Svarbiausias šernų medžioklės tikslas – sumažinti jų skaičių ir padidinti tikslinio amžiaus gyvūnų kokybę, be to, išvengti galimos žalos žemės ūkio kultūroms, aišku, taikoma kalbant apie normalias situacijas. AKM atveju tikslas taip pat yra ir šernų skaičiaus bei žalos mažinimas.
Amžiaus grupė 0 – jaunikliai
Šioje amžiaus grupėje medžiotini praktiškai visi individai, neskiriant lyties, nes dar sunku nustatyti, ar konkretus individas užaugs į stiprų šerną. Tai gausiausia amžiaus grupė, todėl juos galima ir laisvai medžioti. Sėkmingai medžioti jauniklius galima pradėti, jiems kartu su šerne pasirodžius javų laukuose. Paprastai tai būna vasaros viduryje, jaunikliai jau būna pakankamai dideli. Šiuo laikotarpiu jau sunku sutikti dryžuotų šerniukų. Tai, ko medžiokle nepavyksta pasiekti šioje amžiaus grupėje, reikės kitoje.
Amžiaus grupė 1 – pernykščiai
Tai amžiaus grupė, su kuria pagal vokiečių standartus jau galima pradėti vykdyti selekcinę medžioklę. Lietuvoje paprastai šioje amžiaus grupėje šernai neskirstomi, bet iš principo jau turi matytis lyčių skirtumai. Būtent vasarą pastebėti lyčių skirtumus labai lengva. Mažesni šerniukai iš miško visada išeina antri, palaukę, o pirma eina šernaitė.
Priešingai populiariai nuomonei, šioje amžiaus grupėje labiau reikėtų medžioti šernaites, o ne šerniukus – juk šie sudarys būsimus trofėjininkus. Tipiškai šernaitės patausojamos, bet šiame amžiuje jos dar neturi jauniklių, tad jas reikėtų medžioti, jeigu planuojama mažinti ar riboti populiaciją.
Amžiaus grupė – 2 metų ir vyresni
Ir šioje amžiaus grupėje reikia laikytis selekcinės medžioklės principų. Stipriausius šernus 2–4 metų amžiaus grupėje reikia patausoti. Jie sudaro pagrindą trofėjinės klasės gyvūnams, taip pat jų nereikėtų medžioti, jeigu iš tiesų norima turėti gerų trofėjų, siekiant to sąmoningai, o ne kaip papuola. Didžiausia problema ta, kad visose amžiaus grupėse tausojamos šernaitės ir medžiojami šerniukai, o paskui stebimasi, kad trofėjinių šernų pasitaiko retai. Vyresnius nei 5 metų šernus jau galima drąsiai medžioti. Per rują medžioti šernų irgi nereikėtų, geriau duoti jiems galimybę perduoti savo genus.
Šios amžiaus grupės šernaites reikėtų medžioti tada, kai jos nėra grupės lyderės, jeigu jų jaunikliai gimsta nuo spalio iki sausio. Taip pat galima medžioti ir senas šernes, nebent jos lyderės arba neturi jauniklių.
Atsižvelgiant į amžiaus grupes, reikia medžioti:
– margus šernus (galbūt naminių kiaulių mišrūnus), išskyrus šernes su jaunikliais iki spalio pradžios;
– akivaizdžiai ligotus šernus: šlubus, su senomis šautinėmis žaizdomis, po susidūrimo su automobiliu, paveiktus AKM ir t. t.;
– prastos sveikatos būklės, nusilpusius šernus.
Šernų medžioklė kukurūzuose! Medžiotojos dienoraštis #17
Šernių medžioklė
Tai vienas prieštaringiausių klausimų, kalbant apie medžiotojų etikos principus. Dėl AKM buvo skirtas ypatingas dėmesys šernėms ir, kaip paaiškėjo, tokia programa geriausiai veikia būtent rudenį – tai geriausias laikas patelėms medžioti. Kad jas reikia medžioti, siekiant pristabdyti populiacijos augimą, yra aišku. Šiuo metu sunku kalbėti apie kokius nors selekcinės medžioklės principus, bet šios idėjos pravers, kai šernų populiacija pradės atsinaujinti.
Vokiečiai pabrėžia, kad be tikslinės medžioklės, įskaitant šernių skaičiaus kontrolę, neįmanoma ilgalaikėje perspektyvoje efektyviai tvarkyti šernų populiacijos. Šias priemones reikia įvesti visame medžioklės plote.
Didžiausių problemų kelia šernų populiacija, kurioje nesubalansuota lyčių ir amžiaus struktūra, taip pat pernelyg gausus šėrimas. Visa tai lemia populiacijos sprogimą su visomis to pasekmėmis. Šernaičių skaičiaus mažinimo formulė yra paprasta: pirmose dviejose amžiaus grupėse jos medžiotinos be apribojimų. Kuo daugiau šernų sumedžiojama pirmaisiais gyvenimo metais, tuo kokybiškesnė bus suaugusių šernų populiacija. Vėliau šernaites, kurios nėra kaimenės lyderės, galima medžioti tol, kol jos neturi jauniklių (pernykštės), taip pat, kai jaunikliai jau pakankamai dideli išgyventi. Vadovaujančios šernės yra atsakingos už populiacijos struktūrą ir labai svarbios ją išlaikant. Mišri šernų kaimenė sudaryta iš vadovaujančios šernės, jos jauniklių, metinukų ir pernykščių jauniklių. Grupėje yra ir kitų giminaičių su savo jaunikliais, taip pat dar neišvarytų pernykščių šerniukų.
Labai svarbu: jauniklių turinti šernė dar vasarą turės žieminio kailio kuokštų ant nugaros, galvos, kaklo ir šonų. Tai yra vienas svarbiausių požymių, kaip iki vasaros – net liepos pabaigos – atskirti šerną nuo šernės. Javuose šerniukai ne visada pastebimi, todėl dažnai medžiotojai gali padaryti klaidą sumedžiodami žindančią šernę. Vasaros pradžioje kailį visiškai pakeitę būna tik pernykščiai šerniukai ir šerniukės, neturinčios jauniklių, taigi šios amžiaus grupės atstovus lengviau atskirti nuo kitų. Dar vienas pastebimas niuansas – į lauką pirmos gali išeiti šernės be jauniklių. Šernės su jaunikliais laikysis nuošalėje.
Vienas svarbiausių šiuolaikinių atradimų yra tai, kad šernų kaimenės yra tam tikros struktūros šeimos, o ne tiesiog atsitiktinai susitikę šernai. Jauniausios šernaitės yra vyresnių, dominuojančių šernių dukterys. Kaimenę su vadovaujančia šerne formuoja motinos ir dukterų bei seserų tarpusavio santykiai. Vadovaujanti šernė yra dėmesingiausia ir įtariausia. Nepaisant to, kad vadovauja grupei, į lauką ji gali ateiti paskutinė. Net jeigu kiti šernai jau pradėjo ėsti, vadovaujanti šernė atidžiai stebės aplinką. Ėsdama ji dominuoja ir pasirenka geriausią maistą. Tarp kitų šeimos šernių nėra ryškios subordinacijos, jos stovi šalia ir tiesiog ėda. Jeigu prie grupės artinasi koks naujokas, jis pavaromas šalin. Pernykštės šernaitės paprastai stovi atokiai.
Kaimenės vadė nustato, kuria kryptimi reikia bėgti, skleisdama įspėjamuosius garsus, bet ji paprastai paskutinė pasišalina iš lauko. Bėgančiai šeimai vadovauja viena iš šernių motinų, bet paskutinė eina stipriausia vadė, kas prieštarauja bendroms prielaidoms. Net jeigu šeimos grupę sudaro tik dvi šernės su jaunikliais, sprunkant viena bėgs priekyje, o stipriausia ir vyriausia uždarys kaimenę. Tai tipiškas kaimenės elgesys, nes šeimą reikia ginti: iš paskos sekant plėšrūnui, jaunikliai geriau apsaugomi, jeigu jie laikosi tarp suaugusiųjų. Jeigu kaimenę seka vilkas, stipriausia šernė gali sustoti, apsisukti ir pulti vilką ar bet kurį kitą plėšrūną. Tokia bėgimo strategija pastebima ir per medžioklę su varovais, ir dažnai būna, kad paskutinė, stipriausia šernė sumedžiojama kaip patinas.
Skirtingai nuo elninių, šernės priima svetimus jauniklius. Iškart po gimimo jaunikliai gali žįsti ir kitas kaimenės šernes, be to, šernės priims be motinos likusius jauniklius, neišvydamos jų iš kaimenės. Na, o be motinos likęs elniukas bus išvarytas iš būrio, nes nė viena suaugusi elnė neapsiims juo rūpintis.
Dominuojančios šernės hipotezė
Vokiečių tyrinėtojas ir rašytojas Heinzas Meynhardtas iškėlė dominuojančios šernės hipotezę. Kelerius metus jis praleido stebėdamas ir filmuodamas šernų elgesį. Jis iškėlė hipotezę, kad dominuojanti šernė neleidžia jauniausioms šernaitėms būti apvaisintoms, taip kontroliuodama šernų skaičiaus prieaugį. Jei kaimenės struktūra išyra, apvaisinamos visos šernaitės ir kyla populiacijos sprogimas. Ši hipotezė buvo plačiai aptarta praeito šimtmečio pabaigoje, bet šiais laikais manoma, kad ši prielaida buvo klaidinga, nes vienas pagrindinių veiksnių šernų gausėjimui yra gyvūnų sveikatos būklė ir svoris. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad H. Meynhardto hipotezė neturi empirinių įrodymų.
Vis dėlto H. Meynhardtas ilgai tyrinėjo ir stebėjo šernus, ir galbūt dalis tiesos jo hipotezėje yra. Jis kalba ir apie tai, kad kaimenei turint vadę, pasėliams padaroma mažiau žalos, o be jos žala būna didesnė. Savo teritorijoje kaimenė netoleruoja svetimų, mažiau migruoja, todėl didesnė tikimybė, kad šernai gyvens savo plotuose, toli neklajodami. Žuvus vadei, visiškai išyra kaimenės struktūra, taigi kyla rizika pakilti šernų skaičiui.
Faktai
– Ekologiškai itin plastiška rūšis.
– Socialūs gyvūnai, tipiškai gyvenantys būriuose, kuriuose dominuoja šernė.
– Būrį sudaro dominuojanti šernė, kitos šernės ir jų abiejų lyčių jaunikliai.
– Jaunos šernaitės lieka kartu su motina ir sudaro savo kaimenę gretimoje teritorijoje.
– Suintensyvėjus medžioklei, populiacija gali pradėti kompensuoti nugaišusių gyvūnų skaičių didesnėmis, anksčiau gimstančiomis vadomis. Vis dėlto lemiamas veiksnys populiacijai yra klimatas ir prieinama maisto bazė.
– Vadoje būna penki ar daugiau šerniukų. Šernaitės gali pasiekti lytinę brandą pirmaisiais gyvenimo metais, jeigu pakanka maisto.
– Jeigu metai geri, daugintis gali 90 procentų šernių, prastais metais – tik 20–30 procentų.
