Miško gyvūnijos žinovą, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Medžioklėtyros laboratorijos vedėją dr. Artūrą Kibišą netikėtas telefono skambutis bet kada gali prižadinti ir iš nakties miego, ir pakelti nuo švenčių stalo. Toks skambutis – labiausiai laukiamas signalas, kad miške į mobiliąją gaudyklę pavyko įvilioti į Tarptautinę ir Lietuvos raudonąsias knygas įrašytą stumbrą, kurių populiacijos ateitimi rūpinasi mokslininkas. Dr. A. Kibišos su komanda uždavinys – dalį žvėrių iš Vidurio Lietuvos, kur vyksta intensyvi žemės ūkio veikla, perkelti į Dzūkijos nacionalinį parką.
Prenumeruokite sau! Dovanokite draugams ir artimiesiems!
Atvesti laisvėje
Lietuvos miškų galiūnams stumbrams pastarieji šimtmečiai buvo tiek pat negailestingi, kaip ir pačiai mūsų valstybei – šiuos žvėris aktyviai medžiojo ir didikai, ir badmečius kentę valstiečiai, ir maisto stokojantys okupacinių kariuomenių kareiviai. Konstatuojama, kad paskutinieji laisvėje gyvenę stumbrai su Lietuvos teritorija besiribojančioje Belovežo girioje buvo sumedžioti 1919 m.
Išliko tik zoologijos soduose gyvenę individai. „Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje tuometis Aplinkos apsaugos komitetas prie LTSR Ministrų tarybos išsikėlė sau uždavinį Lietuvoje atgaivinti stumbrų populiaciją. Tam 1969 m. rugpjūčio 29 d. į Panevėžio rajone, Pašilių girininkijoje esantį specialų aptvarą iš Rusijos Prioksko-Terrasny rezervato atgabenti ir įkurdinti du stumbrai – dvejų metų patinas ir devynerių metų patelė.
1970 m. iš ten pat atvežti dar 8 stumbrai – 7 jaunos patelės ir vienas patinas. 1973 m. gegužės 6 d. į Pašilių mišką išleisti pirmieji penki Lietuvoje, Pašilių aptvare, atvesti stumbrai, o 1975-aisiais laisvėje gimė 3 pirmieji jaunikliai – Ginčas, Girdas ir Giris. Tų pačių metų vasarą du stumbrai – patelė Giedra ir patinas Giedras – paleisti į laisvę Pašilių miške netoli aptvaro po pusmečio prisijungė prie laisvėje gyvenančios bandos. 1981 m. laisvėje gyvenančių stumbrų populiaciją papildė dar 15 stumbrų. Iš pradžių 20–30 individų banda sėsliai laikėsi Panevėžio rajone, bet nuo 2003 m. ir ypač nuo 2013 m. stumbrų kaimenė ėmė sparčiai gausėti“, – pasakoja dr. A. Kibiša, pastebintis, kad 1974 m. planas stumbrus apgyvendinti Širvintų rajono Šešuolių miške dėl reintrodukcijos organizavimo trūkumų baigėsi nesėkme. Tačiau anuomet padarytos klaidos mokslininkams ir miškininkams leido pasimokyti ir šių klaidų nekartoti.
Kelia problemų
„Yra du būdai perkelti stumbrus į naują vietą. „Kietasis“, kai žvėrys paleidžiami jiems visiškai nepažįstamoje aplinkoje, ir „minkštasis“, kai naujoje vietoje pirmiausia pastatomas adaptacinis aptvaras, jame gyvendami stumbrai apsipranta, pradeda suvokti vienas kitą kaip tos pačios bandos narį, ir tik tada yra paleidžiami. Šios taktikos laikomės ir mes, ir kaimynai lenkai, pas kuriuos stumbrų populiacija jau perkopė 2 000 šių žvėrių skaičių.
Dzūkijos nacionalinio parko 100 ha ploto aptvare planuojama apgyvendinti iki 30 individų. Šiemet jau pervežėme 6 stumbrus, o per šią žiemą turime sugauti dar 20. Priskaičiavus iš zoologijos sodo perkeltus žvėris ir aptvare jau gyvenantį „svečią“ iš Baltarusijos, stumbrų skaičius sieks 30. Susiformavus bandai šie žvėrys bus vėl paleisti į laisvę“, – aiškina dr. A. Kibiša, pastebintis, kad įprastai toli nuo aptvaro stumbrai ir nenuklysta, nes šie rūsčios išvaizdos žvėrys iš tiesų yra baikštūs, romūs ir sėslūs.
Eksperto teigimu, stumbrų populiacija Lietuvoje buvo dirbtinai sukurta teritorijoje, kurioje vyrauja gana antropogenizuota žemės ūkio ir miškų mozaika, kai miškai įsiterpę tarp žemės ūkio laukų. „Tikėtina, sovietmečiu niekam nekilo mintis, kad stambūs gyvūnai gali daryti žalą kolektyviniam žemės ūkiui. Tačiau tai užprogramavo konfliktą ilgam į ateitį.
Pastaraisiais dešimtmečiais girdimas ūkininkų nepasitenkinimas dėl stumbrų daromos žalos pasėliams yra visiškai suprantamas, net jei valstybė ir kompensuoja į raudonąją knygą įrašytų žvėrių padarytą žalą. Aplinkos ministerijos duomenimis, ši suma per paskutinius 3 metus kasmet siekia apie 100 tūkst. Eur. Tačiau suprantama, kad stumbrams ištrypus ar sunaikinus pasėlius, žmonėms apmaudu dėl įdėto darbo“, – kalba ekspertas.
Siekiama sustiprinti genetinį fondą
Ūkininkų patiriama žala, mokslininko teigimu, nėra vienintelė žvėrių perkėlimo į Dzūkiją priežastis. Kadangi dauguma laisvėje gyvenančių stumbrų yra kilę iš nedidelės individų grupės, esama kraujomaišos ir iš jos kylančių pasekmių grėsmės. Tam, kad natūraliai vyktų genetiniai mainai su negiminingais stumbrais, reikia, kad perkeltos į Pietų Lietuvos teritoriją ir po adaptacijos į laisvę paleistos stumbrų patelės suformuotų bandą su jau atklydusiais iš Baltarusijos ir Dzūkijoje gyvenančiais stumbrų patinais.
„Vieną tokį patiną pernai pavyko sugauti, pažymėti GPS antkakliu ir vėliau stebėti jo migraciją. Šį rugsėjį jį vėl teko sugauti ir laikinai apgyvendinti aptvare, nes nerasdamas partnerės stumbrės, patinas ėmė lankytis vietos karvių ūkyje. Aptvare jau apgyvendintos 6 Kėdainių rajone pagautos ir pervežtos patelės. Taip siekiame praplėsti ir pagerinti mūsų stumbrų genetinį fondą. Be to, rizikinga visus Lietuvoje gyvenančius stumbrus telkti vienoje teritorijoje, nes infekcinės ligos išplitimo atveju galime netekti visos į raudonąją knygą įrašytų žvėrių populiacijos“, – dalies stumbrų perkėlimo į Dzūkijos nacionalinį parką tikslus komentuoja dr. A. Kibiša.
Maksimalios pajėgos
Eksperto teigimu, įtarų ir baikštų žvėrį net ir viduje laukiančiomis daržovėmis privilioti į mobiliąją gaudyklę – nemenkas iššūkis. Sėkmės akimirka nutinka tuomet, kai žvėris koja numina specialiai įrengtą paminą ir medinę pavėsinę primenančios gaudyklės durys užsitrenkia. Šalia įrengta stebėjimo kamera tai užfiksuoja ir išsiunčia žinutę į jos laukiančiojo mobilųjį telefoną.
„Gavę žinią, nedelsdami skubame į „įvykio vietą“. Žvėrį trumpam užmigdome ir jam įsegame identifikavimo įsagą. Šios procedūros metu kartu paimamas mėginys genetiniams tyrimams. Taip pat žvėriui uždedamas palydoviniu ryšiu duomenis siunčiantis antkaklis. Jeigu sugautas žvėris yra subrendusi patelė iki 4 metų amžiaus, ji transportuojama į Dzūkijos nacionalinio parko rezervatą. Patinus ir kitų amžiaus grupių pateles po kontrolinių patikrinimų paleidžiame atgal į laisvę“, – stumbrų populiacijos valdymo ir būklės stebėsenos niuansus komentuoja ekspertas, pastebintis, kad nuo stumbro pagavimo momento iki jo paleidimo į aptvarą Dzūkijoje komandai pavyksta užtrukti ne ilgiau nei 5 valandas.
Laisvėje gyvenantys stumbrai, kurių dabar priskaičiuojama daugiau nei 200 individų, daugiausia stebimi 142 tūkst. ha plote Panevėžio, Kėdainių, Radviliškio rajonų savivaldybių teritorijose. Pastaruoju metu šie žvėrys dažniausiai matomi Kėdainių rajone.
„Stebėdami stumbrus, dėvinčius GPS antkaklius, matome, kad viena iš 4 susiformavusių bandų sėkmingai įsikūrusi netoliese Kėdainių fosfogipso kalnų. Ji stipriai gausėjanti ir artėja prie 70 žvėrių skaičiaus – vien šiemet joje suskaičiuota 15 jauniklių. Toks koncentruotas ir sąlyginai nedideliame plote esantis žvėrių skaičius kelia susirūpinimą dėl žvėrių daromos įtakos pasėliams ir natūraliai augmenijai. Vasarą tokia didelė banda būna išsiskirsčiusi į mažesnes grupeles, paprastai kurį laiką atsiskyrusios gyvena vaikingos ir jauniklių susilaukusios patelės, tačiau visi stumbrai vėl telkiasi į vieną būrį ir drauge gyvens iki pavasario. Stumbrų gausa santykinai nedidelėje teritorijoje skatina sutelkti visas šių žvėrių gaudymui skirtas pajėgas ir stengtis maksimaliai sugaudyti perkelti tinkamus individus, o senosiose vietose Vidurio Lietuvoje išlaikyti stabilią žvėrių bandą“, – laukiančių darbų planais dalijasi dr. A. Kibiša.
Daugiau portale ukininkopatarejas.lt
Pirkite naujausią žurnalo Medžioklė numerį!
