Mano pažintis su šia visai nauja medžiokline veisle įvyko 2019 metų rudenį. Iki tol šio pavadinimo – heideterjerai – nebuvau girdėjusi. Dabar pagalvojus, tokį šunį esu net sutikusi prieš kelerius metus medžiodama Estijoje. Tąkart pamaniau, kad tai kažkoks be galo netaisyklingas jagdterjeras. Juk neretai tenka susidurti su šunimis be kilmės dokumentų, parodų vertinimų ar darbo bandymų diplomų, atsiradusiais dviem medžiotojams susitarus poruoti. Tąkart pagalvojau, kad tas peraugęs, netaisyklingos spalvos jagdterjeras yra tokio sukirpimo. Dabar, pažinusi Lietuvoje gyvenančio medžiotojo Žilvino Giedraičio šunis, žinau, kad yra toks heideterjeras, ir galiu šiek tiek apie jį papasakoti.
Heideterjero atsiradimas
Kad veislė iš tiesų dar vystosi, rodo skirtingas jos atstovų kailis. Jis gali būti su juodomis dėmėmis kaip jagdterjero, rausvai rudas ar rudas su juodu atspalviu, tigrinės spalvos dėmėmis ar visiškai tigrinis, su juoda nugara ar beveik visai juodas. Ir vilnos kokybė skiriasi: yra trumpaplaukių, ilgaplaukių, šiurkščiaplaukių heideterjerų.
Žiūrint į kiekvieną konkretų šunį, galima įžvelgti vienos ar kitos veislės darbui naudojamų veislinių požymių. Pavyzdžiui, vieno šuns didesnė galvos apimtis ir platesni žandikauliai, paveldėti iš bulterjerų. Mažos, gudrios trikampės akutės irgi buvo geras šios tezės atspindys. Kitas – tobula jagdterjero kopija, tik didesnis. Rudieji heideterjerai aiškiai turi erdelterjerui ir airių medžiokliniam terjerui būdingą galvos liniją ir vilnos atspalvį.
Kūno sudėjimas kiekvieno egzemplioriaus irgi kiek skiriasi: vienas kresnesnis ir žemesnis, kitas ryškiai atletiškas, trečias pagal savo proporcijas ilgakojis. Kalytės elegantiškesnės ir kompaktiškesnės už patinėlius. Heideterjerų ūgis įvairuoja nuo 40 iki 55 centimetrų, svoris 15–25 kilogramai.
Veislė atsirado tik prieš keturiasdešimt metų. Jos iniciatoriai Hansas Werneris Jahnke, Karlas Heinzas Markhoffas ir Adolfas Mennerichas siekė sukurti universalų šunį, kuris galėtų dirbti sudėtingame reljefe ir įvairiomis sąlygomis, pavyzdžiui, nendrių pelkėse ar sniege, būtų darbštus medžioklėje su varovais, nelėktų vyti manguto iš urvo, galėtų ilgai sekti sužeistą gyvūną ir išlaikytų jį vietoje, būtų lojalus šeimininkui ir ramus buityje. Svarbiausiu medžioklės objektu veislės iniciatoriai numatė šernus.
Heideterjerai kol kas nepripažinti Tarptautinės kinologijų federacijos, nes dar reikia pasiekti tam tikrą šunų skaičių ir įvykdyti dar kelias sąlygas, įskaitant stabilią, nusistovėjusią išvaizdą. Vienas pirmųjų heideterjerų savininkų Lietuvoje Žilvinas Giedraitis sakė: „Pagrindinė sąlyga, kuria vis dar vadovaujasi augintojai Vokietijoje, yra geros darbo savybės. Kad pagerintų kokį gebėjimą arba rodiklį ar suteiktų jėgos, heideterjerai vis dar poruojami su veislei formuoti naudotų kitų veislių šunimis. Taip kuriama didelė fenotipinių šunų masė, iš kurios ilgainiui galutinai susidarys veislė.“
Pagrindinė sąlyga, kuria vis dar vadovaujasi augintojai Vokietijoje, yra geros darbo savybės
Palyginant: jagdterjerų veislė pradėta kurti XX a. 3-iajame dešimtmetyje, bet jau 1954 m. tarptautinės organizacijos ją pripažino. Vis dėlto jagdterjerus veisė tarsi kaltų kirvius – viską, kas nereikalinga, tiesiog pašalindavo. Heideterjerų augintojai nedirbančius ar išoriškai veislei netinkamus šunis sterilizuoja.
Lietuvoje
Mūsų šalyje yra apie 70 heideterjerų, kilusių iš šunų, kuriuos pavyko įvežti iš Vokietijos. Visi heideterjerai priklauso medžiotojams ir jie neparduodami gulinėti ant sofos. Laimė, parodų gerbėjų pasaulyje ši veislė nėra paklausi.
Charakteris
Pirmas įspūdis paprastai yra teisingiausias, bent jau taip kartais sakoma. Laukiau svečiuose medžiotojų, kurie patys pasisiūlė atvykti į medžioklę su varovais, kad įrodytų, kaip dirba heideterjerai, šiuo metu vis labiau populiarėjantys Lietuvoje. Atėjo vakaras ir lauktas skambutis – „Atvykome!“ Kai visus tris šunis įvedė į namus ant vieno pavadžio, pirma mintis – kokie pozityvūs ir ramūs šunys! Žinojau, kad tik vienas jų yra suaugęs patinas – trejų metų amžiaus, o kiti buvo jaunesni nei metai – kalytė ir patinėlis.
Visi trys ramiai stovėjo vienas šalia kito, klausė šeimininko ir netraukė pavadžio. Įėję į svečiams skirtą kambarį, mandagiai prigulė ant stirnenų. Aišku, medžioklės išvakarėse šunys atėjo pabendrauti su žmonėmis, bet jokio įkyrumo, nervingo prašinėjimo ir triukšmo. Šeimininkui liepus, visi trys heideterjerai, net ir jaunieji, kurie dar mažylių proto, nuėjo į kambarį ir liko ten gulėti.
Pasak šeimininko Žilvino, namuose jie labai draugiški ir paklusnūs. „Šie šunys puikiai sutaria su vaikais. Net maža mergaitė gali su jais susitvarkyti. Aišku, kaip kiekvienam šuniui, reikia nuoseklaus darbo ir auklėjimo, bet apskritai su heideterjerais susitvarkyti daug lengviau nei su jagdterjerais“, – pasakoja medžiotojas.
Medžioklėje
Šeštadienio ryte, kol medžiotojų namelio kieme rinkosi žmonės, heideterjerai elgėsi taip pat kaip namuose – tyliai ir ramiai stovėjo ar tupėjo šalia šeimininko. Nors vieta buvo visiškai nauja, aplink bruzdėjo nepažįstami žmonės ir vietiniai jagdterjerai, svečių šunys rodė geriausią savo stabilaus charakterio pusę. Stebėtinai greitai buvo rasta bendra kalba su jagdterjerais, kurie nusiramino ir priėmė jaunuosius kolegas. Vėliau visi kartu varė kvartalus.
Kai varovus sustatė ant linijos, miške stojo tyla. Nė vienas šuo nekaukė ir nelojo, kaip neretai būna su laikomis.
Deja, bandomajai medžioklei skirtą dieną kone be paliovos lijo.
Baigus penkis kvartalus nenuskambėjo nė vienas šūvis. Tik pirmajame kvartale iš miško buvo išginti trys elniai – dvi patelės ir patinas. Liko tik du patinų leidimai, bet patelė, tarsi nujausdama, atsistojo priešais elnią, tad šūvio nebuvo. Kitame kvartale varovai matė elnių ir šernų, bet nė vienas neišėjo. Vėliau medžiotojai sprendė, kad tokiu oru, kai nuolat lyja, šunims sunku rasti pėdsakus ir dirbti. Kadangi pati negalėjau susidaryti įspūdžio apie šunų darbą, teko daugiau klausinėti heideterjerų savininko Žilvino.
Balsas
Medžioklėje su varovais šunys loja radę karštą pėdsaką ir matydami gyvūną, nesvarbu, ar jis sužeistas, ar ne. Medžiojant šernus praktiškai visi šunys aploja ir pėdsakus, ir gyvūną. Elnius ir briedžius heideterjerai irgi aploja, bet stirnas – labai retai. Sekdamas sužeistą gyvūną pagal kraujo pėdsaką, šuo loja tol, kol juda. Gyvūną pavijęs, heideterjeras eina į tiesioginį kontaktą ir nutyla. Radęs nugaišusį gyvūną šuo gali suloti 2–5 kartus ir paskui ramiai sėdi, laukdamas šeimininko. Todėl paprastai visi heideterjerų šeimininkai naudoja įvairias sekimo sistemas. Žilvinas turėjo tik vieną kalytę, kuri laimikį anonsuodavo, t. y. surasdavo, grįždavo pas šeimininką ir vesdavo iki gyvūno. Tokio metodo šunį jis išmokė pats, nes tuo metu dar nebuvo pradėjęs naudoti GPS antkaklio.
Kontaktas
Heideterjerai yra labai drąsūs ir atkaklūs. Jie iš karto eina į glaudų kontaktą ir laiko gyvūną tol, kol ateina medžiotojas, net jeigu tai trunka pusvalandį ir daugiau. Kai tik šuo įeina į kontaktą, keičiasi ir jo balso tembras. Jeigu lojimas tampa žemesnis ir piktesnis, garantuota, kad šuo įėjo į kontaktą su gyvūnu.
Darbas medžioklėje su varovais
Heideterjerai, kitaip nei laikos, medžioklėje su varovais paiešką atlieka 100–500 m atstumu nuo vedlio. Nepriklausomai nuo gyvūno rūšies ir kvartalo ypatybių, vidutinis varymo greitis yra maždaug 23 kilometrai per valandą. Šios veislės šunys sėkmingai dirba būryje.
Kraujo pėdsakas
Nors heideterjerai išvesti kaip į regą orientuoti medžiotojo padėjėjai, jų uoslė stipri. Tai atkaklus ir patikimas šuo, kuris gali sekti sužeistą gyvūną net iki 5 kilometrų ir daugiau. Karšto pėdsako paieška praktiškai 99 iš 100 atvejų būna sėkminga. Žilvino patirtis ieškant gyvūnų siekia kelis šimtus rastų šernų, elnių, briedžių ir stirnų. Kasmet randama maždaug šimtas gyvūnų ir gaunama iškvietimų iš visos Lietuvos. „Rekordas – du elniai per vieną naktį.
Vienam kulka pataikė į priekinę koją, bet nelietė kaulo. Šunys jį rado ir sulaikė už 4,8 km. Kai medžiotojai pamatė, kad mano šunys gali sekti tokį ilgą kraujo pėdsaką, prisipažino, kad galėtų būti sužeistas dar vienas elnias… Tą pačią naktį šunys surado ir šį gyvūną, nuėję dar 5,2 km. Tai mūsų rekordas“, – pasakoja Žilvinas.
Kiaunė
Visi heideterjerų šeimininkai naudoja įvairias sekimo sistemas
Heideterjerai galėtų labai sėkmingai rasti kiaunes, jeigu kokiam medžiotojui būtų aktualu. Reikėtų tik parodyti, kad šeimininkas šio gyvūno nori. Žilvinas pasakoja, kad per kelerius metus sumedžiojo apie dešimt kiaunių, visas – per medžioklę su varovais, kai traukiamas su šunimis rastas sumedžiotas gyvūnas ar vyksta kokia kita veikla kvartale. Šunims tiesiog pabosta, jie pradeda judėti ir randa kokią kiaunę ar mangutą.
Urvai
Naujosios vokiečių veislės šunys gali dirbti visuose urvuose, išskyrus lapės – jis per siauras, kad didokas terjeras galėtų į jį įsisprausti. Tačiau barsukus ir mangutus heideterjeras išvarys arba ištrauks. Bebrų urvuose šuo irgi dirba azartiškai – gali kelias sekundes panirti po vandeniu. Deja, šis įgūdis gali būti traumos ar žūties priežastis, nes įnėręs į bebro urvo sifoną šuo nežino, kur išnirti ir kiek ilgai reikės plaukti.
Paukščiai
Heideterjerą galima naudoti ir paukščių medžioklėje. Šiek tiek apmokytas, jis su malonumu neš šeimininkui antis, fazanus ar žąsis.
Dresūra
Vienas Žilvino augintų šuniukų priklauso medžiotojui Stasiui Mažeikai. Tai septynių mėnesių ruda kalytė vardu Tera. „Heideterjerai labai ramūs. Jie nė kiek ne isteriški, kas būdinga kitoms medžioklinių terjerų veislėms. Namuose jie visiškai ramūs, net tingūs, jeigu taip galima pasakyti, ir paklusnumo komandų išmoksta labai lengvai. Medžioklėje, priešingai – sužvėrėja.
Šiems šunims būdingas labai ryškus noras dirbti ir stiprūs medžioklės instinktai. Mokyti heideterjerą medžioklės darbo labai lengva, nes jis pats nori medžioti. Nusprendžiau įsigyti mažylį, kai mūsų klubo medžioklėje dalyvavo medžiotojas su šios veislės šunimi ir turėjau galimybę iš arti stebėti, kaip dirba heideterjeras“, – teigė Stasys.
Žilvinas pasakoja, kad šie šunys puikiai sutaria su kitais augintiniais, įskaitant kates, klauso visų šeimos narių ir yra labai žaismingi. Ir medžioklėje heideterjerą lengva kontroliuoti. Aišku, tai nepasiekiama be auklėjimo ir dresūros. Pavyzdžiui, jaunas šuo medžioklėje su varovais gali susidomėti urvais.
Grįždama prie asmeninių pastebėjimų, turiu pripažinti, kad pas mane viešėję Žilvino heideterjerai pademonstravo puikų darbą kvartaluose. Jie dirbo savarankiškai ir atkakliai, iš kvartalo nebėgo, jų nereikėjo ieškoti. Varymui pasibaigus šuo buvo šalia šeimininko.
Ramūs, nesikarščiuojantys. Su kitais šunimis konfliktų nebuvo, o su žmonėmis heideterjerai buvo labai draugiški ir pozityvūs. Deja, oro sąlygos buvo dramatiškos, bet nepaisant to elniai buvo rasti ir išvaryti. Nors nė vienas šūvis nesuskambo, medžiotojai pripažino, kad šunys padirbėjo gerai ir paliko labai teigiamą įspūdį.
