Į batus su Gore Tex membranomis negalima lįsti mūvint vilnones kojines. Nepatariu to daryti nė karto! Vilnos pūkai žmogui judant stengiasi kartu su oro srautu ir prakaito garais ištrūkti per membraną ir ją užteršia. Dėl to membranos poros nebegali užsiverti ir batai praranda nepralaidumą vandeniui. Ar išmesti kelių šimtų vertės batus, ar vengti su jais eiti iš namų drėgnu oru?
Mano nenoras skaityti įvairius dokumentus ir instrukcijas vienoje medžioklėje atsisuko prieš mane. Savo Härkila Gore Tex batus avėjau bene visą žiemą. Kol šalta, išlieka pusiausvyra – šaltis nepasiekia kūno, o kūno šiluma per maža, kad ištirpintų ant batų patenkantį sniegą. Taigi iki tam tikro momento nenutuokiau apie esamą problemą. Kovo mėnesį atšilo, sniegas tirpo ir fazanų medžioklėje sušlapo kojos. Tada kolegė medžiotoja atmerkė man akis – buvau dukart apsimovusi vilnones kojines, ir štai rezultatas! Labai gaila batų, bet dar liūdniau dėl to, kad pati kalta.
Pradėjau postringauti, kaip išgelbėti situaciją. Jeigu membranoje yra skylutės, kurios atsiveria, kad išleistų orą, ir užsiveria, kad apsaugotų kojas nuo drėgmės, tai jas turėtų būti galima išvalyti.
Po medžioklės batai džiūva kūrykloje. Iš pradžių kietu vonios šepečiu (su polietileno šeriais) ištryniau batus iš visų pusių, kad pašalinčiau molį, žolės gabalėlius ir purvą. Žodžiu, kasdienė priežiūra. Paskui paprastu dulkių siurbliu (galia – 1400 vatų) bandžiau išsiurbti visą tekstilę, matomą iš išorės. Kita ranka, laikydama batus iš vidaus, jaučiau trauką. Vargau dvidešimt minučių. Batai tapo švarūs ir gražūs. Drebančia širdimi įkišau senovinę piestelę dėl svorio ir panardinau batus į vandenį virš gurnelių. Maždaug po 20 minučių vidus buvo visiškai šlapias. Nepavyko.
Spėjau nuliūsti ir pradėti galvoti, kada galėsiu sau leisti kitus gerus šaltojo sezono batus, bet tada prisiminiau draugę, besigiriančią itin brangiu dulkių siurbliu ir daugybe jo funkcijų. Viena šių funkcijų – minkštų daiktų, drabužių, užtiesalų ir pagalvių vakuuminis valymas bei galimybė tekstilę supakuoti į vakuuminius maišus. Hm… Verta pamėginti! Sutartą dieną nuvykau į svečius. Draugė manęs laukė jau paruošusi storo celofano maišą. Norimas išvalyti daiktas kišamas į maišą, dulkių siurblio vamzdis dedamas arba prie paties paviršiaus, arba atokiau, pavyzdžiui, ties bato aulu. Iš pradžių batus siurbėme po vieną, iš vidaus, o paskui – uždėjusios siurblio vamzdį tiesiai ant bato nosies, iš išorės. Paskiau įdėjome abu kartu į maišą ir siurblio vamzdį įspaudėme tarp aulų. Ir dar kartą, sukeitusios kairįjį ir dešinįjį batą vietomis.
Po šių veiksmų pakartojau eksperimentą su vandens kibiru. Deja, vėl patyriau nesėkmę, nes keturias valandas apie batus tiesiog pamiršau. Dėl to viduje buvo jau pusė puodelio vandens. Kolegė medžiotoja sakė, kad tai nėra guminiai batai ir tokios apkrovos jie net ir neturi atlaikyti. Rimtai pagalvojus, medžioklėje juk iš tiesų vengiame valandomis stovėti balose.
Iki kitos medžioklės buvo likusios keturios dienos. Vos spėjau išdžiovinti savo Härkila porą. Kad patikrinčiau rezultatą ir išvengčiau šalutinio poveikio, ant kojinių užsimoviau paprastus parduotuvinius maišelius. Atrodė ne itin estetiškai, bet tokiu būdu galima apsaugoti kojas nuo drėgmės. Mano atveju tai buvo labiau skirta užtikrinti, kad natūrali kūno drėgmė neturės įtakos membranos valymo eksperimento rezultatui.
Po paskutinės kovo mėnesio fazanų medžioklės, praleidusi keturias valandas drėgname krūmyne ir patvinusiose pelkėse, galėjau patikrinti, kaip susitvarkiau su užduotimi. Laimė, vilnonės kojinės sugadino tik vieną batą, todėl dabar galėjau palyginti: prieš visus valymo bandymus kairysis batas buvo be galo šlapias, bet po nuotykių su siurbliu jo vidus sudrėko tik tiek, kad pirštai liesdami vidinį bato pamušalą buvo beveik sausi. Galbūt dar kartą prašysiuosi į svečius pas vakuuminio siurblio savininkę.
P. S. Manau, kad batus būtų galima išgelbėti išpučiant iš vidaus kompresoriumi.
