Šunys

Vengrų vižlo liepsna0

Būsimasis šeimininkas turi žinoti vieną dalyką – vižlas į jį žiūrės kaip į dievą. Jeigu medžiotojas pasirinks griežtos dievybės vaidmenį, tuomet jis turės paklusnų puolusį angelą – vižlas gali tapti destruktyvus, dominuojantis, nervingas, bailus ir net agresyvus. Užtat su meile, kantrybe ir supratimu auginamas šuo bus geriausias gyvenimo kompanionas ir medžioklės padėjėjas. „Geresnio medžioklinio šuns neturėjau ir niekada neturėsiu!“ – tokį trumpą atsakymą pateikia medžiotojas. Tokį įspūdį šis rudasis paukštšunis sukelia dažnai. Ši veislė yra itin populiari kitose Europos šalyse, o dabar ir pas mus.

Lietuvoje

Lietuvoje yra keletas veislynų, vienas jų – Trio Magija. Prieš dešimtmetį, kai šeimoje jau buvo labradoras, Daiva Garšvienė ir Erikas Garšva netyčia pastebėjo vengrų vižlą, įsimylėjo šią veislę ir pirmąjį šunį atsivežė iš kilmės šalies Vengrijos. Garšvai Tango priėmė kaip draugą ir kompanioną, nes tuo metu nieko nežinojo nei apie darbinius bandymus, nei apie šių šunų naudojimą medžioklei. Pirmąjį įspūdį, žinoma, paliko išvaizda, bet antrasis dalykas, ryškiausiai įsirėžęs į atmintį, buvo šuns charakteris. Vižlo ryšys ir kontaktas su šeimininku labai glaudus. Vengrijoje sakoma: „Šuo žiūri į žmogų kaip į šeimininką, vižlas žiūri į šeimininką kaip į dievą“.

Vengrų vižlas

Šis šuo seka paskui šeimininką kaip šešėlis. Namuose jis neatsitraukia nei einant į tualetą, nei į vonią. Erikas juokiasi, kad pabuvęs vonioje penkias minutes netrukus pamatysi rudą snukį, žiūrintį, ar šeimininkas nepaskendo. Ir vedžiojant lauke, kai dažnai kitus šunis yra problemiška prisišaukti, vižlas nedelsdamas, po pirmos komandos paliks gentainių kompaniją. Jeigu šeimininkas nueina ar pasislepia, šuniui visa kita tampa nebesvarbu – jis eina ieškoti savo dievo. Erikas prisiminė, kaip per vieną pirmųjų pasivaikščiojimų su Tango jie sutiko kiškį. Šeimininkui teliko pasikviesti šunį, šis pasižiūrėjo į žmogų, o ilgaausis nuliuoksėjo savo keliu. Paskui šuo, žinoma, apieškojo aplinką, dešimt penkiolika kartų prabėgdamas per krūmus. Kiškis buvo suuostas, bet šuo surasti jo nemokėjo ir emocijos tiesiog kunkuliavo.
Tą aistrą reikia pamatyti iš arti – tik tuomet supranti, kas iš tiesų šuniui svarbu. Tąkart šeimininkai nusprendė, kad medžioklinė dresūra ir galbūt pati medžioklė yra visiškai būtina. Prieš šešerius metus Garšvai pradėjo treniruotis pas kinologus Aleksandrą Kulešą ir Eugenijų Jefremovą. Abu vyrai yra Lietuvos vižlų (vižlai yra bendras paukštinių šunų pavadinimas) klubo įkūrėjai, daugelį metų populiarinantys medžioklinę dresūrą. Tuo metu Trio Magija vižlai pirmą kartą susipažino su fazano kvapu ir kiškio pėdsaku. Šeimininkai pasakoja, kad šunys pasikeitė jau po pirmųjų užsiėmimų. Jie pradėjo elgtis kitaip, geriau klausyti, koncentruotis. Pasirodė visiškai kitokia jų energija ir požiūris. Dabar veislyne yra ne tik vižlų, bet ir fazanas, išgyvenęs po ankstesnių metų treniruočių. Paukštis apsiprato, išaugo gražus ir sugeba apsiginti. Kai šunys ateina jį juokais apžiūrėti ir nutilksta, fazanas ant jų švokščia šiems paukščiams įprasta maniera.

Veislyne Trio Magija yra septyni vižlai ir vienas labradoras. Veisimu Garšvų šeima užsiima jau septynerius metus. Paskutinį dešimtmetį paukštšuniai išpopuliarėjo kaip kompanionai ir parodų dalyviai. Dalis šunų tampa draugais ir namų augintiniais. Yra žmonių, kurie su vižlais užsiima kaniterapija ar sportu – ne tik Lietuvoje ar Baltijos šalyse. Net Vengrijoje yra keletas veislynų, kur vižlai auginami tik parodoms ir apie instinktų išsaugojimą negalvojama. Erikas Garšva didžiuojasi, kad daugelis jų veislyno šuniukų užaugo, treniruojasi ir dalyvauja darbiniuose bandymuose, o dalis pateko į medžiotojų rankas.

Geriausi medžiotojų atsiliepimai yra apie vengrų vižlus. Vienas šeimininkų yra ančių medžioklės gerbėjas. Savo vižlą jis įsigijo prieš ketverius metus ir dabar pripažįsta, kad geresnio šuns nei jis, nei jo draugai niekada neturėjo. Vižlai labai lengvai mokosi ir sukuria kontaktą su šeimininku, medžioklėje visuomet palaiko ryšį su medžiotoju ir labai atsakingai vykdo nurodymus, nori šeimininką nudžiuginti. Vienam pažįstamam labai patiko šis šaunus medžiotojas, todėl nusprendė įsigyti ką nors panašaus. Jis pasiėmė dratharą ar kurcharą, bet ne vengrų vižlą, ir dabar pripažįsta, kad su šunimi labai sunku dirbti – charakteris labai stiprus ir nepriklausomas, kitaip nei vižlo.

Negalima sakyti, kad vižlai tinka tik medžiotojams, bet vis tiek poravimui Garšvai renkasi darbinius šunis. Vižlas, nors ir gražus, elegantiškas šuo, vis dėlto yra laimingesnis miške negu parodose. Todėl būsimų jauniklių tėvo grožio čempiono titulai didelės reikšmės neturi. Be medžioklės dingsta pusė vižlo gyvenimo ir tas malonumas bei vidinė pilnatvė, kurią randa šuo, būdamas savo stichijoje, labai gerai matosi jau pirmojoje treniruotėje su paukščiais, o kur dar medžioklė. Šuo visiškai pasikeičia.

Erikas pasakoja, kad porą kartų savo vižlėms parinko vaikinus vardu Luppa-Vadász Parazs ir Bedai Tango, kurių savininkas – mokslų daktaras ir vižlų lauko bandymų organizatorius, garsus Vengrijos medžiotojas Hergeris László. Dvi vados buvo nuo legendinio patino vardu Csővárberki Újonc Dalton, laikomo geriausiu Vengrijos darbiniu vižlu; 2011 metais jis užėmė antrąją vietą Pasaulio paukštšunių lauko bandymų čempionate Danijoje. Klausantis pasakojimų apie šio šuns kasdienybę, galima suprasti, kiek jis turi ištvermės, noro dirbti ir atsidavimo. Šeimininkas Szarka Ferencas iš ryto sėdasi į džipą ir važiuoja per laukus, o šuo bėga iš paskos. Kai užpakalinio vaizdo veidrodyje medžiotojas pamato, kad vižlas sustojęs rodo į fazaną, jis išlipa, pasiima šautuvą, sumedžioja paukštį ir važiuoja toliau. Ir taip kiekvieną dieną.

Patys Trio Magija šeimininkai nėra medžiotojai, bet reguliariai su savo šunimis dalyvauja darbiniuose bandymuose Lietuvoje ir Latvijoje ir jau yra pasiekę gerų rezultatų. Iš pradžių, prieš maždaug penkerius metus, darbiniuose bandymuose medžiotojai juokėsi iš vižlų: „Žiū, inteligentai atvyko!“ Kai šuo vienintelis iš visų atliko gražią, tvirtą tilktį prie paukščio, vienintelis nuėjo paskui velkamo triušio pėdsaką ir galiausiai atnešė triušį (bandymuose vietoj kiškio naudojamas triušis), visų požiūris pasikeitė. Ir pernai per didžiuosius rudens bandymus ekspertas Sigitas Aleksa pripažino, kad ieškant triušio pagal kraujo pėdsaką vižlas buvo geriausias. Šiemet Trio Magija su savo šunimis ir jų atžalomis planuoja dalyvauti treniruotėse ir bandymuose Lietuvoje ir Latvijoje, o rudenį keliauti kur nors toliau, galbūt į Vengriją, kad kilmės šalyje išbandytų savo jėgas darbinių savybių ir instinktų bandymuose.

Auginimas ir darbinis mokymas

Reikia kuo greičiau pradėti jauniklį mokyti socialinių įgūdžių, ką galima, ko negalima daryti namuose, kaip elgtis lauke, su vaikais ir kitais namų augintiniais. Svarbu visuomet atsiminti, kad vižlai yra emocingi ir jautrūs šunys. Toks charakteris neatsiejamai susijęs su darbo pobūdžiu – kuo paukštšunis azartiškesnis, tuo jis emociškai jautresnis. Dresuojant jauniklį nevalia šaukti, pykti ar naudoti jėgą. Sunkiausia bausmė už absoliučiai neleistiną elgesį (ir čia nekalbu apie balutes namuose) galėtų būti pakratymas už pakarpos, kaip daro jauniklių motina. Mušamas ir keikiamas vižlas tampa bailia ir isteriška būtybe, ir pataisyti tai labai sunku.

Jeigu galvojate šunį naudoti medžioklei, pirmąjį gyvenimo pusmetį nebūtina užsiimti griežtu paklusnumo mokymu. Užteks, jeigu šuo išmoks vykdyti komandą „prie manęs“ ir „negalima“. Pirmajame pereinamajame amžiuje, t. y. apie šeštą septintą mėnesį, jau reikia pradėti mokyti paklusnumo, kad būtų galima šunį valdyti, bet vis tiek pernelyg neverčiant. Pagrindinės komandos vis dar yra „prie manęs“ ir „gulėk“. Pastarąją komandą reikia išmokti vykdyti ne tik šalia šeimininko, bet ir per atstumą. Jeigu šeimininko arsenale yra ši komanda, ekstremaliose situacijose jis gali šunį sulaikyti, nes vižlai labai greiti ir temperamentingi. Įsijautęs bėgdamas šuo gali netyčia kirsti kelią ar patekti į kokią kitą pavojingą situaciją.

Bendravimas taip pat labai svarbus. Šunį reikia supažindinti su žmonėmis, miestu, išmokyti gerbti kitus gyvūnus, leisti žaisti su vaikais. Šuniukų negalima tampyti, erzinti, gąsdinti ar per prievartą myluoti, kaip neretai būna, kai meilė pasireiškia kaip pernelyg sunkus fizinis kontaktas. Parodykite vižlui visokio tipo transportą – nuo dviračio iki traukinio, jei tik įmanoma. Reikia išmokyti tinkamai įlipti ir tvarkingai elgtis automobilyje. Kuo daugiau šuo žinos, tuo bus ramesnis ir mažiau karščiuosis. Tai itin svarbu, nes neužtikrintas šuo gali tapti bailus ir agresyvus – šiuos jausmus skiria tik pusžingsnis. Kol šuniukas mažas, tai gali atrodyti nereikšminga, net juokinga, bet užaugus ypač patinų agresyvumas gali kelti problemų.

Nuo pat pradžių patariama eiti pasivaikščioti kartu su kitais šunimis, kad naujasis vižlas mokytųsi tinkamai bendrauti su savo gentainiais. Be to, vižlų patinai gali būti dominuojantys, todėl paklusnumas turi būti labai rimtas, kad šeimininkas sugebėtų šunį kontroliuoti ir išvengti konfliktų su kitais gyvūnais ir jų šeimininkais. Geriausia šunį ne barti ir suvaldyti, o nukreipti jo dėmesį žaislu, kokia nors veikla ar gardėsiu.

Vižlai yra labai protingi ir noriai mokosi. Jiems reikia didelio fizinio krūvio, todėl įtraukite į šeimos užsiėmimus, daug vaikščiokite, užsiimkite sportu, pavyzdžiui, kanikrosu arba vikrumu (angl. agility). Žinoma, geriausia veikla yra medžioklė ir darbinis mokymas.

Medžioklinę dresūrą patariama pradėti tik antrąjį šuns gyvenimo pusmetį, kai jis jau apsipratęs su žmonių pasauliu, suvokęs santykius su šeimininku. Visko pagrindas – kontaktas. Visuomet pagirkite šunį, jeigu jis ateina po komandos, arba ir šiaip sau. Vižlams patinka aportuoti ir jie neša viską net ir ne pagal šeimininko komandą. Visuomet pagirkite, visuomet paimkite atneštą daiktą, kad ir kas tai būtų, net jeigu tai pastipusi žiurkė ar dar kas nors nemalonaus. Žaiskite, kartu tyrinėkite būsimą darbo aplinką – mišką, lauką, vandens telkinius ir krūmus. Pasiūlykite šuniui žaisti. Vižlams labai patinka plaukioti.

Iš pradžių į pasivaikščiojimus paimkite mėgstamiausius šuniuko žaislus ir naudokite mokydami ieškoti ir atnešti. Kai šuo išmoksta surasti ir atnešti savo žaisliuką, galima pagaminti aportą su kailiu ar paukščio plunksnomis. Tiks triušena, lapena, džiovinti anties ar kito paukščio sparnai, bet naudokite iš medžiojamųjų rūšių gautas žaliavas. Labai pravers visas sumedžiotas paukštis ar kiškis – taip jūs išmokysite šunį suprasti, ko reikia, kas ieškotina. Kieme, reguliariai atšaukiant nuo kačių, žvirblių ir kitų teoriškai neėdamų gyvūnų, apribosite šuns domėjimosi ratą ir orientuosite jį tik į medžiojamus gyvūnus.

Aktyviems ančių medžiotojams patariama šuniuką nuo mažumės pratinti prie valties. Šuo turi turėti savo vietą valtyje ir mokėti ramiai elgtis. Tas pats tinka šeimininko ir svetimiems automobiliams. Vižlai labai tinka medžioti iš valties, nes jie kompaktiški ir gana lengvi – juos lengvai įkels ir moteris. Nupirkus šuniui vandens kostiumą su rankena ant nugaros, bus saugiau, šuo lengviau plauks, jausis šilčiau vėlyvose rudens medžioklėse ir galėsite jį lengviau perkelti per bortą.

Vižlai naudojami ir kaip skalikai, ir kaip pėdsekiai, ir, žinoma, klasikinėje paukščių medžioklėje lauke, miške ir vandenyje, taip pat mažiems gyvūnams varyti ir atnešti.

Svarbu: prieš pradėdami mokyti šuniuką medžioklės gudrybių, nuspręskite, kokia medžioklės rūšimi su juo užsiimsite. Jeigu norite medžioti paukščius ar net dalyvauti lauko bandymuose, kurie bet kuriam darbiniam šuniui yra didelis privalumas, kai ateityje iškils poravimo ir palikuonių klausimas, turite pradėti tik nuo paukščio ieškojimo bei rodymo lauke, žolėje, krūmuose. Tai yra sudėtingiausia darbo sritis, kuriai reikia tikslaus paklusnumo ir specialių įgūdžių – darbo viršutine uosle, ištvermės ir mokėti daug komandų. Darbo vandenyje galima mokyti vėliau. Velkės (pašauto smulkaus gyvūno ieškojimo pagal pėdsakus) galima mokyti supažindinus su lauko darbu.

Kraujo pėdsakus sekti galima išmokti apie dvejų metų amžiaus, kai susiformuoja tvirti viršutinės uoslės įgūdžiai. Tai svarbu todėl, kad pradėjęs nuo kraujo pėdsakų (tai yra daug paprastesnis uždavinys, nes stiprų kraujo pėdsakų kvapą kartais jaučia ir pats žmogus) šuo nenorės dirbti lauke ir krūmuose viršutine uosle. Jeigu dirbti lauke neplanuojate, bet norite eiti su vižlu į medžioklę su varovais ir dirbti su pėdsakais, galima pradėti jauniklį supažindinti su darbo sąlygomis jau pusės metų amžiaus. Žinoma, atsargiai, bet galima. Kraujo pėdsaką sekti geriausia mokyti vadovaujant patyrusiam instruktoriui ar kitam medžiotojui.

Vengrų vižlų istorija

Manoma, kad veislės gimtinė yra Panonija – senosios Romos imperijos provincija, buvusi apytiksliai dabartinės Vengrijos teritorijoje. Visi medžiokliniai šunys šiose teritorijose buvo rudos aukso spalvos. Ir dabar taip yra, nes kone kiekviename kieme yra po rudą medžiotoją (nebūtinai grynakraujį). 1375–1455 metais šių šunų protėviai pateko į Centrinę Europą. Išlikęs apie tūkstančio metų senumo akmens raižinys, vaizduojantis madjarų (tiesioginių dabartinių vengrų protėvių) medžiotoją su sakalu ir vižlu.

Istoriniuose dokumentuose dažnai minimos medžioklės, kuriose naudojami rusvi šunys. Veislės ekspertas vengrų grafas Béla Hadikas savo tyrimuose minėjo dviejų tipų universalius medžioklinius šunis – rudai dėmėtus, medžiojančius mažuosius plėšrūnus, kiškius ir paukščius kartu su sakalu, bei rudus, kurie daugiausia naudojami gyvūnams sekti. Abu šie vižlų tipai susikryžmino, bet tiksliai nežinoma kada. Gali būti, kad prie vengrų vižlo veislės prisidėjo arabų kurtai – slugiai. Po turkų invazijos XVI amžiaus pradžioje madjarams priklausantys šunys buvo sukryžminti dar ir su turkų įvežtais geltonaisiais Transilvanijos skalikais. Galima sakyti, kad vižlas yra tautinė veislė, susidariusi senų medžioklės tradicijų šalyje, prisitaikius prie vietos medžiotojų reikmių.

Iki pat 1880 metų į Vengriją buvo draudžiama įvežti kitų veislių medžioklinius šunis, tik vėliau į šalį buvo įleista universaliųjų vokiečių ir anglų šunų. 1882 metais netoli Budapešto įvyko pirmieji oficialieji darbo bandymai, kuriuose dalyvavo pointeriai ir su jais sukryžminti vižlai. Taip prasidėjo domėjimasis pointeriais ir jau po metų lauko bandymuose apie vižlus buvo pamiršta.

XX amžiaus pradžioje veislės entuziastai surado 12 grynakraujų vengrų vižlų, atitinkančių visus reikalavimus. Šie šunys tapo šiuolaikinio auksinio šuns protėviais. Tik dėl rūpestingos ir griežtos veislinių šunų atrankos, aiškių auginimo principų pavyko atsikratyti baltų dėmių ant krūtinės ir pasiekti, kad vižlų akys būtų gana tamsios. Jos nėra rudos, bet ir ne visai geltonos. Šių medžioklinių šunų iki tol nekontroliuojamai populiacijai buvo būdingas trumpas snukis, kiškio letenos ir panašūs trūkumai. Laimė, ir jų pavyko atsikratyti.

1920 metais buvo sukurta veislės kilmės knyga. 1922 metais įvyko pirmieji lauko bandymai ir paskui ilgai absoliutaus čempiono titulą išlaikė kalė vardu Kati. Žinomi 72 jos palikuonys. 1924 metais daktaras Kalmanas Polgaras įkūrė vižlų klubą. Jam priklauso geriausias Vengrijos veislynas – Nimrod, kurio šunų vardai yra beveik visuose šiuolaikinių vengrų vižlų kilmės dokumentuose. Per Antrąjį pasaulinį karą vengrai vežė vižlus iš šalies (vižlai buvo aristokratijos simbolis, todėl bijota, kad rusai juos išnaikins) arba net patys juos žudė, kad šunys nepatektų į rusų rankas ar nebūtų palikti likimo valiai. Veislinių šunų gerokai sumažėjo, galima sakyti, kad veislė kone išnyko, bet vėl veiklių entuziastų dėka ją pavyko išgelbėti. Tarptautinėje kinologijos federacijoje veislė registruota 1935 metais. Atnaujintas standartas publikuotas prieš 16 metų.

Sveikata

Kaip būdinga medžiokliniams šunims, vižlai yra tvirti ir sveiki. Retai, bet ir šios veislės šunys vis dėlto kenčia nuo įvairių ligų, pavyzdžiui, vėžio, epilepsijos, klubo sąnario displazijos ir kitų, taip pat turi įvairių alergijų. Vidutinė gyvenimo trukmė yra 12–14 metų. Šiurkščiaplaukiams vižlams nuo ausų reikia pešti plaukus, o abiem vižlų veislėms reikia reguliariai valyti ausis, ypač per maudymosi sezoną, kad nekiltų infekcijų.
Fizinės savybės

Trumpaplaukiai vižlai yra 53–62 cm ūgio; kalių svoris 18–25 kg, patinų – iki 30 kg. Kailis trumpas, vidutiniškai minkštas ir prigludęs, praktiškai be povilnės. Mūsų klimate vižlai laikomi namuose ir butuose ne tik todėl, kad šiems labai intelektualiems šunims būtinas nuolatinis kontaktas su šeima ir šeimininku, bet ir dėl to, kad jiems netinka gyventi lauke – be povilnės jie nėra apsaugoti nuo šalčio ir drėgmės. Užtat nepriteršia namų. Vižlai yra sausi, grakštūs, greiti, labai ištvermingi ir itin energingi. Charakterio savybės daugiausia teigiamos. Spalva – visi aukso atspalviai nuo geltono iki rūdžių rudumo.

Šiurkščiaplaukis vižlas

Šis rudo banguoto kailio vižlas atsirado prie trumpaplaukių vengrų vižlų primaišius vokiečių dratharų kraujo. Dėl storo ir kieto kailio šuo rečiau susižeidžia, yra atsparesnis žemai temperatūrai, gali ilgiau plaukioti ir gerai jaučiasi ilgose žiemos medžioklėse. Šiurkščiaplaukiai vižlai yra ramesni ir kiek lėtesni nei trumpaplaukiai, kurių temperamentas kai kuriems gali pasirodyti per staigus. Taip pat truputį skiriasi kūno proporcijos. Galvos forma šiek tiek panaši į vokiečių šiurkščiaplaukio paukštšunio, bendra geometrija kitokia – nugara ilgesnė negu ūgis iki sprando. Šiurkščiaplaukiai vižlai nėra tokie elegantiški kaip trumpaplaukiai, užtat jų ramesnis charakteris ir mūsų gamtos sąlygoms tinkamesni duomenys. Profesionalus taikymas toks pats: medžioti lauko, miško ir vandens paukščius, kiškius, lapes ir kitus smulkius gyvūnus, sekti kraujo pėdsakus, taip pat galima išmokyti dirbti medžioklėje su varovais.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.