Valstybinių miškų urėdija (VMU) yra pateikusi aiškiai apibrėžtą ir ne pernelyg sudėtingą, tačiau griežtą medžioklės infrastruktūros įrengimo reikalavimų rinkinį. Jo svarstymas truko apie dvejus metus. Ankstesnis reikalavimų paketas buvo platesnis ir itin griežtas. Tuo metu medžiotojų organizacijos teikė savo pastabas ir prieštaravimus. Diskusijų ir konsultacijų metu pavyko pasiekti žymų reikalavimų švelninimą, o šią vasarą jie buvo paskelbti VMU tinklalapyje. Kaip ir buvo galima tikėtis, tai iškart sukėlė diskusijų ir sulaukė aštrios medžiotojų kritikos.
Medžioklės įrenginių derinimas
Savo tinklalapyje VMU paaiškina, kad šie reikalavimai įgyvendina Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas. Įstatyme numatyta, kad medžiotojų klubui būtina gauti žemės sklypo savininko sutikimą ar valdytojo leidimą arba sudaryti su juo atitinkamą sutartį dėl biotechninių priemonių taikymo bei stacionarių medžioklės įrenginių statymo ir eksploatavimo jo žemėje.
VĮ VMU registruoja savo valdomoje teritorijoje esančius medžioklės įrenginius, reikalingus saugiai, sėkmingai ir etiškai medžioklei, bei medžiojamųjų gyvūnų atrankos vykdymui.
„Tvarką parengėme specialiai tam, kad būtų lengviau medžiotojams, – pabrėžia VMU Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus vadovas Sigitas Kvedaras. – Sistema labai paprasta ir patogi: mūsų tinklalapyje yra nuorodos, instrukcijos, užpildai formą, pateiki ir gauni suderintą atsakymą. Jei reikia, pateikiamos pastabos ar pakeitimai. Terminų dabar specialiai neakcentuojame, siekiame, kad viskas vyktų sklandžiai.“
Diskusijose dalyvavo medžiotojų organizacijos
Į diskusijas dėl naujų taisyklių buvo įtrauktos pagrindinės medžiotojų organizacijos – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, Sūduvos medžiotojų sąjunga, Lietuvos medžiotojų sąjunga (LMS) Gamta. Pasak valdininko, susitikimuose dalyvavo šių organizacijų vadovai. „Mes jiems pristatėme savo matymą, kaip tai turėtų būti daroma, išklausėme pastabas. Po diskusijų buvo padaryti pakeitimai“, – sakė jis.
Anot jo, jei anksčiau apribojimai buvo taikomi prie visų želdinių ir jaunuolynų, dabar paliktos tik trys medžių rūšys, kurios yra jautriausios žvėrių daromai žalai – ąžuolai, eglės ir pušys. „Pabrėžiu, kad tai taikoma tik tiems atvejams, kai šios rūšys yra vyraujančios sklype“, – aiškino atstovas.
Jis pažymėjo, kad šiuo metu dar atliekami skaičiavimai, analizuojama situacija įvairiuose Lietuvos rajonuose. Medžiotojų klubai pateikė informaciją apie skirtingus miškų tipus, jų amžių, atstumus, kurie gali būti aktualūs įrengiant šėryklas ar jaukinimo vietas. „Iš tiesų, galimybė tokioms vietoms įrengti sumažėtų, bet sistema yra pakankamai liberali ir patogi, leidžianti klubams prisitaikyti ir rasti sprendimus“, – sakė valdininkas.
Kalbėdamas apie reakcijas iš medžiotojų bendruomenės, jis atkreipė dėmesį, kad pastabų tikrai gaunama, tačiau racionalių alternatyvų beveik nepasiūloma. „Jeigu neigi tvarką, pateik alternatyvą. Mes visi – tiek medžiotojai, tiek miškininkai – esame viena bendruomenė. Kaip medžiotojas jaučiu pareigą, kad miškai būtų apsaugoti nuo neigiamo poveikio“, – pabrėžė jis.
Kas leidžiama?
VMU tinklalapyje paskelbtame apraše yra nurodyta tik tai, kas draudžiama ir kokie nustatyti apribojimai. Todėl natūraliai kyla klausimas – kas vis dėlto yra leidžiama? Žurnalistas pokalbio metu uždavė šį klausimą pokalbyje VMU atstovams.
„Nėra jokių apribojimų statyti medžioklės bokštelius ar kitus laukimo įrenginius, jei šalia jų nėra žvėrių viliojimo vietos ar druskos laižyklos. Vienintelis reikalavimas šiuo atžvilgiu – statyti bokštelius tokiose vietose, kur jie netrukdytų miško technikos ar operatyvinių tarnybų judėjimui“, – sakė Sigitas Kvedaras.
Kodėl buvo uždrausta įrengti medžioklės atliekų duobes
VMU registruoja visą medžioklės infrastruktūrą, esančią įstaigos valdomoje teritorijoje. Pasak Sigito Kvedaro, yra keli tūkstančiai medžioklės plotų naudotojų, kurių įrengti medžioklės nameliai, laimikio apdorojimo vietos ir medžioklės atliekų užkasimo duobės yra valstybiniuose miškuose. Dalis šios infrastruktūros gali būti išsaugota, įskaitant ir laikinai atidėtą reikalavimą likviduoti esamas medžioklės atliekų duobes. „Tos duobės bus inventorizuotos ir dar kartą suskaičiuotos, tačiau kol kas jos gali likti savo vietose, o konkrečių terminų mes nenustatome. Tačiau naujų medžioklės atliekų duobių įrengimo jokiu būdu negalime leisti. Tas pats galioja ir medžioklės nameliams“, – sakė VMU atstovas.
„Tai yra grynai veterinarinis reikalavimas ir šiandien mes dar pagal nutylėjimą paliekame tas senas duobes valstybiniuose miškuose, – aiškina Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus vadovas Sigitas Kvedaras. – Naujų įrengti jokiais būdais neleisime. Kol sistema nusistovės, matysime, koks būtų optimaliausias variantas. Nenorime forsuoti situacijos ir sukelti problemų medžiotojų būreliams, kurie turėtų skubiai ieškoti kitų vietų. Tačiau perspektyvoje tos duobės vis tiek turės būti pašalintos iš valstybinių miškų.“
Pasak jo, yra daugybė papildomų teisės aktų, kurie neleistų tokių įrenginių statybos. „Pati žemės darbų esmė ar statinių statymas prieštarauja miško žemės paskirčiai. Iškasant duobę yra suardoma miško paklotė. Be to, pagal veterinarinius reikalavimus, tokios vietos turi būti aptvertos, o miško žemėje aptvarų statyti negalima. Dėl šių priežasčių tokie įrenginiai miške tiesiog negali būti įrengiami.“
Urėdijos atstovas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai draudžia miškuose statyti namus ar bet kokias kitas konstrukcijas, išskyrus atvejus, kai numatyta kitaip. Dėl šios priežasties Valstybinių miškų urėdija ir parengė medžioklės infrastruktūros derinimo tvarką, kad medžiotojams būtų paprasčiau įsirengti bokštelius, viliojimo vietas ir kitą medžioklei reikalingą infrastruktūrą. Kalbant apie esamus medžioklės namelius, laimikio apdorojimo vietas ir medžioklės atliekų duobes, šie klausimai kol kas paliekami nuošalyje. Tačiau pagal galiojančius teisės aktus – naujų namelių, duobių ar apdorojimo vietų įrengti nebebus galima. Klubai, kurie dar neturi tokios infrastruktūros, turės ieškoti sprendimų, o tie, kurių infrastruktūra jau yra valstybiniuose miškuose, turės žiūrėti į ateitį ir numatyti galimybę ieškoti žemės, kurioje galėtų perkelti savo ūkį.
Teisinė nuoroda
Lietuvoje medžioklės infrastruktūros įrengimą miškuose riboja keli galiojantys teisės aktai.
1. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas – 95 straipsnis
Šiame straipsnyje aiškiai nustatyta, kad miško žemėje draudžiama statyti statinius ar įrenginius, taip pat įrengti inžinerinės infrastruktūros objektus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Leidžiama tik tokia infrastruktūra, kuri būtina miško ūkio veiklai – miško keliai, inžineriniai tinklai, priešgaisriniai vandens telkiniai bei kiti objektai, tiesiogiai susiję su miškų priežiūra. Taip pat gali būti įrengiamos iki 10 metrų pločio trasos.
2. Lietuvos Respublikos miškų įstatymas – 11 straipsnis
Šis straipsnis nustato bendrą principą, kad miško žemėje draudžiama statyba, jeigu žemės naudojimo paskirtis nėra pakeista. Pastatų statyba galima tik tuo atveju, kai:
• miško žemės paskirtis įstatymų nustatyta tvarka pakeista į kitą naudojimo paskirtį arba
• atlikta miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis procedūra pagal galiojančius teisės aktus.
Tai reiškia, kad be atskiro sprendimo ar paskirties keitimo jokie statiniai miško žemėje negali būti statomi.
Kodėl įvesti viliojimo vietų įrengimo reikalavimai
Naujoji tvarka pirmiausia susijusi su stacionarių bokštelių, šėrimo ir jaukinimo vietų įrengimu. Kaip aiškina atsakingi pareigūnai, bokštelius galima statyti beveik visur, tačiau būtina atsižvelgti į miškų ūkio poreikius – kad netrukdytų pravažiuoti technikai, nebūtų užstatytos kvartalinės linijos ar kita svarbi infrastruktūra.
Kur kas daugiau diskusijų sukėlė jaukinimo ir šėrimo vietos. Tokiose vietose susitelkia dideli žvėrių būriai, daugiausia elniniai: taurieji elniai, stirnos, kai kur ir briedžiai. Dėl intensyvios koncentracijos padaroma žalos jaunuolynams ir želdiniams iki 30 metų. „Pavyzdžiui, Pirčiupio girininkijoje 20 arų eglynas buvo visiškai sunaikintas – visos eglės pažeistos, kai kurios net po kelis kartus“, – pasakojo pareigūnas.
Atsižvelgiant į tokius atvejus, taisyklėse nustatyti atstumai: šėrimo ir jaukinimo vietos negali būti arčiau kaip per 200 metrų nuo vyraujančių ąžuolų, eglių ar pušų jaunuolynų iki 30 metų amžiaus. „Taip, elniui 200 metrų nieko nereiškia – jis gali nueiti ir kilometrą. Tačiau svarbiausia, kad žvėrys nesibūriuotų vienoje vietoje, nes būtent tada sukelia didžiausią žalą“, – aiškino jis.
Pareigūnas pabrėžė, kad šėrimo ar jaukinimo vietų įrengimas nėra būtinybė, nes egzistuoja daugybė kitų medžioklės būdų – sėlinant, varant ar kitaip. „Mes tiesiog įpratome, kad būtinai turi būti bokštelis ir pašarų krūva, bet medžioklę galima organizuoti ir be to“, – teigė jis.
https://www.shutterstock.com/image-photo/mammal-bull-moose-winter-alces-736243117 Statistiškai neskiriama, ar žalą padarė elniai, ar briedžiai, tačiau briedžių populiacija nėra didelė, todėl galima teigti, kad ir jų daromos žalos mastas nėra didelis
Organizacijos nepritaria net ir sušvelnintai tvarkai
Lietuvos medžiotojų draugija viešai išreiškė susirūpinimą dėl Valstybinių miškų urėdijos sprendimo paskelbti medžioklės įrenginių derinimo tvarką valstybinės reikšmės miškuose nepasitarusi su medžiotojų bendruomene.
Pasak draugijos atstovų, dokumentas parengtas vienašališkai, neįtraukiant medžiotojų organizacijų, tokių kaip Lietuvos medžiotojų sąjunga (LMS) Gamta, Sūduvos medžiotojų sąjunga ar Lietuvos medžiotojų draugija. Be to, kyla pagrįstų abejonių, ar ši tvarka apskritai yra patvirtinta teisės aktų nustatyta tvarka, nes nėra skelbiama nei jos registracijos data, nei numeris, nei patvirtinantis dokumentas.
„Medžiotojų teigimu, dokumente išdėstyti reikalavimai praktiškai eliminuoja galimybę vilioti gyvūnus valstybinės reikšmės miškuose. Dėl nurodytų didelių atstumų nuo jaunuolynų, kultūrų, žėlinių ir RO objektų, didžiojoje dalyje kvartalų vilioti tiesiog nėra kur – ypač turint omenyje, kad pagrindiniai Lietuvos valstybiniai miškai atstatomi eglėmis ir pušimis“, – teigiama Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) pranešime.
Savo ruožtu LMS Gamta raštu kreipėsi į aplinkos ministrą, prašydama atšaukti VĮ Valstybinių miškų urėdijos šių metų liepos 16 d. jos tinklalapyje paskelbtą Medžioklės įrenginių derinimo tvarką valstybiniuose urėdijos valdomuose miškuose dėl šių priežasčių:
• minėta tvarka yra nederinta su medžiotojus vienijančiomis visuomeninėmis organizacijomis (LMS Gamta, Sūduvos medžiotojų sąjunga, Lietuvos medžiotojų draugija ir kt.);
• LMŽD nesudaro absoliučios daugumos, todėl derinimas tik su ja yra ydingas ir skaldo medžiotojų bendruomenę;
• numatyta derinimo tvarka atima iš medžiotojų apie 47 proc. medžioklės plotų, kuriuose draudžiama vilioti ar tykoti, o tuo pačiu ir reguliuoti elninių žvėrių populiacijas;
• neaišku, kas mokės už žvėrių daromą žalą miško jaunuolynams;
• paskelbtoje tvarkoje nenurodomas dokumentas, kuriuo ji patvirtinta. Organizacijos nuomone, tokią tvarką turi patvirtinti aplinkos ministras, nes VĮ Valstybinė miškų urėdija valstybinius miškus tvarko patikėjimo teise, o už jos darbo rezultatus atsakinga Aplinkos ministerija;
• neaišku, ar minėta tvarka galioja profesionalios medžioklės ploto vienetams.
LMŽD komunikacijos komisijos atstovas Deividas Staponkus savo paskyroje feisbuke taip pat išsakė nuomonę ir pastebėjimus, vertindamas savo klubo įrengtų žvėrių viliojimo vietų atitiktį naujiems VMU reikalavimams.
„Iš pirmo žvilgsnio viskas gali atrodyti logiška – siekiama apsaugoti jaunuolynus ir ką tik atsodintus miškus nuo žvėrių daromos žalos. Tačiau pažvelgus iš praktinės pusės – realybė išties komplikuota. Peržvelgęs mūsų klubo medžioklės plotus supratau, kad net 90 proc. teritorijų miške neatitinka naujų reikalavimų. Vidutinis atstumas nuo mūsų įrengtų ar potencialių viliojimo vietų iki kirtaviečių – apie 70 m. O jei dar atmesime sunkiai pasiekiamas vietas, tai tinkamų vietų beveik nebelieka“, – rašė Deividas Staponkus.
Jis pabrėžė, kad LMŽD jau aptarė situaciją su VMU vadovu Valdu Kaubre, kuris patikino, kad šie reikalavimai dar nėra galutiniai ir kad VMU tikslas tikrai nėra išvyti medžiotojus iš miško.
LMŽD atstovas akcentavo, kad urėdija yra pasirengusi tęsti diskusiją, siekdama rasti subalansuotą ir visoms pusėms priimtiną medžioklės infrastruktūros įrengimo tvarką, kuri leistų medžiotojams toliau vykdyti savo pareigas ir kartu užtikrintų miško jaunuolynų apsaugą nuo žvėrių daromos žalos.
Klausimų daugiau nei atsakymų
Ką daryti naujiems klubams?
Kaip matyti iš infrastruktūros derinimo taisyklių, naujų medžiotojų namelių taip pat nebebus galima statyti.
Iš vienos pusės, galėtų atrodyti, kad tai nėra problema, nes medžiotojų klubai egzistuoja jau seniai, o pagrindinė infrastruktūra įrengta dar prieš daugelį metų. Tačiau situacija nėra tokia vienareikšmė.
LMS Gamta vadovas Raimondas Ribačiauskas atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu atsirado nauja tendencija: „Didieji medžiotojų klubai, kurių plotai siekia 20 ir daugiau tūkstančių hektarų, neretai skyla. Tam įtakos gali turėti asmeniniai santykiai, medžioklės organizavimo aplinkybės ar nesutarimai su žemės savininkais. Tačiau svarbiausia, kad formuojasi nauji vienetai ir šiems klubams reikia tokios pačios medžioklės infrastruktūros. Bus tokių medžiotojų bendrijų, kurių medžioklės plotai visiškai pateks į valstybinius miškus, o tai reiškia, kad teks pirkti ar nuomoti konkrečius žemės sklypus tam, kad būtų galima pasistatyti šią infrastruktūrą.“
Kaip formuosis santykiai su privačių žemių savininkais?
Diskutuojant apie naujai įvestą infrastruktūros įrenginių derinimo tvarką, vienas iš privačių žemės savininkų klausė, kaip valstybinė institucija gali reikalauti laikytis šios tvarkos jo žemėje ir medžioklės plotuose. Tą patį klausimą žurnalas uždavė ir VMU atstovui.
„Be abejonės, jeigu šalia bus mūsų jaunuolynai, matytume, kad ta jaukinimo ar šėrimo vieta sutraukia žvėris ir daroma žala valstybiniuose miškuose esantiems jaunuolynams ir želdiniams, žinoma, bandytume kalbėtis su savininku.
Vėlgi – pirmiausia su medžiotojais, bet taip pat ir su privačių miškų savininkais, kad jie tartųsi su medžiotojais ir perkeltų tokią vietą šiek tiek toliau. Tačiau oficialiai mes jokios įtakos neturime dėl kitų naudotojų miškuose daromos infrastruktūros, medžioklės ir įrenginių statybos. Kaip jūs ir paminėjote, svarbiausia yra bendravimas, susitarimas ir bendras darbas, kurį mes nuolat stengiamės plėtoti.“
Kad nereikėtų mokėti kompensacijų už žalą
Dar prieš dvejus metus, VMU pirmą kartą viešai iškėlus šį klausimą, jis sukėlė labai rimtą medžiotojų pasipriešinimą. Tuomet kritika buvo pagrįsta, nes apribojimai buvo itin griežti ir taikomi visų rūšių jaunuolynams.
Po to, kai medžiotojų organizacijos pateikė savo pastabas ir siūlymus, urėdija pakeitė sąlygas. Šiuo metu žvėrių viliojimo vietos ar druskos laižyklos negali būti įrengiamos tik šalia ąžuolų, eglių ir pušų jaunuolynų iki 30 metų amžiaus, ne arčiau kaip 200 metrų nuo jų, taip pat šalia žėlinių ir želdinių iki 7 metų amžiaus.
Tokie apribojimai yra visiškai pagrįsti ir atitinka kitų šalių patirtį, kai siekiama apsaugoti atsodintus miškus nuo kanopinių žvėrių daromos žalos.
Tiesa, šiuo atveju verta paminėti ir medžiotojų komentarus, kad valstybinėms miškų urėdijoms reikėtų labiau rūpintis naujų miškų teritorijomis, įgyvendinant apsaugos priemones.
Iš esmės egzistuoja tik du veiksmingi būdai: repelentai ir aptvėrimai. Lietuvos medžiotojų organizacijos ne kartą dalyvavo miško apsaugos akcijose kartu su miškininkais, tepant repelentais tūkstančius jaunų medelių. Kaip ne kartą yra pabrėžusios visos didžiosios medžiotojų organizacijos, jos yra pasirengusios dialogui ir bendradarbiavimui. „Miško apsaugos priemones medžiotojai kartu su miškininkais gali vykdyti kiekvienais metais ir bet kuriame Lietuvos regione – reikia tik susitarti dėl bendradarbiavimo“, – dar anksčiau yra sakęs LMŽD direktorius Laimonas Daukša.’
Kita jaunuolynų apsaugos priemonė yra aptvarai. Lietuvoje tai nėra itin paplitusi praktika, o ten, kur jie įrengiami, susidaro įspūdis, kad projektų vadovams trūksta patirties. Žvelgiant į kitų šalių praktiką, galima teigti, kad aptvarus galima įrengti pigiau ir darant mažesnį poveikį laukiniams gyvūnams bei jų migracijai. Aptvertos teritorijos neturėtų viršyti 10–20 tūkstančių kvadratinių metrų. Aptvarams rekomenduojama naudoti miške nukirstus ar kritusius neperspektyvius medžius bei tinklą, kuris laikui bėgant natūraliai suyra. Tokių aptvarų galima pamatyti Lenkijoje ir kitose Europos šalyse. Jų privalumas yra tas, kad naudojamos medžiagos neteršia aplinkos, o mažos apimties aptvarai (100–200 metrų ilgio) nekeičia gyvūnų migracijos įpročių ir nesukelia rimtos grėsmės jų gyvybei. Pastebėta, kad elniai prie tokių aptvarų tiesiog sustoja ir apeina juos, ieškodami maisto kitose miško vietose.
Todėl galima teigti, kad valstybinių miškų apsauga reikalauja medžiotojų ir miškininkų bendradarbiavimo, kontroliuojant kanopinių žvėrių populiacijas ir jų daromą žalą miškams. Šiuo požiūriu medžiotojai yra kviečiami įsigilinti į VMU nustatytus reikalavimus ir įvertinti jų priežastis. Pagrindinė priežastis yra ta, kad valstybiniai miškai priklauso valstybei ir jos gyventojams, o jų tvarkymas įneša į biudžetą reikšmingų lėšų. Siekiant valstybės ir visuomenės gerovės, būtina užtikrinti, kad medžiojamieji žvėrys padarytų kuo mažiau žalos miškui. Išlaikant šį balansą bus galima atitolinti momentą, kai valdžios institucijos imsis žalos kompensavimo klausimo. Kad nereikėtų atlyginti nuostolių miškų savininkams taip, kaip tai jau daroma dėl žalos žemės ūkiui, medžiotojai raginami laikytis urėdijos reikalavimų, o kilus prieštaravimams teikti pagrįstus pasiūlymus ir pastabas dėl medžioklės infrastruktūros įrengimo tvarkos.
Mes darome tai neteisingai. 300 paukščių per vieną dieną. Medžiotojos dienoraštis #31
Prenumeruokite čia!
