Daugelis medžiotojų Aleksą Blonskį žino ir kreipiasi į jį kaip į medžioklinių kamerų žinovą ar norėdami išsirinkti termovizorių. Tad man parūpo, koks žmogus ir medžiotojas yra Aleksas. Kalbant susidaro įspūdis, kad tai nebijanti pasakyti, ką galvoja, bei mokanti argumentuotai reikšti savo nuomonę asmenybė.
Pirmieji žingsniai medžioklėje
Alekso senelis, tėtis ir dėdė buvo medžiotojai ir žvejai, todėl nenuostabu, kad ir jis tęsia šią veiklą. „Pirmiausia pradėjau su tėčiu žvejoti. Kai buvau mažas, kokių ketverių metų, labai laukdavau, kol tėtis žiemą grįš iš žvejybos ir parveš žuvų. Suleisdavau jas į vonią, pripildavau vandens, žuvys atsigaudavo ir augindavau jas kelias dienas. Vežtis žvejoti tėtis pradėjo nuo penkerių metų. Bet prieš tai turėjau atlikti labai rimtą užduotį: tėtis pasakė, kad neims į žvejybą nei į medžioklę, kol nepradėsiu valgyti lašinių… Tai man išties buvo didelis iššūkis, nes ir šiandien jų nevalgau. Bet noras vykti žvejoti buvo toks stiprus, kad visgi prisipjausčiau smulkiai smulkiai lašinių, ant juodos duonos užsitepiau storai sviesto, užsidėjau lašinių, o ant viršaus – storai storai česnako. Su didžiausiu džiaugsmu pasakiau: „Žiūrėk, tėti, jau valgau!“
Aleksas pasakojo labai laukdavęs žvejybos, naktį prieš ją net užmigti negalėdavęs. „Viena įsiminusių žvejybų buvo, kai man buvo gal dvylika metų. Pasiėmė tėtis su savo draugais mane į Vokės tvenkinius žvejoti. Išvykome iš vakaro. Vienuose tvenkiniuose nekibo, todėl paryčiui pervažiavome prie kitų. Rytas brėkšta, tėtis su draugais prigulė pailsėti, o aš, naktį numigęs, spiningauju sau lydekas. Staiga man užkibo lydeka – nedidelė, bet tai buvo pirmoji mano lydeka, tad atrodė didelė. Traukiant ją užsikirto ritė ir nebegalėjau vynioti valo, tad persimečiau meškerę per petį ir bėgau tolyn nuo tvenkinio. Laimės buvo pilnos kelnės, nes buvo ištraukta puskilinė lydekaitė. Po kiek laiko pamačiau, kad kimba karpis ant tėčio draugo meškerės. Tekinas nuskridau iki jos, dėjau žingsnį šalia meškerės, o ten – status šlaitelis, ir atsidūriau vandenyje, bet karpiukas buvo ištrauktas. Išties buvo puiki viena pirmųjų žvejybų, su daug veiksmo, įsirėžusi atmintin iki šiol.“
Meilė gamtai, Alekso nuomone, išsivystė, nes tai savo gyvenimo būdu įskiepijo tėvai. Šeima gyveno Vilniuje. Kadangi kaimo neturėjo (abu seneliai gyveno Vilniaus Žvėryno mikrorajone), tai gamtos per daugiausia mieste nebuvo. „Vis dėlto, kiek save atsimenu, beveik kiekvieną savaitgalį su šeima važiuodavome prie ežerų, į miškus. Ten žvejodavome, grybaudavome, uogaudavome. Man, vaikui, patiko gamta, jos ramuma, žvėrys, paukščiai, augalai, viskas buvo įdomu. Visada jaučiau pagarbą gamtai. Ir tai buvo laiko praleidimas, o dabar – jau gyvenimo būdas.“
Aleksui buvo apie dešimt metų, kai tėtis nusivežė pirmą kartą išbandyti, kas ta medžioklė. „Vykome medžioti kiškių. Suprantama, kodėl tėtis anksčiau nesivežė į varymines medžiokles, nes buvau dar per mažas eiti varyti, o ir bijojo, kad kokio šerno nesusitikčiau ir man nekiltų pavojus. Vėliau eidavau varyti, kelis varymus varau, vieną – pastoviu su tėčiu ar kitu medžiotoju… Tėtis medžioklėse tykant niekada nedalyvaudavo, todėl iki pirmos zuikinės medžioklės nebuvau buvęs medžioklėse. Medžioklę tykant pirmą kartą išbandžiau, kai jau pats buvau medžiotojas, gerokai virš dvidešimties būdamas.“
Su tėčiu vaikystėje labiausiai įsiminusios pavasarinės slankų medžioklės, kai dar būdavo galima. „Gaila, – sakė Aleksas, – kad dabar jų nebeleidžia, nes paukščių medžioklės man labai patinka. Veždavosi tėtis ir į ančių medžiokles. Mes, vaikai, su pilnom kišenėm akmenų eidavom palei tvenkinius ir baidydavome medžiotojams antis. Gaila, bet su seneliu neteko pamedžioti, nes senelis jau buvo gerokai vyresnis ir nebemedžiojo, kai aš pradėjau su tėčiu važiuoti į medžiokles. Senelio pagrindinės medžioklės būdavo ant Karoliniškių kalno Vilniuje, kur buvo obelų sodai, – ten jų kompanija medžiodavo kiškius.“
Kai tik sukako aštuoniolika, Aleksas iš dėdės gavo medžiotojų kursus dovanų. Išklausė juos, atliko praktiką ir pradėjo medžioti. „Tik vėliau išsilaikiau selekcininko kvalifikaciją. Likimas taip lėmė, kad tėtis susirgo ir mirė. Tuomet buvo mano pertrauka medžioklėje. Dvejus metus nemedžiojau, tik žvejojau. Norėjau net iš būrelio išeiti, bet būrelio kolega atkalbėjo, sudomino ir vėl užsikabinau. Dabar norėčiau atsukti laiką ir dar pamedžioti kartu su tėčiu. Labiau atsimenu tas medžiokles, kai buvau dar vaikas, nei tuos kelis sykius, kai medžiojom kartu, kai jau buvau suaugęs,“ – apgailestavo pašnekovas.
Pašnekovas džiaugiasi, kad šeimoje turėjo teigiamų pavyzdžių. Gal dabar dėl to ir pats savo pavyzdžiu nori dukroms tai perduoti. „Džiugina širdį, kad dukros labai domisi gamta, – dalijosi Aleksas. – Drąsiai apžiūri visus namo parneštus laimikius, klausinėja, nori paliesti… Vyriausiai dukrai septyneri, jaunesniajai – penkeri. Toks amžius, kai dar labiau į žvejybą linksta, ypač vyresnioji labai laukia, kada važiuosim žvejoti. Medžioklėje dar nebuvusios. Šiemet, sakiau, jau vešiuosi į ančių medžioklę ar patykoti, žvėrelius parodyti. Perspausti nenoriu, bet slapta tikiuosi, kad kai suaugs, papildys medžiojančių moterų gretas. Noriu padėkoti žmonai Karolinai, kad pakenčia mano aktyvų gyvenimą ir išleidžia į medžioklę. Džiaugiuosi, kad ji skaniai ruošia mano sužvejotų ir sumedžiotų laimikių mėsą. Tačiau nepiktnaudžiauja – kol šaldiklyje yra bent gabalėlis žvėrienos, neleidžia vežti namo, kol nesuvalgom, ką turim“, – sakė medžiotojas.
Medžioklės ir trofėjai
Aleksas pasakoja, kad jam labai patinkanti medžioklės varant. „Čia esu universalus. Patinka ir varyti, ir ant linijos stovėti. Medžioklė yra medžioklė, čia visi lygūs. Smagu ir sėlinti. Kai nuvykstu pas draugą į Latviją pamedžioti, apeiname ir 10–15 kilometrų maršrutą aplink medžioklės plotus. Daug medžioju Latvijoje, bent po kartą per mėnesį važiuoju, – tikino Aleksas. – Klubas, į kurį vykstu, pasižymi didele žvėrių gausa. Labai žvėringi plotai, nebūtinai daug sumedžioji, bet labai daug pamatai. Medžioklės plotai dideli – apie 13 tūkst. hektarų. Man patinka to klubo, varymų organizavimas. Visada medžioja labai daug žmonių. Medžiotojai apstoja kvartalą iš visų keturių pusių, varovai taip pat varo iš visų pusių. Reguliuojant didelį elninių žvėrių skaičių tokiu būdu kvartalai išvaromi geriau, nes elniniai labai baikštūs ir gali suktis varyme neišbėgdami link medžiotojų. Kai kvartalas apstojamas iš visų pusių, tikimybė sumedžioti kur kas didesnė, nes per tokį varymą žvėrys labiau sutrinka. Medžiotojams ten labai svarbus saugumas. Latviai daug anksčiau pradėjo naudoti oranžines liemenes nei mes. Pas mus medžiotojai to dar baidosi, o ten apsirengę ryškiai nuo galvos iki kojų ir žvėrių sumedžiojimas nuo to nenukenčia. Žinoma, ir kolektyvas puikus. Labai draugiškas ir gražiai bendrauja tarpusavyje. Tiesiog pailsiu ten“, – apie medžiokles pas kolegas latvius pasakojo Aleksas.
Pašnekovui įdomios visos medžioklės. „Prieš aštuonerius metus labai norėjau dalyvauti ančių medžioklėje. Tuomet jau turėjau savo ginklą TOZ, savo amžiaus. Draugai pakvietė į Zarasus, į ančių medžioklę. Tai buvo pirma rimta, labai įsimintina mano ančių medžioklė. Zarasų kraštas kalvotas ir ežeringas, tad medžioklės plotuose yra daug balų, pelkučių, kūdrų. Kai kurias balas net dviem eilėmis turėjome užstoti. Pirmoji eilė užstodavo prie vandens, o antroji eilė – už kokio šimto metrų, už kalniukų, kad spėtų sumedžioti praskrendančius paukščius. Įsimintina dar ir todėl, kad sumedžiojau daugiausia ančių iš visų – net 18. Gaila, ne visas pavyko surasti, bet tapau medžioklės karaliumi.“ Žuvininkystės tvenkiniuose antis Aleksas teigė medžiojęs tik kartą gyvenime, praeitą rudenį: „Man neužtenka laiko kai kurioms medžioklėms.“
Širdžiai mieliausias trofėjus – pirmasis sumedžiotas bebras. „Gal dėl to, kad pirmas, ir dėl to, kad buvo tikrai didelis. Žinoma, gailiuosi, kad tik kailį išsidirbau, kurį turiu iki šiol. Tada dar nebuvau labai patyręs medžiotojas, tai supratimas apie trofėjus atėjo vėliau, todėl nepasiruošiau kaukolės. Tuomet tik kailis atrodė man didžiausias trofėjus. Dabar jau kitas požiūris ir labai norėčiau sumedžioti didelį bebrą, pasiruošti kaukolę. Ne dėl medalių, bet sau. Šerną taip pat esu sumedžiojęs. Tikrai neįspūdingas, bet man tai trofėjus. Jo iltys buvo tik 19 centimetrų. Pasiruošiau jas, žmona gražiai įrėmino po stiklu ir pasikabinau ant sienos. Medžiodamas šernus kelerius metus jau nesu jungęs prožektoriaus, nes medžioju, kol šviesu ir matau juos per optiką.“
Aleksas yra sumedžiojęs du raguotus selekcinius elnius. Vieną sumedžiojo pernai, kitą – šiemet. Vienas iš jų turėtų gauti bronzos medalį. Iki trofėjinio vilko trūko sekundės – šalia stovėjęs medžiotojas buvo pirmesnis. „Visada pagalvoju ir ne visada nuspaudžiu nuleistuką. Neturiu tikslo visada sumedžioti ir grįžti su laimikiu“, – savo požiūrį dėstė pašnekovas.
Maisto gamyba
„Senas-naujas mano užsiėmimas – maisto gamyba kazane. Visą gyvenimą daugiau mažiau, bet gaminau maistą pats. Tai pradėjau daryti labai anksti vaikystėje. Buvau savarankiškas vaikas. Matydamas, kaip tėvai gamina, mokiausi iš jų. Savarankiškai darydavau troškinius, bandydavau pyragą išsikepti be tėvų priežiūros. Patinka man gaminti, nes nelabai mėgstu standartinius namų patiekalus, – dar vieną savo pomėgį pristatė Aleksas. – Stengiuosi, kai tik turiu laisvo laiko, gaminti ant laužo ar kazane. Mėgstu ugnį ir dažniausiai gaminu sriubas, troškinius, kepsnius. Patinka procesas ir gautas rezultatas. Geriausiai sekasi guliašinės sriubos.
Mokausi mėsos brandinimo, kepsnių ruošimo meno. Ruošiu patiekalus ir, žinoma, man skanūs žvėrienos subproduktai, liežuvis, širdis ir kepenys. Anksčiau, kai buvo daugiau šernų, rinkdavau liežuvius ir gamindavau įvairius patiekalus. Mano šeima mėgsta šernieną, todėl daug gaminu iš jos, bet nevengiu ir kitokios mėsos. Žmona labai padeda ruošiant kepeninę, dešreles ir įvairius kotletus, jos specifika – malta mėsa. Niekada nebijau eksperimentuoti su žvėriena ir kitiems patariu, nes galima atrasti daug netikėtų skonių. Žiūriu daug laidų apie maisto gamybą, skaitau daug literatūros, eksperimentuoju ir mokausi gaminti.“
Apie darbą
Nuo 2013 metų Aleksas su draugu susidomėjo medžioklinėmis kameromis. Po truputį ėmė jas įrenginėti šėryklose, ant žvėrių takų ir taip stebėti gyvūnus. „Palaipsniui atsirado supratimas, kiek daug praleidi nebūdamas miške ir kiek nepamatai. Iš pradžių naudojome prastesnes kameras. Pramokome elgtis. Tada jau sėdėdavau naktimis ieškodamas pirkti vis geresnių, dar daugiau domėtis jomis. Pradėjau po kelias atsivežti į Lietuvą, bandyti, lyginti. Vėliau per draugo įmonę pradėjome kartu prekiauti“, – pasakojo pašnekovas.
2016 metais su kolega Aleksas sumanė pagaminti pirmą lietuvišką jauką šernams. Pradėjo tuo domėtis, nes tuo metu Lietuvos rinkoje buvo tik amerikoniški milteliai, kurie labai brangiai kainavo. „Sugalvojome pagaminti produktą lietuviškai rinkai, už prieinamą kainą. Suradome, kas galėtų pagaminti, sugalvojome receptūrą ir pagaminome. Buvo visko. Norėjome pagaminti tik toną išbandyti, bet netyčia pasigaminome tris… Buvo nuostolių. Lietuvoje jaukas šernams nepasitvirtino. Dalį išvežėme į Vokietiją, Lenkiją, likusią dalį – į miškus. Ir nuo to viskas užsikūrė. Pradžioje mano tikslas buvo neskriausti šeimos biudžeto leidžiant vis daugiau pinigų brangiems medžioklės reikmenims, tad stengiausi viską pirkti už didmeninę kainą. Taip po truputį plėtėsi ir parduotuvės prekių asortimentas, atsirado drabužiai, kameros, optikos įrenginiai. 2019-aisiais kolega pasitraukė iš šios veiklos. Tuomet perorganizavau verslą, įkūriau savo įmonę, sukūriau elektroninę parduotuvę Medeine.lt“, – apie savo veiklą kalbėjo medžiotojas.
Aleksas teigė visada esantis sąžiningas su klientais, nemeluojantis ir nepasakojantis nebūtų istorijų, jam nėra svarbiausia parduoti – svarbiausia, kad žmogus grįžtų ir teigiamai atsilieptų bei rekomenduotų: „Smagu, kad nepatenkintų klientų per tuos metus buvo vos keletas. Labai džiaugiuosi, kai klientai padėkoja už gerą aptarnavimą, pagalbą ir savaitgaliais pakeltą ragelį, konsultacijas ir produktų palyginimus. Kuo išskiriu savo verslą – kad nesu vieno brendo pardavėjas ir nepasakoju, kad tai geriausia produkcija… Stengiuosi palyginti ir duoti žmogui pasirinkti, nesvarbu, kokia tai prekė. Jaučiu atsakomybę ir bijau nuvilti žmones, todėl stengiuosi būti atviras ir sąžiningas.“
Technologijos medžioklėje
Įvairios technologijos medžioklėje Aleksui patinka: daugiau gyvūnų pamatai, geresnė stebėsena, tai leidžia geriau atrinkti selekcinius individus. „Jei žinai, kad į šėryklą ateina sužeistas šernas, tai matydamas ir žinodamas teiki pirmenybę sužeistam gyvūnui sumedžioti – kad nesikankintų. Ilgalaikė gyvūnų stebėsena – geras ir labai įdomus dalykas, o technologijos padeda tai pasiekti. Juk kai sutemsta, nieko nematai, galvoji, gal tik šernai pas tave lankosi, bet turint termovizorių atsiveria akys. Pasirodo, lankosi ir kiškiai, lapės, barsukai ir kiti žvėrys“, – technologijų privalumus vardijo pašnekovas.
Dažna visuomenės nuomonė, kad jei duosi medžiotojams technologijų, tai viską išmedžios, bet Aleksas su tuo griežtai nesutinka: „Viską iššaudyti gali tik brakonieriai. Medžiotojai yra protingi ir to niekada nedarys. Aš esu už technologijas medžioklėje – kad atskirtum žvėrį, kad šūvis būtų užtikrintas, kad būtų atrenkami silpniausi bandos individai. Ir, be abejonės, būtų užtikrintas saugumas, nes (su technologijomis – red. past.) tu matai, kas už to žvėries yra, ar nėra kokių objektų, gyvūnų ar žmonių. Technologijos tam tik padeda. O kalbant apie neseniai Biržuose įvykusią situaciją – jei būtų buvusios leidžiamos visos technologijos, nebūtų sugadinti dviejų žmonių gyvenimai. Žinoma, ne visi žmonės turi galimybių joms įsigyti, bet jei ir turi, ne visi perka, kai kurie nemato tam poreikio. Tačiau galimybė rinktis turėtų būti sudaryta.
Medžiotojų kultūra auga, tad pasitelkę technologijas medžiotojai tikrai neišmedžios visų žvėrių. Puikūs pavyzdžiai – Vokietija, Latvija, Lenkija. Visa Europa naudoja ir žvėrių skaičius nemažėja. Viskam yra saikas ir protas. Žmonės pagalvoja, – technologijų naudą vardijo Aleksas. – Medžiotojai, būkime kantrūs, tvarkingi, atsakingi, vieningi, gerbkime gamtą ir vieni kitus. Juk nuo mūsų šiandien viskas priklauso, kaip rytoj atrodysime visuomenėje. Parodykime, kad esame gabūs būti tvarkingi ir atsakingi.“
Ką patartum medžiotojams, kurie nori išsirinkti termovizorių ar medžioklinę kamerą?
Patariu neskubėti – išsibandyti kelių gamintojų produkciją, kelių lygių prietaisus. Pasidomėti, kas jais prekiauja ir kokiomis kainomis. Bet pagrindinis dalykas, išbandytas asmeniškai, – nusistačius savo norimą išleisti sumą, pvz., 1300 eurų, kilstelėti kartelę iki 1500–1600 eurų, kad pasinaudojus termovizoriumi kelis mėnesius nekiltų noro jo keisti ir neliktumėte nusivylęs.
Renkantis stebėjimo kameras svarbu žinoti, kokių funkcijų konkrečiai norėsis, kaip dažnai planuojate prie jos sugrįžti. Rekomenduoju nesivelti su pigiausiomis kameromis, kurios atima ne tik daug laiko, bet ir jūsų pinigų. Rinkitės patikimus prekės ženklus ir visada išsiklausinėkite, kas ir kaip veikia, kad įsigiję prekę neliktumėte nusivylę, jog kamera per greitai išsikrauna ar nesireguliuoja fotografavimo intervalas. Pavyzdžiui, kad atėjus žvėreliams nuotraukas darytų kas 5 minutes, o ne be perstojo. Taip išvengsite šimtų pranešimų programėlėje ar elektroniniame pašte. Kameros naktį naudoja infraraudonųjų spindulių apšvietimą, kad vaizdas būtų matomas tamsoje. Reikėtų rinktis kameras su 940 nm infraraudonųjų spindulių bangų apšvietimu, nes mažesnio ilgio bangos spinduliai yra matomi plika akimi tiek žvėrims, tiek ilgapirščiams.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
