęstutis, „va ir dėjo raudoną knygą ant kelių“.

„Mėgstamiausia mano medžioklė – tykant, nors ir čia nuotykių būta. Sėdžiu sykį bokštelyje prie upės, toks gražus saulėlydis, zuikis šokinėja ir, matyt, užsnūdau. Jaučiu, kad mane supa, ir bokštelis ne juokais siūbuoja… Pasižiūriu, o ten briedė nugarą kasosi, nedaug trūko, kad įkrisčiau į upę su visu bokšteliu…“ – su šypsena atsimena pašnekovas.

Medžiotojas patikino neturintis daug trofėjų, ne dėl jų į medžioklę einantis, o kartais ir pylos gaunantis nuo klubo kolegų. Prisiminė tykojimą bokštelyje: „Oras gražus, mėgaujuosi tyla, priekyje laukymė. Štai iš miško išlenda danielius ir ganosi, iš priekio lauke trys šernai, bet per toli vaikšto, dešinėje lapė su lapiukais žaidžia, tada išėjo trys stirnos, viena atsigulė po bokšteliu, kitos toliau. O aš dairausi į vieną, į kitą – gražu. Skambina kolega iš kito bokštelio paklausti, kodėl nieko nedarau. O kaip gi darysi… Vieno medžioti negalima, kiti per toli, kitos po bokšteliu guli, kam jiems visiems trukdyti… Be reikalo ginklo nekelk, o jei pakėlei, be reikalo nešauk“, – senelio išmintį pasakoja pašnekovas.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo

Remigijus prisipažino, kad jam labiau rūpi ne laimikis, o tiesiog būti gamtoje ir stebėti joje vykstančius procesus. Kai stebi gamtą, jaučiasi jai artimas, pasikrauna kaip akumuliatorius. „Į jokias Turkijas nevažiuoju, užtenka poilsio gamtoje. Visur mane supa gamta ir gyvūnai. Gyvenu tarsi kokiam žvėryne, gyvūnų ir savo kieme pakanka. Kieme gyvena 7 voverės, namo palėpėje įsikūrę šeškai, žolėje 8 žalčiai – vien juos stebėdamas gauni teigiamų emocijų. Aš jiems netrukdau ir jie man netrukdo.“

„Karštiems“ medžiotojams Remigijus turi patarimą: kai norisi šaudyti, geriau nueiti į šaudyklą ir ten išlieti visą karštį, į taikinį, o tik tada keliauti į medžioklę.

Net jei kartais klube reikia sumedžioti vieną ar kitą gyvūną, pats Remigijus visada kruopščiai renkasi, ilgai stebi. Jis pakartoja, kad visur turi būti kantrybė, procesas. O jei žmogus negali susilaikyti, tai tegul tiesiai į poligoną eina, ten ruošiami artileristai: „Mane ir be specialių pamokų mokė, kad medžioklėje reikia elgtis pagarbiai, tai atėjo iš šeimos vertybių ir supratimo apie medžioklę.“

Posted by Remigijus Gaidys on Piektdiena, 2020. gada 2. Oktobris

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.