Šernas
(Sus scrofa)
Šernas yra viena labiausiai žemės ūkiui įtaką darančių laukinių rūšių Lietuvoje. Pirmiausia tai susiję su afrikinio kiaulių maro grėsme. Laukinė šernų populiacija laikoma šio viruso rezervuaru, todėl kiekvienas ligos protrūkis kiaulininkystės ūkyje sukelia rimtas ekonomines pasekmes. Tokiais atvejais ūkiuose tenka sunaikinti gyvulius, įvedami prekybos ribojimai, o biosaugos priemonės reikalauja papildomų išlaidų.
Be ligų rizikos, šernai daro ir tiesioginę žalą žemės ūkiui. Ieškodami maisto jie išrausia laukus, ypač kukurūzų, javų ar bulvių pasėlius. Kartais vienos nakties pakanka, kad būtų smarkiai pažeistas visas laukas. Ūkininkams tai reiškia ne tik prarastą derlių, bet ir papildomas investicijas į tvoras, elektrinius aptvarus ar kitas apsaugos priemones.
Šernai taip pat yra viena dažnesnių susidūrimų su transporto priemonėmis priežasčių. Ypač pavojingos situacijos susidaro tamsiuoju paros metu, kai gyvūnai aktyviai juda tarp miško ir žemės ūkio plotų.
Vilkas
(Canis lupus)
Vilkų gausa Lietuvoje pastaraisiais metais išlieka stabili ir reikšminga. Šio plėšrūno poveikis labiausiai jaučiamas gyvulininkystėje. Avių ir kitų ūkinių gyvūnų augintojai patiria nuostolių, o kartu ir nuolatinę įtampą dėl galimų išpuolių. Elektriniai aptvarai, apsauginiai šunys ir kitos prevencinės priemonės gali sumažinti riziką, tačiau jų įrengimas ir priežiūra reikalauja papildomų investicijų.
Tuo pačiu vilkas atlieka svarbų ekologinį vaidmenį. Šis plėšrūnas reguliuoja kanopinių žvėrių populiacijas ir dažniausiai sumedžioja silpnesnius, sergančius ar sužeistus individus. Tokiu būdu vilkai prisideda prie natūralios ekosistemų pusiausvyros palaikymo.
Dėl šios priežasties vilko valdymas Lietuvoje visada kelia diskusijų. Viena vertus, būtina apsaugoti ūkininkų interesus, kita vertus, vilkas yra saugoma rūšis pagal Europos Sąjungos teisę, todėl jo populiacijos valdymas turi būti pagrįstas moksliniais duomenimis ir atsargiu reguliavimu.
Bebras
Castor fiber
Bebras dažnai vadinamas kraštovaizdžio inžinieriumi. Statydamas užtvankas jis keičia vandens tėkmę, sukuria naujas šlapynes ir transformuoja aplinkinę aplinką. Tačiau šie pokyčiai ne visada palankūs žmogaus veiklai. Bebrų statomos užtvankos gali užlieti pievas, miško kelius ar žemės ūkio plotus, taip pat ardyti melioracijos sistemas.
Miškininkystėje bebrai gali daryti žalą jauniems medynams. Nugrauždami medžių kamienus jie sunaikina sodinukus ir jaunuolynus, o tai turi tiesioginę ekonominę įtaką miškų ūkiui.
Vis dėlto bebrų veikla turi ir teigiamą pusę. Jų suformuotos šlapynės tampa svarbiomis buveinėmis daugeliui paukščių, varliagyvių ir vabzdžių rūšių. Todėl bebrų populiacijos reguliavimas dažniausiai taikomas ten, kur būtina apsaugoti infrastruktūrą ar žemės ūkio plotus, tačiau kartu siekiama išlaikyti šių gyvūnų sukurtą ekologinę vertę.
Briedis
Alces alces
Briedis yra didžiausias Lietuvos kanopinis žvėris ir vienas pavojingiausių gyvūnų keliuose. Susidūrimai su šiuo gyvūnu dažnai sukelia sunkias pasekmes tiek žmonėms, tiek transporto priemonėms. Dėl didelio kūno svorio ir aukšto ūgio smūgis paprastai tenka automobilio priekinio stiklo zonai, todėl tokios avarijos gali būti itin pavojingos.
Miškuose briedžiai gali daryti žalą jauniems medynams. Žiemą jie minta medžių ūgliais ir žieve, todėl dažniausiai pažeidžiami pušų ar kitų jaunų medžių plotai. Tai turi įtakos miškų atsinaujinimui ir ilgalaikei miškų ūkininkystės ekonomikai.
Tuo pačiu briedis yra svarbi Lietuvos laukinės gamtos dalis ir vienas įspūdingiausių šalies gyvūnų. Jo populiacijos valdymas siejamas su būtinybe suderinti saugumą keliuose, miškų apsaugą ir šios rūšies išsaugojimą.
Stirna
Capreolus capreolus
Stirna yra gausiausias kanopinis žvėris Lietuvoje. Nors vieno individo daroma žala paprastai nėra didelė, būtent stirnos dažniausiai tampa eismo įvykių su laukiniais gyvūnais priežastimi. Statistika rodo, kad didelė dalis susidūrimų keliuose įvyksta būtent su šiais gyvūnais. Stirnos dažnai juda pavieniui arba nedidelėmis bandomis, o išbėgus vienam gyvūnui į kelią dažnai netrukus pasirodo ir kiti.
Žemės ūkyje stirnos gali apgraužti žieminius pasėlius, sodinukus ar jaunus medelius. Tai ypač pastebima vietovėse, kur populiacijos tankis yra didesnis ir kur gyvūnai dažniau lankosi žemės ūkio plotuose.
Tačiau stirnos taip pat yra svarbus maisto šaltinis vienam iš rečiausių Lietuvos plėšrūnų. Stirna sudaro didelę dalį lūšies raciono. Kadangi lūšis yra saugoma rūšis, stabilios stirnų populiacijos turi reikšmės ir šio plėšrūno išlikimui.
Usūrinis šuo
Nyctereutes procyonoides
Usūrinis šuo yra invazinė rūšis, paplitusi visoje Lietuvoje. Šie gyvūnai buvo introdukuoti į Europą praėjusio amžiaus viduryje ir per kelis dešimtmečius išplito didelėje teritorijoje. Dėl gero prisitaikymo prie įvairių buveinių jų populiacija daugelyje regionų yra stabili.
Usūriniai šunys daro įtaką vietinėms ekosistemoms. Jie naikina ant žemės perinčių paukščių lizdus, minta kiaušiniais ir jaunikliais, taip pat konkuruoja su vietiniais plėšrūnais dėl maisto. Dėl to jų gausa gali turėti neigiamą poveikį kai kurioms vietinėms rūšims.
Be to, ši rūšis gali būti įvairių ligų platintoja. Usūriniai šunys gali pernešti pasiutligę, taip pat kitus parazitus ir infekcijas. Todėl jų populiacijos kontrolė laikoma svarbia tiek biologinės įvairovės apsaugos, tiek visuomenės sveikatos požiūriu.
Viduryje Lietuvos trys palaidi šunys vejasi ir drasko stirną! Ką daryti tokioje situacijoje?
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
