Šiemet dienos iki stirninų medžioklės sezono slinko labai lėtai, lėčiau nei kitais metais. Atrodo, ką naujo apie stirnas ir stirninų medžioklę apskritai begalima pasakyti? Apie tai rašyta daug, skaityta daug, šia tema, pavyzdžiui, Vokietijoje surašyta begalė knygų. Tačiau kuo daugiau šiuos gyvūnus stebi, tuo daugiau atrandi nauja. Kartais taip, kad sugriūna lyg ir gerai žinoti, knygose aprašyti faktai.
Juslės
Uoslė
Nors stirnų akys didelės, galima užtikrintai sakyti, kad jų uoslė daug svarbesnė komunikacijai, maisto paieškai ir pavojaus įvertinimui. Teritorijos žymėjimas ir saugojimas yra svarbi stirnino gyvenimo dalis, ypač vasarą, kai artėja ruja. Ne veltui stirnos kvapo liaukos yra ant snukio, užpakalinių kojų ir tarp ragų. Stirna gerai pastebi judėjimą, bet ne visada supranta, į ką žiūri, jeigu neįmanoma judančio objekto suuosti.
Deja, nežinoma tikroji stirnų uoslės galia ir galimybės, tačiau yra pagrįstų įtarimų, kad stirnų gebėjimas uosle nustatyti priešo buvimo vietą priklauso ne vien nuo gyvūno atstumo, bet ir daug kitų veiksnių: oro temperatūros, vėjo krypties, oro drėgmės ir saulės poveikio. Vanduo – nors ir rūko pavidalu – itin puikiai veikia kaip kvapo stipriklis. Kiekvienas, kam su šuniu teko ieškoti kraujo pėdsakų, patvirtins, kad sausu oru ieškoti daug sunkiau nei drėgnu.
Stirna svetimą kvapą gali pajusti tik tada, kai jį atneša vėjas. Manoma, kad stirna gali suuosti žmogų per 300–350 metrų. Einant prieš vėją įmanoma prie stirnos priartėti net per 10 metrų, ir ji nesupras, kas vyksta. Tačiau jeigu stirna medžiotoją užuos, pirmiausia ji stengsis įžiūrėti kvapo šaltinį. Net jeigu stirna priešą įžiūrės, ji greičiausiai nebėgs šalin taip greitai kaip, pavyzdžiui, tai daro elniai – stirna stengsis pasislėpti ar pabėgės toliau, bet sustos ir stebės. Vos stirna supranta, kas nutiko, ji žaibiškai pabėga.
Kaip tai vyksta medžioklėje
Be staigių judesių. Judant lėtai ir atsargiai, einant prieš vėją, net jei stirna žmogų pamatė, galima prieiti gana arti. Nemokite rankomis, apsirenkite taip, kad odos matytųsi kuo mažiau, pravers pirštinės ir veido kaukė. Taip žmogus tarsi virsta medžiu ar krūmu, kuris nuolat artėja.
Juos meta ragus dažniausiai lapkričio mėnesį?
Stirna žiūrės į žmogų, jeigu judėjimą pastebės, bet prašalaičio neužuos. Ji nuleis galvą, atrodys, kad ėda, tada vėl staigiai pakels. Žengti žingsnį ar judėti galima tada, kai stirnos galva nuleista. Jeigu ji vis dėlto puls bėgti, galima ją pakviesti ar sušvilpti, ir didelė tikimybė, kad ji sustos. Greičiausiai ji tiesiog ir sustos pamiškėje, kad pažiūrėtų, kas vyksta. Medžiotojas turi būti pasirengęs, nes galbūt tai bus paskutinė galimybė sėkmingai nusitaikyti.
Klausa
Stirnai klausa gana svarbi, kad suvoktų, kas vyksta tolėliau. Pirma dalykas, ateinantis į galvą kalbant apie stirnos klausą, yra galimybė per rują prisišaukti ją vilbyne, pamėgdžiojant jos pačios balsą. Aišku, dar patelė klausosi savo jauniklio, kuris mamą šaukia silpnu cypimu. Žinduolių ausyse yra receptoriai, kurių užduotis – pagauti pokyčius ore ir juos nusiųsti į smegenis, kur ši informacija apdorojama. Gyvūnas geba atskirti ne tik tono aukštį, bet ir įvairius keistus garsus, jų stiprumą, todėl jis gali nustatyti, kur yra garso šaltinis, ir tai labai gerai matoma naudojant vilbynę.
Rega
Ši juslė, panašiai kaip ir kitiems gyvūnams, stirnoms iš principo yra trečioje vietoje po uoslės ir klausos. Akių užduotis – pagauti optinius signalus, kuriuos skleidžia stirnos jaunikliai ar kiti gentainiai. Stirnos akys didelės, jos yra galvos šonuose, todėl ji geba matyti beveik 300 laipsnių kampu aplink save. Be to, kiekviena akis mato visiškai kitą vaizdą, todėl stirna gali vieną akimirką ramiai ėsti, bet staiga sureaguoti, jeigu kur nors kas nors sujudėjo. Gyvūnai, kurių pirmoji apsauginė reakcija yra bėgti, kokios ir yra stirnos, puikiai suvokia judėjimą. Jis rodo esant priešą, nuo kurio reikia sprukti.
Teritorija
Apskritai stirnos yra vienišės arba laikosi kartu su savo tiesiogine šeima. Šiuo atžvilgiu stirnos gyvenimo būdas labai skiriasi nuo šerno ar tauriojo elnio. Vis dėlto dideliuose laukuose ar pievose jos gali susiburti draugėn, ypač žiemą ir pavasarį, bet nėra taip, kad stirnos visą laiką būtų būryje. Jos į laukus išeina atskirai, ganosi kartu, bet paskui kiekviena nueina į savo pusę. Didesniuose laukuose stirnos dažniau būna kartu.
Didžiausia konfrontacija pastebima tarp stirninų, kai jie saugo savo teritoriją arba gyvenamąją erdvę nuo kitų rūšies atstovų. Tai vyksta ne tik išvarant konkurentus, bet ir žymint savo teritoriją kvapais. Kvapą palieka specialios riebalinės liaukos, esančios ant snukio, užpakalinių kojų, tarp ragų. Žymimos ne tik teritorijos ribos, žymima viskas. Šiais ženklais „savininkas“ ne tik primena, kad tai jo teritorija, bet ir sužino, jei atėjo koks nors konkurentas. Ženklai paliekami trinantis į jaunus medelius, krūmus, rausiant kojomis žemę.
Šitaip paliekamas ne tik kvapas, bet ir vizualūs ženklai, kuriuos neretai gali pastebėti ir žmogus. Kuriam stirninui priklauso konkreti teritorija, priklauso nuo daugybės veiksnių, svarbus amžius, patirtis ir fizinė galia, bet reikšmingas ir populiacijos tankis bei amžiaus struktūra. Ten, kur nėra senų stirninų, vienmečiai ar dvimečiai gauna progą sukurti savo teritoriją. Jeigu sezono pradžioje anksti sumedžiojamas suaugęs stirninas, jo teritorija liks be šeimininko.
Tankio reikšmė
Stirninai turi ypač didelį savos teritorijos poreikį, bet tai veikia ir įvairūs ekologiniai veiksniai – kuo tankesnė populiacija, tuo mažesnė kiekvieno stirnino teritorija. Kiekvienam stirninui reikalinga tam tikro dydžio teritorija, o jeigu jos turėti neįmanoma, kyla neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, suprastėja mėsos ir ragų kokybė, taip pat padidėja stirnų daroma žala. Be to, kuo kiekvieno stirnino teritorija mažesnė, tuo mažiau tarpusavio kovų ir konfliktų.
Be teritorijos dydžio, labai reikšminga prieinamo maisto bazė, saugumas ir, žinoma, tai, kiek savo teritoriją reikia saugoti nuo užpuolikų, atsiliepia konkretaus gyvūno galimybei poruotis. Stiprus stirninas leis prie savo teritorijos būti silpnesniems vienmečiams stirniukams, bet išvarys stipresnius vienmečius ir potencialius dvimečius konkurentus. Dėsnis vienas – savo teritorijoje stirninas nepakęs jokio konkurento.
Jeigu plotuose stirnų nedaug, pavyzdžiui, trys ar keturi suaugę patinai 100 hektarų, teritorijos užteks visiems, tad savos gaus ir keli stipresni vienų metų stirninai. Vos populiacija patankėja, stipresni vienmečiai ir dvimečiai stirninai tokios progos netenka. Jeigu teritorijos šeimininkas žūva ar yra sumedžiojamas, jo vietą iškart užims kitas.
Teritorinis elgesys ir teritorijos dydis
Dvikovos dėl teritorijos prasideda kovą, o gegužę jos jau būna pasibaigusios. Vis dėlto teritorija saugoma iki pat rujos pabaigos, vidutiniškai iki rugpjūčio vidurio. Be to, didesnis ir stipresnis stirninas išsaugo teisę į geriausią maistą. Kiekviena kova iš principo vyksta pagal vieną ritualą: arba stipriausias stirninas išvaro silpnesnį, nepadarydamas jam jokios fizinės žalos, arba du stirninai stovi vienas prieš kitą, stengdamiesi varžovą paveikti ir įbauginti.
Konfliktas tęsiasi tol, kol vienas iš varžovų pasiduoda, parodydamas paklusnumą ir išeidamas. Jeigu susitinka du vienodai stiprūs patinai, konfrontacija pasibaigia aršia kova. Stirninai vienas kitą varinėja ir kovoja, kol silpnesniam prireikia pauzės ir jis atsitraukia. Stirnino rangą nustato ir tai, kaip dažnai jis gali tokiose konfrontacijose nugalėti. Iš principo viską lemia jėga ir amžius, o ragų forma ir dydis šiose kovose nelabai reikšmingi.
Kiekvieno stirnino teritorijos dydis priklauso nuo įvairių veiksnių ir skirtingose šalyse gali skirtis. Kalnuotuose plotuose pastebėta, kad vieno stirnino teritorija gali būti vos 5 hektarai, Danijoje skaičiuojama, kad patinui užtenka 20–30 hektarų, o Prancūzijoje pastebėta, kad tai gali būti 38–94 hektarai. Aišku, labai svarbi ir maisto bazė. Jeigu iš tiesų nėra ką ėsti, stirnino teritorija gali būti net 225 hektarai. Vis dėlto Vokietijoje, pavyzdžiui, skaičiuojama, kad stirninui užtenka 20–50 hektarų. Gausėjant gyvūnų, sumažėja ir teritorija.
Stirninai yra vienišiai, jiems nereikia kompanijos, bet neretai jie būna kartu su stirnomis. Todėl kartais kyla klausimas – kur stirnos jaunikliai? Mat paprastai stirna su mažyliu laikosi nuošaliau, išskyrus rujos metą. Ši porelė pastebėta gegužės viduryje – suaugęs stirninas, kurį visą laiką sekiojo patelė. Atrodė, kad stirninas jai visiškai abejingas, bet ji nuo jo neatsitraukdavo nė per žingsnį.
Logiškas paaiškinimas – tai metų amžiaus stirnaitė be jauniklio ir ją, matyt, išvarė mama. Tada stirnaitė susirado draugą, kurio kompanijoje turbūt jaučiasi drąsiau. Šioje situacijoje stirninas netrukdomas ėdė, lėtai eidamas pirmyn, stirna stebėjo aplinką. Galbūt kaip tik tokiu būdu tuo metu veikė šie santykiai. Situacija pasikeitė atėjus rujai, kai stirninas stirnaitę pamatė kitomis akimis. Greičiausiai rudenį ar žiemą šie santykiai iširs, o kitąmet stirna jau turės mažylių ir laikysis atskirai.
Stirnai irgi reikia savo teritorijos, nors kova dėl jos nėra tokia ryški, bet yra ir išimtis: atsivedusi jauniklių stirna savo teritoriją saugo ne tik nuo kitų stirnų, bet ir nuo patinų, ir visus labai atkakliai veja. Jeigu stirna išvaro kitą iš konkrečios vietos, aišku, kad ji turi jauniklį. Stirna irgi žymisi teritoriją šlapimu, ypač jos ribas. Šias pažymėtas vietas kontroliuos ir stirninas. Kad stirna nesiekia turėti savos teritorijos, irgi svarbu, nes taip ji gali metų metus be konfliktų ir konfrontacijų rasti maisto gausios žemės savo jaunikliams.
Stirnino sėklidės – jėgos ženklas
Manoma, kad stirnino socialinį rangą nustato jo sėklidžių dydis. Stipraus, savo teritoriją turinčio stirnino sėklidės kabo žemai, jos gerai matomos ir šviesios. Na, o jauno, teritorijos neturinčio stirnino jos mažos, rudos ir vos matomos. Gali būti, kad savo teritoriją turintis stirninas patiria nuolatinį stresą, jis turi vyti konkurentus ir todėl reguliariai demonstruoti savo turtą. Pagal tai, kaip atrodo stirnino sėklidės, galima pasakyti, ar jis turi savo teritoriją.
Priešai – lapė, lūšis, šernas
Stirnų poravimosi sėkmę gerokai paveikia ne tik lapės ir lūšys, bet ir šernai. Kritiniu metu, vos atsivedusi, stirna stengiasi kuo geriau paslėpti savo mažylį. Stirna savo mažylius tikrai energingai dabos, tačiau nuo lapių ne visada pavyksta juos apsaugoti. Dažniausiai stirninai su lapėmis elgiasi neutraliai, bet pastebėta, kad jie gali ir parodyti agresiją, vydami lapę šalin.
Štai šernai, kaip visaėdžiai, irgi neatsisakys šviežios ir minkštos stirnos jauniklio mėsytės. Patyrusios šernės pavasarį gali net tikslingai ieškoti stirniukų. Lapės ir šernai gali ir taip įsisiautėti, kad medžioklės plotuose visai nebematyti stirnų su jaunikliais, nes pastarieji tiesiog suėdami. Dėl šios priežasties vokiečiai rekomenduoja labai rimtai pagalvoti apie lapių skaičiaus reguliavimą, jeigu stirnų populiacija svarbi.
Nepamirškime, kad pas mus didieji stirnų priešai yra ir vilkai bei šakalai.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
