Kalnų ožka gemzė yra vienas prestižiškiausių Europos laimikių. Ji gyvena kalnuotose vietovėse ir patekti prie jos ne taip lengva. Tai nėra masinė medžioklė, paprastai už ją reikia mokėti gana daug. Taip pat mums, lygumų žmonėms, visai nelengva laipioti po kalnus, mat norint patirti nepaprastą medžioklę reikia lipti aukštai.
Man pasisekė, nes į gemzių medžioklę Austrijos Alpėse netoli Insbruko pakvietė Swarovski atstovas Rytų Europoje Aleksandras Belskis. Metų pradžioje tai skambėjo kaip idėja, kuria net nepatikėjau, bet liepos viduryje gavau pakvietimą, kurio atsisakyti negalėjau.
Insbruko apylinkėje Swarovski priklauso du medžioklės plotai. Vienas – 8000 hektarų, kitas didesnis, kuriame ir medžiojome. Prieš medžioklę žinojau, kad lipti į kalnus nebus lengva, todėl stengiausi gerinti savo fizinę formą. Vaizduotė kūrė kalnų medžioklės vaizdus, kuriuose mane išsekusią ridena žemyn nuo kalno.
Rytas
Iš viešbučio išvažiuojame šeštą ryto. Lyja, ir diena nežada būti graži. Kyla apmaudas, bet nusprendžiu būti atvira bet kam, ką tik šis nuotykis pateiks. Privažiuojame prie nedidelio pensiono mažame miestelyje, Aleksandras skambina medžioklės vadovui Josephui, kuris atvažiuoja po akimirkos, bet kiek suglumęs. Pasirodo, Sandra iš Swarovski mažumėlę kažką supainiojo ir medžioklę rezervavo viena diena vėliau.
Šį kartą keliauju be ginklo, bet įspėju apie tai iš anksto. Josephas – drūtas austras, žinoma, su trumpikėmis, nors šį kartą ne tradicinėmis. Jis įtariai mane nužvelgia ir siūlo pasiimti lietpaltį, nes žada nemielą orą. Susimetu keletą būtinų daiktų į krepšį ir esu pasirengusi nuotykiui. Josepho automobilyje, narve, sėdi azartiška Hanoverio pėdsekė Sammy. Iš snukio dar jauna, bet pasirodo, kad jai jau dešimt metų.
Automobiliu aštuonis kilometrus važiuojame į kalną. Iš pradžių kelias dar pakenčiamas, bet kuo aukštyn, tuo siauryn. Netikėtai Josephas sustoja, nes ten pat netoli kelkraščio stovi gemzės patinas. Pasisekė. Rankose laikiau fotoaparatą, todėl pavyksta padaryti keletą nuotraukų. „Taip, – pagalvojau, – bent nuotrauką turėsiu.“
Pakeliui Josephas pasakoja, kad šiuose plotuose gyvena stirnų, tauriųjų elnių, yra viena kita lapė. Šernų nėra. Taip pat stirninų trofėjai ne per dideli, nes stirnos ir elniai labai konkuruoja. Jis pats yra diplomuotas medžioklės vadovas, turintis daugiau nei trisdešimties metų patirtį. Kad taptum medžioklės palydovu ir plotų tvarkytoju, reikia mokytis trejus metus, paskui dar trejus praktikuotis, išlaikyti egzaminus, ir išsilavinimas bus įgytas.
Kalnuose
Nuvažiuojame iki kalnų namelio, kur paprastai poilsiauja turistai. Jų čia netrūksta. Medžiotojai skundžiasi, kad jų tiek padaugėjo, kad gyvūnams nebėra kur pailsėti. Savaitgaliais medžioklė nebeįmanoma, nes beveik už kiekvieno krūmo būna po turistą. Trukdomi ne tik žvėrys – iššauti neįmanoma ir dėl saugumo.
Išlipęs iš automobilio Josephas žiūronais apžiūri kalną. Sako, kad viršuje, kur baigiasi krūmai, ganosi gemzės. Pažvelgiu aukštyn ir atsidususi nutariu kuprinės neimti. Josephas man duoda kopimo įrankį – ilgoką lazdą su vinimi viename gale. Pusiausvyrai.
Kartu nutaria eiti ir Aleksandras. Pasitariame, kad kameros irgi nesinešiu. Turime pasiėmę du iPhone’us – turėtų pakakti. Ant kaklo esu pasikabinusi Swarovski žiūronus – be jų kalnuose nelabai yra ką veikti. Josephui ant pečių kuprinė, jis neša ir man skirtą Blaser R8 su Swarovski Z6.
Lipimas
Pradedame lėtai. Josephas sako neskubėsiąs, ir jis taip žingsnis po žingsnio nedideliu akmenuotu takeliu eina priešakyje. Aplinkui dairytis nėra daug laiko, nes reikia žiūrėti po kojomis. Pradžia dar teikia vilčių, bet kuo aukščiau lipame, tuo darosi sunkiau. Regis, kūnas sako – gal pradėk žvejoti! Aplink medžių nebėra, tik žemi, tankūs spygliuoti krūmai. Sammy šiuo žygiu negali atsidžiaugti. Josephas aiškina, kad ji dėl gemzių pamišusi. Po kurio laiko Josephas sustoja, kad atgautume kvapą.
Pakeliu akis, ir vaizdas užgniaužia kvapą – slėnis, kalnai, brėkštanti saulė, spalvų kombinacijos. Įspūdinga. Nuotraukos iš tiesų neperteikia visko, ką pajunti žiūrėdamas į šį gamtos stebuklą.
Josephas parodo, kur apačioje yra kalnų namelis ir automobilis, ir mažumėlę nuliūstu, nes taip ilgai lipome, bet niekur toli nenukakome. Palydovas priduria, kad dar kokias tris keturias valandas pasivaikščiosime. „Ufff…“ – vienintelis garsas, kurį galiu išleisti.
Takelis pamažu siaurėja, krūmai retėja, kartais apima baimė, matant, koks šalia status skardis. Per vieną pauzę žiūronais įžiūriu, kad kiek toliau ganosi gemzių. Iš paukščio skrydžio jos yra už maždaug 450 metrų nuo mūsų, bet žygiavimo prasme tikrai nėra taip arti. Staiga priešais Josephą ant takelio iššoka dar vienas gemzės patinas. Nešauname jo, ir Sammy prilaikoma už pavadžio. Šį kartą man lemta sumedžioti ne patiną, o, kaip vokiečiai sako, „auklę“ – senoką patelę, neturinčią palikuonių. Ragus turi ir patinai, ir patelės, tik pirmųjų jie, žinoma, didesni.
Akimirką Josephas įsitempia, pažiūrėjęs per žiūronus – taip, ten, už kalnelio, būrys gemzių. Reikia pabandyti prieiti, bet Josephas murma, kad vėjas mums neparankus. Jis dar paima iš kuprinės Swarovski tolimatį, kad atidžiai apžvelgtų gyvūnus. Aleksandras praneša, kad gemzės nuo mūsų yra už kokių 130 metrų. Atstumą jis nustato pasiimtais Swarovski žiūronais EL Range. Šunį paliekame prie kuprinės, man į rankas įdedamas ginklas ir telieka eiti šalia Josepho. Bet jis teisus – vėjas išties negeras, ir kalnų ožiai mus suuodę pasprunka. Juos pasivyti – ne mūsų jėgoms.
Gemzės
Patenkame į šlaitą tarp kalnų keterų. Nors atrodė, kad kopiame tik aukštyn, priešais mus dar kelių šimtų metrų kalneliai, kuriais reikia ir lipti, ir leistis. Bet vis tiek kelias veda tik aukštyn. Mūsų gemzių būrys pasirodo už vieno kalnelio. Jos sustoja, smalsiai į mus pasižiūri. Aleksandras praneša: iki gyvūnų apie 300 metrų.
Perlipus dar vieną kalvelę, pamatau dar vieną kaimenę – mums iš dešinės. Didesnis būrys yra ant paties šlaito, kur nebėra jokios žalumos. Arčiau ganosi viena gemzė, kurios, regis, visai nedomina, kad seserys lėtai traukiasi šalin. Tai jaunas patinėlis, todėl mums neįdomus. Su Josephu atsigulame ant kalvelės, stebime būrį. Atstumas – 300 metrų, vienas gyvūnas medžiotinas, bet Josephas nusprendžia, kad toks šūvis pernelyg tolimas. Todėl sparčia ristele, slėpdamiesi tarp kalnelių, bandome priartėti.
Sustojame prie didelio akmens, Josephas padeda savo kuprinę ir paima tą, kurią nešė Aleksandras. Duoda man šautuvą, sako, kad ruoščiausi. Tą akimirką pojūčiai siurrealūs – iškart, jau dabar? Galbūt palaukti? Kaimenės užnugaryje eina trys gyvūnai, ar aš juos matau? Taip, aiškiai matau šią trijulę. Trečią nuo krašto reikia sumedžioti. Taip, aiškiai ją įžiūriu per optinį taikiklį, bet patelės nenustoja judėti. Josephas man šnibžda, kad atstumas iki gemzės yra 189 metrai.
Akimirką suglumstu, kurgi iš tokio atstumo taikyti, bet tarsi skaitydamas mano mintis Josephas šnibžda: „per vidurį“. Netikėtai jis subliauna: „beeee!“ Gemzės sustoja. Swarovski Z6 įjungtą raudonąjį tašką nutaikau į gemzės mentę ir nuspaudžiu svirtelę. Suskamba šūvis, ir suprantu, kad šaunu magnumu. Man nespėjus iškvėpti Josephas laimingai sušunka: „Waidmannsheil!“, kas vokiškai yra medžiotojo pasveikinimas sėkmingai pataikius. Spėju sumurmėti atsakymą „Waidmannsdank“, tik pradėdama suvokti, kas ką tik įvyko.
Josephas sako, kad reikia palaukti penkias minutes. Tuo metu jis papasakoja, kad šiuose plotuose kasmet sumedžiojama apie 60 gemzių, iš kurių jam esant kartu – 25. Tuo tarpu žiūronais surandu akmenį, prie kurio stovėjo laimikis, ir ten jį pamatau. Paleidžiame Sammy, kad ji gemzę surastų. Keletą daiktų paliekame ant akmens ir pradedame lipti ieškoti gemzės. Pasirodo, tai status šlaitas, bet aš užbėgu gana greitai, nes noriu apžiūrėti savo laimikį. Atsisėdusi ant akmens, kalbėdama su šunimi, kuris gyvūną jau suradęs, tik dabar suprantu, kaip aukštai užlipome. Žvelgiant žemyn akimirką net apsvaigsta galva.
Josephas įvertina: taip, sumedžiota septynmetė „auklė“. Anot jo, ūgio ji per maža, per kaulėta. Galbūt todėl ir neturėjo gemziuko. Kad gemzė turėtų jauniklių, jai reikėtų sverti bent penkiais kilogramais daugiau.
Nusifotografuojame, ir aš jau traukiu peilį, kad paleisčiau gyvūno vidurius, bet Josephas kreivai į mane pasižiūri. Negi aš ketinu paleisti vidurius? Na, taip! Ar tikrai? Žinoma! Tik paprašau, kad jis papasakotų, kaip čia tai daroma. Kaip įprastai – pradedama nuo uodegos galo, atveriamas pilvas, gyvūnas paverčiamas ant šono ir perpjaunama diafragma. Paskui visas turinys lėtai pašalinamas, atpjaunant vietas, kur kas nors laikosi.
Josephas šuniui iš karto duoda gabalėlį kepenų ir plaučių. Tuomet iš kuprinės ištraukiame specialų apvalkalą, į kurį įdedame gemzę, ir paskui viską įpakuojame į kuprinę. Kaip nulipsime žemyn, jis duos gemzei „paskutinę vakarienę“, nes čia, aukštai, po ranka nėra jokios žalumos.
Žemyn
Pasirodo, lipti žemyn visai nėra taip lengva, nes įsijungia kojų raumenys, kurie niekada anksčiau nėra gavę panašaus krūvio. Tuomet suprantu, kokia vertinga vis dėlto yra pradžioje gauta lazda, nes kartkartėmis yra į ką atsiremti.
Kai pasiekiame pirmuosius spygliuočius krūmus, vieną šakelę Josephas įdeda gemzei į burną. Kitą šakelę patepa krauju ir įteikia man. Prispaudžiu ją prie kepurės, ir ji keliauja su manimi namo.
Pakeliui Josephas prisėda pailsėti. Vėl fantastiški vaizdai. Čia, viršuje, vyrauja visiška tyla. Nesigirdi automobilių, jokio ūžimo ar kokio triukšmo – tyla ir ramybė. Tik žemyn prasilenkiame su vienu kitu turistu. Visi nori pasikalbėti su Sammy, kuri patenkinta vizgina uodegą.
Gemzę nuvežame į specialią apdorojimo vietą ir įdedame į vėsyklą. Trofėjų gausiu kitąmet. Gemziena po keturis eurus už kilogramą parduodama vietos restoranams ar kam nors kitam.
Tai buvo nuotykis, apie kurį tikrai galiu pasakyti – gaila, kad baigėsi. Nepaisant lipimo ir įsitempusių raumenų, įspūdžiai ir patirtos emocijos itin turiningos. Nors Baltijos šalys yra stebuklinga vieta su nuostabiu gamtovaizdžiu, čia neįmanoma pajusti to paties kaip kalnuose. Tai yra kitas pasaulis, kita mąstysena ir kitokia patirtis!