Rolandas Barysas yra kokybiškos šiuolaikinės žiniasklaidos pradininkas Lietuvoje. Jis dirbo Lietuvos žinių agentūros ELTA žurnalistu per 1991 metų sausio įvykius, užtikrino nuolatinį informacijos keitimąsi su tarptautine bendruomene ir žiniasklaida, teikdamas žinias apie tikrąją sovietinės armijos veiklą Lietuvoje ir jos gyventojų priešinimąsi.
„Tomis dienomis neskaičiuodami valandų dirbome rinkdami ir siųsdami žinias, kad pasaulis žinotų, kas realiai vyksta Lietuvoje. Tąkart įvykiams vejant vienam kitą ne savo valia išbandžiau asmeninių galimybių ribas – darbe be miego praleidau keturias paras. Žmona į redakciją nešė man persirengti drabužius, o tame pačiame pastate esantis sostinės restoranas Neringa maitino visą kolektyvą, kad tik toliau dirbtume.
Ketvirtos paros pabaigoje man iškvietė greitąją, nes mano kraujo spaudimas buvo 180 ir 140, nors buvau vos 35 metų amžiaus. Gydytojai tada sakė, kad tokio amžiaus paciento su tokia diagnoze nėra matę. Po to įvykio aukštas kraujospūdis tapo nuolatiniu mano gyvenimo palydovu, o kartu su dideliu stresu pasižyminčia profesija atvedė prie infarkto. Buvau priverstas keisti beprotišką gyvenimo tempą. Taip su draugų pagalba atradau naują pasaulį – medžioklę.“
Verslo žinių vyr. redaktorius Rolandas Barysas
Kaip ir prieš kiekvieną interviu, domėjausi ir skaitinėjau, koks šis žmogus. Informacijos daug ir visa ji tokia elegantiškai oficiali: žurnalistas, redaktorius, direktorius, Verslo žinios, Reuters, Rotary ir… medžioklė. Už kiekvieno žurnalo interviu slypi ne tik jo herojaus gyvenimo istorija, bet ir pasirengimas pokalbiui, gautos informacijos tvarkymas. Vienas interviu būna trumpas ir sausas, kitas itin painus, o trečias toks platus, kad užtrunka tris dienas paruošti tekstą. Šįkart viskas buvo kitaip. Vykstant pokalbiui atsiskleidė labai dinamiško, protingo ir išmintingo žmogaus asmenybė.
Žurnalistika
Į verslo žurnalistiką Rolandas pateko per gryną atsitiktinumą. Po studijų, kaip daugelis jaunų žurnalistų, jis pradėjo dirbti žinių agentūroje ELTA, o po keleto metų jau leido savo savaitraštį Forumas, kuris per labai trumpą laiką išpopuliarėjo – išaugo nuo kelių iki 75 tūkstančių egzempliorių, bet pelno taip ir neatnešė. Ne jis tuokart rūpėjo, o postsovietinė saviraiškos laisvė. Dabar Forumas nebeleidžiamas – pasak Rolando, tai buvo tautinio atgimimo kūdikis.
Atgavus nepriklausomybę, Lietuvos Vyriausybė pasiūlė Rolandui vadovauti ELTAI. Tai buvo labai įdomus laikotarpis, nes Rolandui patikėta perdaryti tai, kas kažkada buvo SSSR informacinės agentūros TASS dalis, į nepriklausomą Lietuvos mediją. Savo darbe agentūra turėjo remtis prieškario Lietuvai būdingomis vertybėmis ir atitikti šiuolaikinius nepriklausomos Lietuvos standartus. Šią transformaciją Rolandas atliko pakeisdamas komandą, investuodamas laiko ir lėšų į žurnalistų mokymus, technologinį atsinaujinimą.
ELTA buvo pirmoji Lietuvos medija, perėjusi prie visiškai kompiuterizuoto darbo sistemos. Aišku, tai buvo primityvūs, galima sakyti, priešistoriniai kompiuteriai, pavyzdžiui, Rytų Vokietijoje gaminti Robotron ir kiti to meto „superkompiuteriai“. Tai leido trečdaliu sumažinti darbuotojų etatus. Kartu atsirado naujų reikalavimų, vienas jų – privalomos užsienio kalbų žinios. Pats Rolandas laisvai kalba angliškai, rusiškai ir lenkiškai.
Reorganizuodami ELTĄ, Rolandas ir jo komanda glaudžiai bendradarbiavo su Skandinavija. Nujaučiant artėjančius svarbius įvykius, buvo sukurtas pirmasis nepriklausomas ryšių kanalas su vakarų valstybių žinių agentūromis, kuris puikiai pasitarnavo mažinant tuometinę priklausomybę nuo vienintelio turėto šaltinio TASS. Taip žurnalistai ir visuomenė galėjo labai operatyviai gauti objektyvią informaciją apie įvykius pasaulyje, įskaitant pačią SSSR.
Toks laisvas priėjimas prie gerą reputaciją turinčių patikimų šaltinių buvo labai reikšmingas, kai ELTA iš sovietų naujienų agentūros TASS apendikso tapo nepriklausomos Lietuvos žinių agentūra, o pati valstybė kovojo dėl atsiskyrimo nuo tuo metu SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo aktyviai brukamo politinio pakaitalo – Nepriklausomų valstybių sandraugos.
Tarp kitko, šiemet ELTA minės savo šimtmetį, nes ši agentūra įkurta 1920 metais, kai jos redaktoriumi buvo paskirtas Juozas Eretas. (ELTA šifruojama kaip Ereto Lietuvos telegramų agentūra. Dėl informacijos perdavimo būdo dauguma to meto naujienų agentūrų vadinosi telegramų agentūromis.)
Gaudama informaciją iš viso pasaulio ir turėdama galimybę nedelsiant transliuoti žinias apie 1991 metų sausio įvykius, atgimstančios Lietuvos žinių agentūra ir jos komanda prisidėjo prie valstybės nepriklausomybės atgavimo. Ši kova už tiesą Rolando vadovaujamą agentūrą padarė gerbiamiausiu ir patikimiausiu vidaus ir užsienio informacijos kanalu.
Buvo viena labai įdomi situacija. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, sovietų agentūra TASS, kuri negalėjo susitaikyti su permainomis ir vis dar laikė ELTĄ savo padaliniu, vienu metu blokavo informacijos srautą iš ELTOS ir į ją. R. Barysą kaip šios organizacijos vadovą pakvietė atvykti į Maskvą, į valdybos posėdį. Ten buvo visi, pradedant generaliniu direktoriumi, baigiant specialiųjų tarnybų žmonėmis, ir visi bandė jį įtikinėti, mokyti, gėdyti ir net daryti grėsmingas užuominas, neleisdami svečiui net įsiterpti.
Galiausiai Rolandas atsistojo ir, nutraukęs „mokytojų“ monologus, pasakė, kad susirinkimo dalyviai, panašu, nesupranta istorinės situacijos ir įvykusių permainų pasekmių – Lietuva jau nėra SSSR dalis, o nepriklausomybę atkūrusi savarankiška valstybė. Rolandas pasakė, kad jeigu TASS vadovybė nenori bendradarbiauti lygiaverčiais pagrindais su jai nepavaldžia agentūra ELTA, jis grįžta į Lietuvą ir bus pasirengęs tęsti dialogą, o ne monologą kaip dabar, jeigu šis požiūris pasikeistų. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo puikus žingsnis.
Dar savaitę Lietuvos žiniasklaidai blokuotas priėjimas prie TASS išteklių
Tada tapo aišku, kaip toliaregiška buvo pasirūpinti bendradarbiavimo kanalais su kitų valstybių žinių agentūromis. Tiesa, Rolandas buvo politikų kritikuojamas dėl prarastos prieigos prie TASS, nes kurį laiką atkurtos Lietuvos įstaigoms nebuvo leidžiama gauti informacijos, kas tuo metu vyko SSSR. Tačiau galiausiai viskas išsisprendė greičiau, nei buvo tikėtasi: po savaitę trukusios blokados su ELTOS vadovu susisiekė TASS generalinis direktorius ir pasiūlė sudaryti informacijos įsigijimo sutartį. Tačiau jo laukė naujas lietuvio akibrokštas – Rolandas atsakė, kad už abejotinos vertės TASS turinį nemokės nė cento, juolab kad Vakarų agentūros tenkina visus rinkos poreikius.
Čia pat lyg tarp kitko pridūrė, kad platintų rusų pranešimus nebent tuo atveju, jei žinias gautų nemokamai. Rolandas pripažįsta, kad tai buvo rizikingas žingsnis, bet jo agentūra pinigų tikrai neturėjo, o norint visapusiškai perteikti įvykius ir žinoti vidinius procesus Rusijoje svarbi informacija iš visų įmanomų kanalų. TASS galiausiai irgi suprato – jiems svarbiau už pinigus, kad Lietuvos auditoriją pasiektų žinios iš buvusios SSSR, ir neilgai trukus abi agentūros susitarė dėl neatlygintino keitimosi informacija.
Dar viena įdomi situacija ir didelis konfliktas per tragiškus 1991 m. sausio 13 d. įvykius nutiko su JAV žinių agentūra The Associated Press. Visas pasaulis žino tą jaudinančią fotografiją, kurioje Vilniaus televizijos bokštą gynusi gležna moksleivė Loreta Asanavičiūtė žūsta po rusų tanko vikšrais. Šį kadrą padarė ELTOS korespondentas. ELTA turėjo išskirtinę sutartį dėl fotoinformacijos platinimo Vakaruose su The Associated Press, ir tą naktį, kai šis kadras buvo padarytas, redakcijoje buvo ir amerikiečių atstovas.
Šią sukrečiančią nuotrauką, kaip sovietų kariškių žiaurumo liudijimą, Rolandas nurodė nedelsiant išplatinti visoms pasaulio žinių agentūroms, nes buvo didelė tikimybė netrukus sulaukti kareivių ir pačioje redakcijoje. Bet JAV agentūros atstovas piktinosi, trukdė unikalią fotografiją tiražuoti, reikalavo laikytis turimos sutarties ir užtikrinti The Associated Press išskirtines teises į atvaizdą… Verčiamas laikytis įsipareigojimo, ELTOS vadovas žaibiškai nusprendė atiduoti amerikiečiui pirmąjį kadrą, tačiau po kelių minučių visus kitus tos serijos kadrus agentūros darbuotojai nedelsiant persiuntė kolegoms visame pasaulyje.
Po šio konflikto sutartis su The Associated Press kitą dieną buvo nutraukta ir daugiau niekada nebeatnaujinta. Rolandas įsitikinęs, kad ir versle, ir žurnalistikoje pirmiausia būtina laikytis etikos ir bendražmogiškų vertybių, o jokios sutartys negali numatyti išskirtinių istorinių aplinkybių, kokios anuomet klostėsi Lietuvoje, ir juo labiau riboti visuomenės teisės žinoti apie vykdomą nusikaltimą.
Reuters
Per metus ELTA iš sovietine žurnalistika alsavusios ir nuostolingai veikusios virto gerą prieškario laikų reputaciją susigrąžinusia, vertybėmis grįsta ir pelninga nacionaline žinių agentūra su kvalifikuota ir labai motyvuota komanda. Paskui Rolandas gavo darbo pasiūlymą iš tarptautinės žinių agentūros Reuters. Joje dirbo trejus metus. Pasak Rolando, čia jis išmoko greitai ir objektyviai pateikti esmingiausią informaciją, o tai davė stiprų impulsą jo tolimesnei žurnalisto karjerai.
Verslo žinios
Dar dirbant Reuters vienas didžiausių Skandinavijos žiniasklaidos koncernų – švedų Bonnier Group, atėjęs į Baltijos šalis dar 1989 metais (tada jis sukūrė Estijos laikraštį Äripäev, o vėliau ir Latvijos Dienas Bizness) – pasiūlė Rolandui kartu kurti lietuvišką verslo laikraštį Verslo žinios, kurio pirmasis numeris išėjo 1995 m. sausio 4 d.
Nuo pirmosios iš pradžių savaitraščio, vėliau dienraščio leidimo dienos Rolandas jame ėjo vyr. redaktoriaus ir generalinio direktoriaus pareigas. Per kilusią pasaulinę 2009 metų krizę nuspręsta darbus perskirstyti. Rolandas pasitraukė iš bendrovės vadovo pareigų ir lig šiol ten dirba kaip vyr. redaktorius. Jis prisimena, kad jau 2007 m. pabaigoje daug ženklų pranašavo artėjančią krizę, todėl nuo 2008 m. imtasi rizikas mažinančių sprendimų. Tai leido baigti metus su puikiu finansiniu rezultatu, tad įsismarkavus sunkmečiui laikraščio savininkai nusprendė neišmokėti dividendų – tai buvo toliaregiškas sprendimas, leidęs be skolų išgyventi didžiausią ekonominę krizę nuo Didžiosios depresijos laikų (1929–1933 m.). Aišku, reikėjo 30 proc. sumažinti darbuotojų, ir tai buvo labai sunkus sprendimas, nes kiekvienas komandos narys buvo profesionalus žurnalistas ir vertinga jos dalis. Vis dėlto leidinys krizę išgyveno ir nuostoliai nebuvo itin dideli.
Šiuo metu Verslo žinios aktyviai vystosi ir plečiasi. Kadaise tai buvo pirmasis Lietuvos laikraštis, sukūręs savo interneto svetainę. Iš pradžių ten buvo tik laikraščio numerių kopijos, o dabar Verslo žinių skaitmeninė versija turi daugiau prenumeratorių negu popierinis laikraštis. Vyriausiasis redaktorius pagrįstai didžiuojasi, kad Verslo žinios laikomos objektyviausiu leidiniu Lietuvoje. „Taip, esame komercinis leidinys, tačiau suvokiame ir pripažįstame visuomeninę žiniasklaidos misiją. Jeigu kada nors turėčiau pasirinkti tarp pelno ir misijos, nedvejodamas pasirinkčiau misiją“, – sako R. Barysas.
Trys banginiai
„Žurnalistikoje, kaip ir daugelyje kitų sričių, svarbu remtis trimis banginiais. Vadinu tai Verslo žinių sėkmės formule. Pirma – žinios. Žmogus be žinių negali būti įdomus ir negali sukurti nieko vertingo. Profesionalas turi būti savo srities eruditas. Antras banginis – kantrybė. Ne viską galima pasiekti iš pirmo karto. Jeigu žmogus tiki savo idėja, laikosi plano, kelias atsiras. Nėra padėties be išeities, – kartodamas savo mėgstamą posakį sako Rolandas. – Jeigu tau atrodo, kad išeities nėra, tiesiog dar jos neradai – ieškok! Ir trečias banginis – entuziazmas. Pagal mano filosofiją, darbas turi teikti malonumą, žmogus turi norėti dirbti. Tada nereikia ieškoti specialios priežasties, kam aukotis dėl darbo. Jeigu turi entuziazmo, viskas vyksta greitai, natūraliai ir kokybiškai, rezultatas – įdomus ir įkvepiantis.“
Infarktas
Žurnalisto darbas apskritai labai sunkus, bet tokiais istoriniais laikotarpiais, kai sprendžiasi tautos likimas, rinkti ir platinti tikras naujienas realiu laiku reiškia nežmonišką krūvį, atsakomybę ir įtampą. Tos keturios dienos, praleistos redakcijoje 1991 metų sausį, kai nemiegodama paromis dirbo beveik visa žinių agentūros komanda, baigėsi greitąja pagalba. Pasekmės pasireiškė vėliau – Rolandą ištiko infarktas. Gydytojai rekomendavo lėtinti tempą ir keisti darbą. Rolandas sakė, kad pagrindinė jo problema ir buvo ta, kad jo darbas yra jo hobis, todėl niekada nekilo jokių minčių ieškoti labiau subalansuoto gyvenimo. „Kai esi jaunas ir kupinas jėgų, apie tokius dalykus tiesiog nesusimąstai.“ Tokiais atvejais dažniausiai žinutę atsiunčia organizmas…
Medžioklė
Grįžęs iš ligoninės Rolandas draugams papasakojo apie gydytojų rekomendaciją ir paklausė, ar jie žino tokį darbą, kur moka daug, o dirbti lengva ir malonu. Visi tik gūžčiojo pečiais, kol vienas jų pakvietė prasiblaškyti į medžioklę su varovais.
„Tos emocijos, daug vaikščiojimo, žiemiška gamta, sėkmingi šūviai, nesėkmingi šūviai, laimikis, bendravimas prie laužo! Tai buvo visiškai naujas pasaulis! Aišku, žinojau, kad jis egzistuoja, bet nė nenutuokiau, koks jis patrauklus, įdomus ir pravalantis galvą!“ – sako Rolandas. Grįžęs namo ir pajutęs tą didelį, bet tokį malonų nuovargį, kurį žino kiekvienas medžiotojas, žurnalistas atsitokėjo, kad visą dieną nė akimirkos nepagalvojo apie darbą.
Kone iš karto nutarė tapti medžiotoju. Baigęs medžiotojų kursus ir išlaikęs egzaminus, Rolandas tapo visateisiu medžiotoju.
Iš pradžių patiko tik medžioklė su varovais. Lėtą medžioklę tykant iš bokštelio aktyviai gyvenantis Rolandas laikė tuščiu laiko švaistymu, tačiau pamažu požiūris pradėjo keistis. Jis pastebėjo, kad medžioklės bokštelyje lavėja kantrybė. Ten žmogus gali pakelti akis nuo kompiuterio ekrano ir pagaliau pamatyti, koks gražus jį supantis pasaulis.
„Staiga pradėjau jausti kvapus, stebėti gamtos grožį, dangaus spalvą. Mane žavėjo gamta, keičiantis dienai su naktimi arba metų laikams. Atsirado tiek daug fantastiškų potyrių! Paaiškėjo, kad tos trys keturios valandos, kurias medžiotojas praleidžia tyliai sėdėdamas bokštelyje, visai nenueina veltui. Tai lyg meditacija šlamesių apsuptyje. Tas ramybės laikas leidžia apgalvoti įvairius dalykus, pafilosofuoti, paanalizuoti save, savo darbus ir šeimą. Būtent tokių stabtelėjimų ir tempo mažinimo metu supratau, kad nedovanotinai mažai laiko skiriu sau ir šeimos reikalams. Taigi, kaip kartais juokauju, naudinga pabūti vienumoje su protingu žmogumi“, – juokiasi Rolandas.
Tapęs medžiotoju žmogus išmoksta geriau organizuoti savo laiką, viską suplanuoti ir daryti taip, kad šeštadienį ar kitą medžioklės dieną jo niekas netrukdytų
Iš pradžių buvo labai daug emocijų ir noro medžioti. Ilgainiui Rolandas atrado, kad labiau nori stebėti, pergudrauti gyvūną, pažiūrėti, kaip arti galima prie jo prisėlinti, dažnai net neiššaunant. Subrendęs medžiotojas važiuoja į mišką ne sumedžioti, o pabūti gamtoje. „Nežinai, kas nutiks, ką matysi, ką pats darysi. Kartais net šovinio į vamzdį nededi, o tik stebi paukščius, žvėris, gamtą. To ir pakanka. Medžioklė – kaip knyga, kurios niekada negali iki galo perskaityti. Kartais matai, kad kažką praleidai, ir reikia mokytis vėl. Tokios įvairovės nėra jokioje kitoje organizuotoje sistemoje, kur viskas sudėta į lentynėles. Gamta kuria mizansceną, kur niekas nėra statiška“, – sako medžiotojas.
Pasak Rolando, matydamas gamtos didybę ir jausdamasis jos dalimi medžiotojas galvoja ne kaip sumedžioti gyvūną, o kaip išsaugoti visą šį grožį ateities kartoms. Tikras medžiotojas skiriasi nuo visuomenės galvose įvairių medijų sukurto atgrasaus ir vartotojiško grobuonies vaizdo.
Rolandui teko medžioti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pakvietus partneriams, jis lankėsi Švedijoje ir Danijoje, daug laiko praleido Norvegijos šiaurėje, žvejojo, išvaikščiojo kalnus.
„Su medžiokle į mano gyvenimą atėjo visiškai kiti interesai ir pomėgiai, kurie anksčiau tiesiog neegzistavo. Šie atradimai ne tik pataisė sveikatą, bet ir privertė mane tobulėti kaip asmenybę, padėjo suprasti pasaulį ir jo procesus. Taip pat medžioklėje ir kelionėse gavau didelį įkvėpimą darbui. Medžioklė mano gyvenimui suteikė didesnę harmoniją, – su šypsena sako Rolandas. – Medžioklė nėra tik šaudymas ir mėsa, kaip klaidingai įsivaizduoja dažnas. Ji rodo žmogaus vietą pasaulyje, ji moko, kokia trapi yra gamta ir kaip turime elgtis, kaip rasti bendrą kalbą su kitais žmonėmis, bendrus interesus ir vertybes, puoselėti tradicijas ir santykius, laikytis žodžio ir apsaugoti gamtą.“
Trofėjai
„Pradėjus medžioti trofėjai atrodė labai svarbūs. Matyti suaugusį, subrendusį ir sveiką gyvūną bei sumedžioti jį yra iššūkis, nes tai nėra paprasta, tai kova, reikalaujanti žinių, kantrybės ir atkaklumo. Su metais noras gauti trofėjų sumažėjo, ir dabar tai neatrodo esminis dalykas. Be to, šiais laikais visi stengiasi gyventi racionaliai, todėl mano nedideliuose namuose trofėjams tiesiog nėra vietos. Suprantu, kad kai kuriems žmonėms tai galėtų būti nemalonu, todėl trofėjų svetainėje nedemonstruoju“, – sako Rolandas.
Už ir prieš
Kasdieniame darbe Rolandas, kaip bet kuris medžiotojas, irgi susiduria su medžioklės priešininkais ir aplinkos aktyvistais. Jo nuomone, ši problema pas mus pirmiausia atėjo iš sovietinių laikų, kai natūralų užsiėmimą, kuris turėjo būti prieinamas kiekvienam, uzurpavo Komunistų partijos viršūnės. Kadangi tada tiesa buvo slepiama ir pakeičiama tam tikru spektakliu, partijos bosams miškas tapo slėptuve nuo visuomenės, kur jie elgdavosi, kaip širdis geidžia. Tačiau niekas nebūna paslėpta amžinai, todėl žmonės iki šiol žiūri į medžiotojus kaip į nusikaltėlius, kurie kažką slepia, lyg daro kažką neteisėto. Prieškario Lietuvoje medžiotojai ir medžioklė buvo labai gerbiami ir tik sovietiniais metais žmonių akyse tapo niekinami.
„Mūsų karta turi keisti požiūrį į medžioklę. Mane stebina, kad mūsų politikai, net ir tie, kurie medžioja, viešumoje skuba atsižegnoti nuo šio užsiėmimo, pataikaudami antimedžiotojiškoms organizacijoms menkina šią laisvalaikio ir veiklos formą. Kartais jiems patogiau pateikti medžiotojus kaip žmones, kurie daro kažką bloga, naudojant tuos kelis neigiamus pavyzdžius, kurių rastume visose gyvenimo srityse. Valstybės tarnautojai, kurie yra medžiotojai, irgi vengia atvirai apie tai kalbėti. Kai manęs paklausia, ar aš medžiotojas, ar galima naudoti mano medžioklės nuotraukas, visada sutinku. Neturiu ko gėdytis, nematau čia nieko nusikalstamo ir atvirai pasakoju, ką man reiškia ir ką suteikia medžioklė.
Viena mano dukterų yra vegetarė. Ji nepritaria mano pomėgiui, bet sutarėme, kad abu turime vienodą teisę į savo gyvenimo suvokimą, tad reikia rasti bendrą kalbą. Bet kokia nuomonė yra gerbtina ir turi teisę egzistuoti, o radikalizmas neleistinas! – savo požiūrį aiškina Rolandas. – Medžioklė yra natūralus žmonijos užsiėmimas, turintis daug taisyklių ir apribojimų, kurių tikslas – išsaugoti, o ne sunaikinti. Deja, visuomenė mažai informuojama apie kitą medžiotojų veiklos pusę – gamtos ir gyvūnų saugojimą, veisimą, maitinimą, ligų prevenciją. Augant žmonių skaičiui vyksta aktyvi teritorijų urbanizacija ir intensyvus ūkininkavimas, kurių pasekmė yra mažėjantys natūralūs gamtos ištekliai gyvūnams.
Tokiame industriniame pasaulyje svarbus vaidmuo tenka medžiotojų bendrijoms, atsakingoms už gyvūnijos populiacijos priežiūrą, atkūrimą ir neišvengiamą reguliavimą. Norėtųsi, kad visuomenė suprastų šį medžiotojų vaidmenį, o patys medžiotojai taptų atviresni. Turėdami Lietuvoje 30 tūkstančių medžiotojų privalome atkurti kažkada sovietinės sistemos pamintus kultūringos medžioklės standartus, kuriais visi taip žavimės viešėdami Vakarų Europos šalyse. Tai galiausiai leis didžiuotis savo užsiėmimu ir, tikiu, keis visuomenės požiūrį į jį.“
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
