Turkijos teritorija – daugiau kaip 1600 km ilgio ir 800 km pločio, primena stačiakampį. Įskaitant vandens telkinius, šalis tarsi padalyta į dvi dalis – didžioji yra Azijoje (Anatolija), o likusi – Europoje (Trakija), todėl Turkija laikoma tarpžemynine valstybe. Pagal plotą Turkija yra 37-ta pasaulyje, ji užima maždaug tiek pat kiek Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos teritorijos kartu sudėjus. Iš trijų pusių šalį skalauja jūros: vakaruose – Egėjo, šiaurėje – Juodoji, pietuose – Viduržemio jūra. Turkijos šiaurės vakaruose yra Marmuro jūra.
Turkijos klimatui būdingos karštos ir sausos vasaros, bet šaltos žiemos. Anatolijos plokščiakalnyje ryški oro kaita, o lygumose – itin stiprios ir ryškios žiemos. Oro temperatūra šiuose regionuose gali siekti 30–40 °C šalčio, o kalnų regionuose sniegas žemę dengia 120 dienų per metus.
Turkija
Sostinė: Ankara
Didžiausias miestas: Stambulas
Plotas: 783 562 km2
Gyventojų: 84 339 067
Tai galėtų pasirodyti keista. Kai namuose buvo ganėtinai šilta, išvykau į Turkiją, nes dalyvavau Merkel, Leica ir Ispanijos medžioklės kanalo vykdomame projekte Wildboar Unlimited 2020 – gegužę turėtų būti paruoštas filmas apie šernų medžioklę. Keista, kad normalūs žmonės į Turkiją vyksta pasišildyti saulėje, o man teko mėgautis rimta žiema. Taip taip – Turkijos plokščiakalnyje šiuo metų laiku yra daug šaltesnė žiema nei pas mus, nors mes ir esame Europos šiaurėje. Stambulo oro uoste susitikau su savo kolegomis – iš Ispanijos atvyko projekto vadovas Manuelis, operatoriai Nacho ir Pepe bei medžiotoja Gemma. Prisijungė trys Vokietijos medžiotojai – Steffenas, Andreasas ir Laurenzas. Prancūzijos atstovas, medžiotojas Philippe’as Jaegeras dėl audros negalėjo išskristi iš Bazelio, todėl jo kelionė užsidelsė viena diena. Iš Stambulo keliavome į Ankarą, paskui susitvarkėme visus popierius dėl ginklų ir pradėjome pusantros valandos kelionę į medžioklės vietą. Snieguotu keliu mikroautobusu. Pirma mintis – ar tas vairuotojas apskritai žino, kaip važiuoti apsnigtu keliu?
Vėlai vakare atvažiavome į viešbutį, kuris tapo mūsų štabuku tolesnes keturias dienas. Mus lydėjo vertėja Lola – iš akcento nujaučiau, kad ji ne vietinė. Greitai iššifravau, kad tai rusiškai kalbanti ukrainietė. Tai visą šį reikalą bent jau man palengvino. Išlipus iš autobusiuko kando tikras šaltis – 13 laipsnių žemiau nulio. Tą akimirką realiai pajutau žiemą.
Šunys
Turėjome medžioti šernus, filmuotis ir fotografuotis – užduotis aiški. Buvome šešiese, pastatyti kalnuotoje vietovėje gana toli vienas nuo kito. Džiaugiausi, kad galiu viena pati sėdėti savo vietoje su fantastišku vaizdu, sniegu ir tokiu pasiilgtu šaltuku. Vyko medžioklė su varovais, tad netrukus tolumoje išgirdome šauksmus, šūvius, tada ir šunų lojimą. Laukti teko gana ilgai, todėl kartkartėmis gurkštelėdavau karštos arbatos, mėgavausi žiema ir retsykiais pašokinėdavau, kad sušiltų kojos – paprastai jos pradeda šalti pirmos. Tolumoje suskambo šūviai, regis, iš karabino, ne petardų. Toliau už manęs stovėjo Gemma, turbūt šovė ji. Priešais mane apačioje driekėsi toks tarsi slėnis su krūmais, visas gana gerai apžvelgiamas, tik buvo sunku be tolimačio įvertinti atstumus. Kol šokinėjau nuo vienos kojos ant kitos, tarp krūmų pastebėjau judėjimą. O kaipgi – ten ėjo šernas. Regis, nedidelis. Jis paėjo, sustojo ir klausėsi – paeina ir suklūsta. Akimirką, kai jis sustojo, iššoviau, bet kriuksis nuėjo. Negi nepataikiau? Po kito šūvio jis šiek tiek pabėgėjo, sustojo ir nugriuvo. Rytas prasidėjo puikiai!
Lyg ir netoli girdėjau lojant šunis, intensyviai ir piktai, bet nieko nepastebėjau. Staiga pasigirdo kiauksėjimai ir mane apėmė negeras jausmas. Žinau, kad tai nieko gero nežada… Bandžiau negalvoti apie blogiausią variantą, girdėjau, kaip tolsta šunų lojimas.
Netrukus manęs pasiimti atvyko vietiniai ir pasakė, kad Gemma šovė, bet turbūt nepataikė. Tada parodžiau, kur mano šernas. Kartu su dviem vietiniais turkų medžiotojais ėjome ieškoti mano laimikio. Snieguotu stačiu kalnu leidomės apie šimtą metrų, fotografavome. Kol bandžiau sugalvoti, kaip tą šerną išnešti ant kelio, abu turkai paskėsčiojo rankomis ir nuėjo. Ak, taip! Jie gi musulmonai, kiaulienos nevalgo. Jeigu laimikį reikia palikti ant kalno, tai man kyla klausimas – kam reikėjo medžioti? Kokia prasmė? Šauti dėl šūvio? Tai prieštaravo mano supratimui, kas yra etiška medžioklė. Vėliau Manuelis paaiškino, kad vietos valdžia davė mums leidimą medžioti tam, kad būtų sumažinta šernų populiacija. Mūsų užduotis – nušauti kiekvieną pamatytą šerną. Na, gerai, su tuo dar galiu kažkaip susitaikyti.
Video
Kai sulipome į automobilį, vietos medžiotojas pradėjo kažką aiškinti. Pamažu supratome, kad Gemma sužeidė šerną, medžiotojai jį rado, todėl važiuojame ten, kur jis bus ištrauktas ant kelio. Pokalbis vyko su gestais. Nujausdama temą, galiu šiek tiek suprasti nemažai kalbų, bet turkų nėra viena iš jų. Kai susitikome pagrindinį organizatorių ir jo žmoną, laukėme kokių nors žinių. Per raciją klausėmės pokalbio ir iš kolegų veidų supratau, kad įvyko kažkas negero. Dar keli gestai ir žodžių pynė, kol supratome, kad šernas sužeidė šunis. Google Translate leido suprasti, kad du šunys nugaišo. Man, kaip šunų mylėtojai, tokia žinia buvo baisi. Su Gemma sėdome į automobilį ir važiavome toliau, šiek tiek žemiau kalnų. Tada supratau, kad patekau į vieną didžiausių košmarų, kokiame tik galėjau atsidurti.
Štai koks vaizdas: pakelėje ant džemperio guli šuo perplėštu pilvu, šalia jo klūpo šeimininkas. Šuo dar gyvas, vos kvėpuoja, ir mano pirmoji reakcija – skubėti į pagalbą, bet netrukus suprantu, kad čia tikrai nieko nebegaliu padaryti. Šeimininkas nuėmė šuns GPS antkaklį. Privažiavo automobilis, vyrai sunkiai sužeistus šunis įkėlė į automobilį ir išvežė. Supratau, kad šunys negabenti pas veterinarą. Sinanas, kuris klūpėjo ant asfalto prie sužeisto šuns, parodė mums vaizdo įrašą, kaip buvo pribaigtas sužeistas šernas. Jokios anglų kalbos, bet medžiotojas medžiotoją tokioje situacijoje supranta. Buvo ištrauktas ir šernas. Visi norėjo fotografuotis, bet man visa situacija atrodė tokia tragiška, kad nuotraukų visai nenorėjau. Šernas didelis, iltys milžiniškos, bet man prieš akis stovėjo sužeisto šuns ir jo medžiotojo, nuimančio antkaklį, vaizdas.
Taip, daugelis pasakys, kad tokia yra medžioklė, ypač medžiojant šernus, bet kai kurių vaizdų verčiau nematyti. Iš pradžių kone atrodė, kad vietiniams toks šuns sužeidimas nėra kažkas ypatinga, bet pagaliau supratau, kad medžioklinis šuo yra medžioklinis šuo, ir šis įvykis paveikė visus, nors kiekvienas bando jį išgyventi savaip.
Per pietus – piknikas, kepta višta, sumuštiniai ir salotos, viskas labai skanu. Pasirodo, Steffenas irgi sumedžiojo šerną, dar didesnį nei Gemmos. Vėliau – fotosesijos ir stebėjimasis trofėjumi, bet mums buvo likęs dar vienas kvartalas.
Į jį nuvykau kartu su operatoriumi Nacho.
Mūsų medžioklės vieta fenomenaliai graži – slėnis apačioje, saulė už kalno, iš tiesų gniaužė kvapą. Kai patekome į savo medžioklės vietą, pamačiau, kad kitapus slėnio eina šernas. Pasidėjau kuprinę, atsiguliau, pasirengiau šauti, bet atstumas iki šerno atrodė didžiulis – bent 300 metrų, todėl nors taikymosi tinklelis akimirkai sustojo ties gyvūnu, nuleistuko nenuspaudžiau – nebuvau įsitikinusi. Kriuksis lėtai nuėjo tolyn. Tarp kitko, po kokio pusvalandžio Laurenzas šį šerną sumedžiojo, ir tai buvo vienintelis jo laimikis šioje išvykoje.
Girdėjome varovus, Nacho paleido droną, bet man labiausiai nerimą kėlė tai, kokiu rakursu čia apskritai įmanoma iššauti. Kad ir kur šernas būtų, atrodo, kad be galo toli. Iš kairės suskambo šūviai, regis, ten prasidėjo tikras mūšis. Girdėjome ir šunų lojimą, ir visai netrukus tolumoje pamatėme šerną – iš viršaus jis buvo gerai matomas. Kriuksis priekyje, jam iš paskos du šunys. Jis sustojo ir staiga pradėjo vytis vieną šunį. Buvau per toli, kad ką nors padaryčiau, ir netrukus įvyko dar viena tragedija. Šuo sukaukė, pakilo į orą, o šernas it buldozeris puolė ant medžiotojo. Nacho šiuos kadrus nufilmavo, bet aš negalėjau žiūrėti. Baigtis aiški. Šernas dingo, o vėliau sužinojome, kad Manuelis laukė akimirkos iššauti, bet tai šuns neišgelbėjo. Šernas galų gale sumedžiotas, bet šioje medžioklėje prarastas dar vienas kompanionas. Jeigu taip tęsis toliau, po keturių dienų medžiotojai nebeturės nė vieno šuns… Vėliau Lola paaiškino, kad paprastai šunys nenukenčia, dėl nelaimės kaltas gilus sniegas.
Sniegas ir lavina
Rytas prasidėjo su žinia, kad visą naktį snigo, todėl pasikeitė planas. Dėl sniego negalėjome pasiekti medžioklės vietos, tad vykome į vietinį kaimą. Apsilankėme mečetėje, išgėrėme arbatos, aplankėme šventąją vietą. Nors vietiniai mandagūs ir draugiški, vis dėlto stebint jų kultūrą apima jausmas, kad esu čia toks pusžmogis, nes moteris. Galbūt klystu, bet atrodo, kad vietinius domina vien tik mano šviesūs plaukai, jie stebisi, kad einu į medžioklę su šautuvu ant pečių. Tokį vaizdą jie turbūt mato retai. Po pietų buvome pasiruošę medžioklei. Išėjo tik vienas varymas, kurį praleidau kartu su Sinanu – medžiotoju, vakar netekusiu šuns. Iš toli pastebėjome būrelį šernų, šunų į kvartalą neleidome, dėl to tikrai neprieštaravau, ir galų gale Manuelis sumedžiojo dvi kiaules.
Kita diena buvo graži, spindėjo saulutė, o Sinanas kažkaip sugebėjo mane įtalpinti savo medžioklei pritaikytame L200 kartu su Steffenu ir Laurenzu. Kuo aukščiau važiavome, tuo stipriau snigo. Nors ankstesnę dieną Sinanas angliškai nekalbėjo, tądien jau pasakė kelis žodžius ir padedant Google Translate sugebėjome susikalbėti. Viršukalnėje snigo ne juokais ir tai turbūt gerokai viršijo jų standartus, kaip ir vokiečių bei ispanų – dešimt centimetrų sniego mano kolegoms atrodė kaip ekstremali medžioklė. VW autobusiukai niekur nepravažiavo, turkų medžiotojas su Hilux lygioje vietoje sugebėjo įvažiuoti į griovį. Vienas vokiečių kolega pradėjo nerimauti dėl lavinų, ir man iš karto pasirodė, kad patekau į cirką. Kai išmokiau Sinaną važiuoti sniegu ir pasakiau, kad dešimt centimetrų nėra nieko ekstremalaus, gavau Sniego karalienės pravardę.
Turkų kolega paaiškino, kad savo šunų į kvartalą neleis, ir man dėl to labai palengvėjo. Dėl manęs galime kad ir nieko nepamatyti, svarbiausia, kad šunys sveiki. Kol laukėme kitų, Sinanas man parodė vaizdo įrašą savo GoPro kameroje. Supratau, kad jis yra tiesiog beprotiškai azartiškas šernų medžiotojas: medžioja su savo šunimis, šaudo šernus iš dviejų metrų. Tiesą sakant, šioje kompanijoje jis atrodė vienintelis medžiotojas, kuris žino, ką daro. Turbūt medžiotojas medžiotoją tokioje situacijoje greitai perpranta.
Pirmame šios dienos kvartale man atiteko šeštas numeris, vadinasi, buvau paskutinė – slėnyje, prie upės. Dar vienas fantastiškas vaizdas, vėjas geras, upė šernams ne kliūtis, tačiau visame kvartale tolumoje mačiau tik vieną. Išgirdau šūvius, ir vėliau paaiškėjo, kad Philippe’as, kuris prie mūsų galų gale prisijungė, sumedžiojo simpatišką šernioką. Tai ir buvo vienintelis tos dienos laimikis. Beje, dar Steffenas sumedžiojo šakalą.
Jau antra diena ore nuolat jaučiau kažkokį pažįstamą kvapą, ir tik po kurio laiko supratau, kad tai kadagiai. Taip maloniai ir intensyviai kvepėjo. Visur aplink – kadagiai su uogomis. Paklausiau Sinano, ar jie naudoja šias uogas kaip prieskonius, bet jis apie tai išgirdo pirmą kartą. Programėle Speak & Translate diskutavome apie politinę ir net religinę situaciją šalyje. Sužinojau, kad kai Sinanui buvo aštuoniolika, jį užpuolė šernas, ir nuo tada jis gali „pasigirti“ didžiuliu randu ant kojos. Turbūt todėl Sinanui šernų medžioklė taip patinka. Nebūčiau patikėjusi, kad programėle galima taip turiningai pabendrauti.
Šernų būrelis
Paskutinis medžioklės rytas. –13! Giedras oras ir fantastiškos sąlygos. Pirmajame kvartale vėl buvau kartu su Nacho. Stovėjome ant kelio, apačioje atsivėrė vaizdas į slėnį ir krūmus. Pagalvojau, kad tai bus gera vieta, nes čia šernams turėtų patikti. Nacho kažką filmavo, buvo šalta, bet malonu. Ir štai atėjo būrelis šernų. Pamačiusi juos pasiruošiau, taip pat ir Nacho su kamera. Etikos sumetimais praleidau pirmąją patelę – tegu lieka populiacijos kontrolė, pirmosios nešausiu. Spėjau iššauti keturis kartus, ir penkiolika šernų perbėgo kelią. Du jaunikliai krito vietoje, du šernai su gerais kraujo pėdsakais nubėgo. Mano nepasitenkinimui vietos medžiotojai paėjėjo tik nedidelį atstumą ir pranešė, kad šernai „dingo“.
Ir tai prieštarauja mano etikai, bet mokyti juos nei laikas, nei vieta. Atvažiavo Sinanas, pasifotografavome, o pasibaigus varymui jis tiesiog sumetė šernus ant savo L200 stogo. Kadangi kvartalai dideli, per dieną išeina du su pietų pertrauka. Pasirodo, šovė ir Steffenas – sumedžioti du šernai, dar vieną pribaigė Manuelis. Pietavome miestelyje, kuriame susirinko gana didelis būrys vietinių žiūrovų.
Antras kvartalas. Mane pastatė šalia nedidelės fermos, kur auginamos avys. Pravažiuodamas Sinanas per automobilio langą pranešė – jeigu tie šunys eina arčiau, šaukite. Iš karto nesupratau, ką tai reiškia, bet kai automobilis privažiavo, pastebėjau penkis ar šešis turkų kangalus, kurie lodami artinosi. Šunys – iš čia esančios fermos, jie turi saugoti nuo vilkų avis. Ir iš tiesų praeitą dieną kvartale buvo pastebėti du vilkai, bet jų šioje konkrečioje vietoje medžioti negalima.
Šunys grėsmingai artinosi, bet aš neturėjau nei nuotaikos, nei noro į kurį nors šauti. Iš Sinano supratau, kad turėčiau šauti, jeigu jie prieina arčiau kaip dešimt metrų, bet pagal šunų elgesį pastebėjau, kad jie greičiau smalsūs, o ne pavojingi. Pradėjau su jais kalbėtis, ir jie priėjo maždaug per tris metrus pauostyti. Vis dėlto svarsčiau, kad prireikus šausiu į orą. Patenkinę smalsumą šunys grįžo į fermą – su palengvėjimu atsidusau.
Buvau labai geroje vietoje – čia šernai tikrai gali užsukti, bet jie pasirinko eiti kitur. Kvartalo pabaigoje, maždaug už 500 metrų, mačiau šernų kaimenę, kokią buvau mačiusi tik vaizdo įrašuose. Kaimenė iš kelių šimtų šernų! Andreasui pavyko iššauti, bet galiausiai jis nė vieno šerno nerado.
Diena artėjo į pabaigą. Sinanas mus nuvežė į viešbutį ir tik ten pastebėjo, kad abu mano šernai vis dar guli ant jo automobilio stogo. Jis tik paskėsčiojo rankomis ir su abiem šernais ant stogo nuvažiavo.
Taip ir baigėsi šernų medžioklės nuotykis Turkijoje. Kvapą gniaužianti gamta, įvairios emocijos, nauji draugai, nauja patirtis ir visiškai kitoks požiūris į medžioklę. Tačiau vienas dalykas universalus – medžioklė vienija žmones. Kažkur kalnuose vidury Turkijos blondinė „nuo Baltijos“ ir patyręs turkų medžiotojas randa apie ką pakalbėti. Bet kokiomis kitomis sąlygomis tai niekada nebūtų įvykę.
