Pasakoja Gabrielius Klepeckas, Kirdonių medžiotojų klubas (Biržų r.)
Medžioju jau 11 metų. Vilkais susidomėjau prieš kokius penkerius metus, kai pirmą kartą savo plotuose pamatėm pėdas. Nuo to laiko aktyviai jais domiuosi, seku, tikiuosi sumedžioti savo vilką. Per penkerius metus taip ir nepavyko, nes kai su jais susitinku, arba dar negalima medžioti, arba būna per tamsu taikliam ir saugiam šūviui.
Plotai be didelio miško masyvo, vien krūmeliai. Varyminių medžioklių neorganizuojame, tik prieš Kalėdas medžiojame kiškį. Vilkai visą laiką juda iš krūmelio į krūmelį, ilgai neužsibūna vienoje vietoje.
Užpernai pirmą kartą ūkininkui avis išpjovė. Šį pavasarį kitam ūkininkui – papjovė devynias (visas, kiek buvo). Pernai girdėdavome vakarais kaukiant tėvus ir jaunimą – apie šešis, šiemet dar prisidėjo penki.
Plotuose visiškai neliko usūrinių šunų, sumažėjo stirnų, bebrų. Viename miške daugelį metų būdavo elnių rujavietė. Šiemet visiškai tylu (būtent ten nufilmuoti trys jaunikliai). Visas veiksmas vyksta 7 km spinduliu.
Kai pernai tie vilkai buvo atėję vasarą prie ūkininko tvarto pas vilkšunį (baigėsi be nuostolių), tai buvo nufilmuota saugos kamera. Prašėme leidimo vasarą sumedžioti probleminius vilkus. Savivaldybė prašymą atmetė – atseit, nėra aukų. Po mėnesio jie išpjovė tas avis… Labai daug ūkininkų niekur nė nepraneša apie papjautą veršelį ar avį, nes reikia priduoti į Rietavą ir mokėti mokestį. Paprasčiau tyliai užkasti ganyklos gale. Šiemet žinau jau tris tokius atvejus.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
