Šunys

Su keturkojais kareiviais – į kovą po žeme0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Medžioklė urvuose yra medžioklės rūšis, retai galima be keturkojo draugo pagalbos. Anksčiau, tarybiniais laikais, ši medžioklė buvo labai populiari, nes už kailiukus būdavo mokama, bet dabar ja užsiima tik retas entuziastas. Vis dėlto ši medžioklės rūšis tikrai turi ateitį, todėl apžvelkime ją įdėmiau. Kai didžioji medžioklės su varovais karštinė pasibaigusi, ateina metas imtis medžioklės su urviniais šunimis.

Šunų veislės medžioklei urvuose

Taksai

Taksai laikomi seniausia tokios medžioklės šunų veisle ir jų kilmė vis dar nėra aiški. Pagal vieną teoriją, šios veislės gimtinė yra senovės Egiptas. Senosios civilizacijos palikti materialieji liudijimai (freskos) neretai vaizduoja trumpakojus medžioklinius šunis. Šiandieniai taksai atsirado Pietų Vokietijos teritorijoje.

Pirmą kartą taksai kaip veislė minimi XVII amžiaus knygose. Barsukų ir kitų urvinių gyvūnų medžioklės šunys minimi ir ankstesnių laikų dokumentuose, bet ten daugiau kalbama apie medžioklės rūšį, o ne šunų veislę. Šiuolaikinių taksų veislės pagrindas yra nedidelio ūgio vokiečių brakai, suteikę taksams galimybę varyti gyvūną balsu, sekti pėdsakus. Šių protėvių dėka taksai yra ištvermingi, protingi, puikios uoslės, itin azartiški ir drąsūs.

Šiandien pasaulyje yra devynios taksų veislės, kurios skiriasi dydžiu ir kailiu: standartiniai, nykštukiniai ir triušiniai taksai; lygiaplaukiai, trumpaplaukiai ir ilgaplaukiai. Triskart trys yra devyni. Pagal dydį taksai sutverti prisitaikyti prie bet kokių urvinių gyvūnų medžioklės. Standartinis taksas susitvarko su pačiu pavojingiausiu urvų gyventoju – barsuku, triušinis, savaime suprantama, skirtas zuikiams medžioti ir yra pats mažiausias. Visi trys taksai skiriasi pagal svorį ir krūtinės dydį. Jų standartus rasite Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) interneto svetainėje.

Skirtingas kailis leidžia su taksais medžioti bet kuriose platumose ir įvairiomis sąlygomis. Žinoma, tolimoje šiaurėje šiam šuniui seksis sunkiai. Netoli poliarinio rato yra kitos sąlygos ir joms skirtos medžioklės veislės, nors ilgaplaukis taksas labai gerai dera Skandinavijoje ir kituose vėsesniuose regionuose. Pavyzdžiui, Estijoje su jais medžiojami bebrai. Ilga, storoka ir šilkinė vilna gerai apsaugo šunis nuo šalčio.

Štai trumpaplaukiai taksai yra geriau apsaugoti nuo mechaninių sužeidimų. Panašiai kaip kitos trumpaplaukių šunų veislės, jie skirti darbui sunkiomis sąlygomis. Stora ir kieta vilna yra kaip šarvai, gelbėjantys nuo geluonių, akmenų, žagarų ir dantų. Lygiaplaukiai, rodos, sukurti taip, kad mikliau veiktų urve, spraustųsi ir slystų, kai to reikės. Vienas darbo būdų yra apsiversti ant nugaros, kad greičiau ir saugiau įsikibtų gyvūnui į gerklę. Taksų privalumas yra ne tik dydis ir kailis, bet ir neeilinis atkaklumas, pyktis ant žvėries, ištvermė, jėga. Tai yra tik keli taksų charakterio bruožai, padarantys juos sėkmingais urvinių žvėrių medžiotojais.

Taksai yra puikūs šeimos šunys, tik reikia atsižvelgti į medžiotojo charakterį ir neignoruoti jų įgeidžių bei įvairių klajonių. Prie neigiamų bruožų galima minėti stuburo problemas: neduodant tinkamo ir pastovaus krūvio, netreniruojant stuburo ir pečių juostos raumenų, gali išsivystyti stuburo deformacija, kuri blogiausiu atveju baigsis užpakalinių kojų paralyžiumi. Ypatinga kūno sandara yra gera priežastis laikytis nuosaikios mitybos. Taksai linkę tukti. Antsvoris irgi gali būti senatvės ligų priežastis. Taip pat reikia nepamiršti pasirūpinti šunimi per medžioklę ir po jos. Būtina taksą nusausinti, jeigu oras buvo lietingas.

Taip pat šuo nušluostytinas, jeigu reikėjo dirbti vandenyje ar sniege. Kasdien jaunam šuniui užtenka fizinių išteklių, kad susitvarkytų su kūno vėsimu, bet ilgainiui tai gali pakenkti sveikatai. Kuo mažiau medžiotojas rūpinsis savo šunimi, tuo greičiau prasidės sveikatos problemos – reumatizmas, inkstų ir plaučių ligos, nervų uždegimas ir kitos problemos, kurios mažo ūgio, bet proporcingai ilgam šuniui gali reikšti karjeros ar net gyvenimo galą.

Urvinį šunis

Terjerai

Dauguma terjerų yra vadinamieji žemės šunys (angl. earth dog), skirti gyvūnui sekti, išvaryti iš urvų ir juose medžioti. Vieni šunys, pavyzdžiui, garsusis universalas jagdterjeras, geba stoti akis į akį su urviniu žvėrimi jo namuose, o štai Džeko Raselo terjeras buvo išvestas britų pamėgtose lapių medžioklėse bėgti šalia skalikų. Kai lapė įbėga į urvą ir skalikai lieka paviršiuje, Raselas lenda į labirintą ir išgena žvėrį lauk. Dėl to jų kojos yra tokios trumpos, kūnas – kompaktiškas, o energijos atsargos – neišsemiamos.

Terjerų veislių yra apie 30. Kiekviena jų turi savo pagrindines užduotis, o kai kurios yra universalios. Patys mažiausi šunys skirti graužikams – pelėms ir žiurkėms gaudyti. Čia kaip pavyzdį galima minėti prieštaringai vertinamus damų šunelius. Taip taip, būtent damų šuneliai, pavyzdžiui, Jorkšyro ir kiti žaisliniai terjerai. Šios veislės išvestos smulkiesiems graužikams medžioti ir tik ilgainiui dėl savo dydžio, meilumo ar kailio tipo (jų plaukai auga visą laiką ir yra šilkiniai) tapo kišeniniais šuniukais.

Dydžiu kiek didesni Prahos ir Amerikos žiurkiniai terjerai, Velso terjerai ir kitos mažosios veislės taip pat yra tinkami ir atskirai išvesti būtent žiurkėms medžioti. Didesni terjerai tarnavo kaip tarnybiniai šunys, pavyzdžiui, erdelterjerai, o kiti tapo koviniais šunimis. Manau, nereikia nė sakyti, apie kuriuos šunis kalbama.

Populiariausi urviniai šunys, neskaitant taksų, Baltijos šalyse yra jagdterjeras ir foksterjeras. Europoje medžiojama ir su kitomis veislėmis, pavyzdžiui, Džeko Raselo terjerais, Parsono Raselo terjerais, borderterjerais, Paterdeilo terjerais, Kerno terjerais ir kitais. Visi šios grupės šunys yra labai stipraus charakterio. Dauguma terjerų yra patobulinti – turi aštrią vilną, kuriai reikia tam tikros priežiūros. Du tris kartus per metus šunis reikia pešti, nes jie patys nesišeria. Sezoniškai terjerai numeta tik dalį povilnės.

Šunis būtina šukuoti ir maudyti, nes nešvari vilna nėra funkcionali. Kirpti trumpaplaukių terjerų negalima, nes taip vilna suminkštėja ir praranda kokybę. Po dviejų trijų kirpimų ji ima veltis, suminkštėja ir išblunka. Baltijos šalyse populiarieji foksterjerai yra tiesiogine prasme ryškiausias pavyzdys. Jeigu jų nepeši, balta spalva papilkėja, juodos ir rudos dėmės tampa blyškios. Tinkamai prižiūrėtas foksterjeras yra toks ryškus, kad ir prieblandoje pastebėsi. Pešti galima rankomis ar specialiomis šukomis, patiems arba pas specialistą.

Aišku, kad medžiotojai neves savo terjero pas profesionalų kirpėją, bet informacijos apie pagrindines priemones galima rasti interneto pamokėlėse. Svarbiausia, kad gerai prižiūrima vilna šunį šildytų ir apsaugotų nuo sužeidimų. Terjerai turi puikią reakciją, galingus žandikaulius ir gerai išvystytus raumenis. Bjaurus charakteris padarė terjerus kone keiksmažodžiu, kuris daugumai ramių gyventojų kelia atodūsį, kai užjaučiamai pakeliamas antakis su mintimi „dabar jūs suprantate, ką tai reiškia“. Kodėl terjerai yra tokie energingi, kartais agresyvūs, greiti ir pasiutę? Pagalvojus apie darbą, kurį jie turi atlikti, taps suprantami ir net pagirtini visi jų būdo niuansai. Pagalvokite: lįsti į tamsų, nežinomą urvų labirintą, stoti prieš jo šeimininką, kuris jame gerai orientuojasi, priversti plėšrūną ar graužiką bebrą kapituliuoti ar net išlįsti į paviršių. Kokios reikia drąsos ir atkaklumo?

Skalikai

Susiję straipsniai

Ne tik terjerai ir taksai, bet ir keletas mažesnio ūgio pėdsekių (angl. scent hound), pavyzdžiui, Normandijos Artua basetas, mėlynasis Gaskonės basetas arba mažasis Vandėjos basetgrifonas, gali sekti žvėrį po žeme. Specialiai niekas neina medžioti urvinių gyvūnų su šiais skalikais, bet jeigu per medžioklę su varovais pasitaiko aptikti usūrinį šunį, lapę ar barsuką ir šuo įvaro gyvūną į urvą (taip, galima ginčytis, ar geras skalikas neturėtų sekti kanopinių pėdsakais), tada jis gali ir pats sekti iš paskos ir bandyti išvaryti gyvūną į lauką. Tai ypač paprasta su lapėmis, nes jos stengiasi sprukti pasitaikius pirmai progai.

Kitų veislių šunys irgi gali ir nori dirbti urvuose. Neretai kalbama apie laikas, kurios puikiai medžioja usūrinius šunis ir lapes, taip pat barsukus ir bebrus. Jeigu šuo kada nors dalyvavo kailinių žvėrelių ir didžiausio mūsų krašto graužiko medžioklėje, jis jau žinos tą skonį ir veislė gali būti nebesvarbi. Bebro urvai tvenkinių krantuose ir iš vakaro rasti švieži pėdsakai yra suprantami kiekvienam medžiokliniam šuniui. Kitas dalykas – ne visoms veislėms galima leisti lįsti į urvą. Koks nors šuo gali įstrigti ir nebus galimybės laukti savaitės, kaip Mikei Pūkuotukui, kol urvo įėjimas praplatės arba pilvas sumažės. Bebras yra pavojingas, o šuo turi turėti įgūdžių ir instinktų, kad sugebėtų su juo susitvarkyti. Jeigu jų nėra, šuo gali nukentėti. Bebro dantys lengvai perkanda kaulus ir odą.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.