Gyvūnų gelbėjimas šiandien tapo tarsi mada. Tačiau jei iš tiesų norime rūpintis gamta ir laukiniais gyvūnais, privalome turėti bent jau pagrindinių žinių apie jų biologiją ir elgseną.
Kokie jaunikliai dažniausiai patenka į gyvūnų globos įstaigas ir veterinarijos klinikas pavasarį?
Dauguma apklaustų veterinarijos gydytojų ir gyvūnų globos įstaigų atstovų teigia, kad pavasarį dažniausiai žmonės atneša lapių jauniklius ir kiškučius, o pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje prie jų prisideda stirnų jaunikliai.
Šios trys rūšys Lietuvoje yra labai paplitusios, jos lengvai prisitaiko gyventi šalia žmonių, todėl ir dažniausiai pastebimos.
Kuo ypatingas šių trijų rūšių elgesys?
Lapė yra plėšrūnas. Jos jaunikliai gimsta labai maži, visai kaip šuniukai – akli, bejėgiai ir priklausomi nuo motinos. Iš pradžių jie gyvena oloje, kur jų žmogus net nemato. Lapė maitina mažylius pienu, o vėliau, padedant patinui, pradeda nešti jiems grobį. Kol jaunikliai dar maži, jiems nereikia daug maisto, ir patinas su tuo susitvarko. Tačiau kai lapiukai paauga, abu tėvai išeina medžioti. Būtent tuo metu žmonės dažniausiai ir pastebi jau ūgtelėjusius lapiukus, kurie palikti vieni pradeda domėtis aplinka. Yra buvęs atvejis, kai žmogus miške rado lapių olą, surinko visus lapiukus ir atvežė į šunų prieglaudą, manydamas, kad tai klajojančios kalės jaunikliai. Galima tik įsivaizduoti, kaip jautėsi lapė motina, kai grįžo namo ir nerado savo vaikų.
Kiškiai turi labai įdomų apsaugos mechanizmą. Pirmąsias kelias gyvenimo savaites visi mažyliai guli nedidelėje įduboje žemėje, kurią motina iškloja sausa žole ir baltu pūkeliu nuo savo pilvo. Beje, būtent todėl kiškių pūkas taip lengvai krenta. Vėliau motina išnešioja jauniklius į skirtingas duobeles – po vieną – ir pati išeina maitintis. Ir štai kas įdomiausia – bet kuri netoliese gyvenanti kiškė, radusi tokį mažylį, jį pamaitins savo pienu. Nesvarbu, ar tai jos, ar kitos kiškės jauniklis. Patys kiškučiai turi stiprius apsaugos bruožus – gebėjimą likti visiškai nejudriems ir visišką kvapo nebuvimą, todėl plėšrūnai jų neaptinka. Vis dėlto žmonės, radę kiškutį pievoje, dažnai klaidingai mano, kad jis paliktas, ir parsineša jį namo arba perduoda specialistams. Deja, tokia „gelbėjimo“ akcija dažnai baigiasi tuo, kad kiškutis neišgyvena.
Labai panaši situacija ir su stirnomis. Vos gimę jaunikliai paliekami pievoje, kur tykiai guli visiškai nejudėdami. Kartkartėmis stirna sugrįžta jų greitai pamaitinti. Ji stengiasi neužsibūti toje pačioje vietoje per ilgai, kad nepritrauktų plėšrūnų dėmesio. Patyrusios lapės vasaros pradžioje stebi suaugusias stirnas ir tikrina vietas, kur jos kurį laiką stovėjo. Žmonės, pamatę pievoje gulintį stirniuką, dažnai nusprendžia jį „gelbėti“, paima ir nuveža į zoologijos sodą, pas veterinarus ar patys bando auginti namuose. Iš visų trijų rūšių stirnų jaunikliai yra patys jautriausi – net netinkamos temperatūros pienas gali juos pražudyti, jau nekalbant apie kitokį netinkamą maistą, kurį žmonės dažnai duoda iš nežinojimo. Maždaug devyniasdešimt procentų taip „išgelbėtų“ stirniukų neišgyvena.
Kartais žmonės gamtoje susiduria ir su paukščių jaunikliais ar kitų gyvūnų palikuonimis. Vis dėlto reikia atsiminti – virš egoistinio noro tapti gelbėtoju stovi gamtos dėsniai. Net jei gyvūnas sužeistas, sergantis ar, regis, paliktas – gamtoje niekas nevyksta be reikalo. Net plėšrūnai turi maitinti savo jauniklius. Tad, pavyzdžiui, nuveždami sužeistą stirną pas veterinarą, nors ji vis tiek galbūt būtų žuvusi, mes atimame maistą iš kito gyvūno šeimos.
Geriausia – leisti gamtai pačiai tvarkytis. Žmogaus užduotis – stebėti, suprasti, mokytis ir šviesti kitus. Saugokime gamtą – su žiniomis ir pagarba!
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
