Tekstas ir nuotraukos: Kostas Slivskis
Iš Telšių kilęs ir ten 1976 metais žvėrių takais pradėjęs vaikščioti tauragiškis gydytojas Vaclovas Straukas neabejotinai yra vienas įdomiausių mano sutiktų medžiotojų. Rengiant knygas apie medžioklę, renkant joms medžiagą, man teko susitikti su daugybe medžiotojų, pabūti daugybėje Lietuvos rajonų, miestų ir miestelių, dalyvauti įvairiausiose kviestinėse medžioklėse, tad tikrai neperdedu taip sakydamas.
Kai mano medžioklės keliai susiėjo su V. Strauku, teko dalyvauti jo organizuotose medžioklėse, kuriose dažniausiai būna tik medikai. Tokiose medžioklėse laikomasi aukščiausio lygio kultūros, nes jose visi dalyviai išsilavinę, visada bent keli profesoriai, tad medžioklės eiga, etika, bendravimas tikrai be priekaištų.
Galiausiai, pamatęs jo prijaukintus šernus, ilgai negalėjau patikėti, jog tai įmanoma. Tai rajoniniam gydytojui atnešė didžiulę žinomybę, ypač tarp medžiotojų. O viskas prasidėjo nuo to, kad grybaudamas jis pamatė būrelį šernų, o tie, išvydę grybautoją, nenubėgo, tad Vaclovas knisliams paliko savo pietus, tikėdamasis, kad šie susirasią ir pasivaišinsią. Kitą dieną atvažiavęs rado, kad vaišės pradingusios, tad vėl paliko. Po kelių dienų atvykęs pamatė, kad šernai jo jau laukia.
Taip ir pradėjo pas tuos šernus kasdien važinėti, o šie priprato prie dosnaus, nieko blogo nedarančio žmogaus. Ar galite įsivaizduoti: po kurio laiko, kai kirto mišką, kuriame gyveno tie šernai, V. Straukas juos pervedė per kelią į kitą pusę! Prisipylė kibirą kukurūzų, o šernai žviegdami bėgo iš paskos. Kai artindavosi važiuojanti mašina, šernams sakydavo: „Kriuksiai, palaukite, kol pravažiuos“. Ir tie laukė, tik nekantrieji vis kišdavo nosis į kibirą su kukurūzais. Sustoję vairuotojai išsižioję žiūrėjo į tokį stebuklą.
Kai šernės atsivedė vaikų, dryžiukai visiškai nebijojo žmogaus, nes su jais – mama. Dar po metų jie patys atbėgdavo pasitikti atvykstančio medžiotojo. Jei šernų nesimatydavo, šis neeilinis medžioklis pašaukdavo: kriuksiai, kriuksiai. Ir šie tuoj atskubėdavo.
Beje, medžioja ir V. Strauko sūnus Jordanas. Medžioklei nėra abejinga ir žmona Jovita, kuri puikiai suvokia medžioklės reikalus ir gerai pažįsta vyro silpnybę. Tik ar tai silpnybė? Jau keletą metų pamatyti tokio gamtos stebuklo važiuoja daugybė žmonių: kino operatorių, fotografų, moksleivių, šeimų, žinomų Lietuvos politikų, net užsieniečių.
„Susižavėjau tuo eksperimentu, o dar tai paskatino atsiradęs maras. Šernų populiacija labai sumažėjo. Ne tik maras – didžiulę įtaką šernų populiacijai daro nepagrįstas vilkų ir lūšių gausinimas. Tokį šernų naikinimą aš net vadinu genocidu. Maitinami šernai niekur nejuda iš miško masyvo, nedaro jokios žalos pasėliams. Jie greitai mane pripažino nekenksmingu. Aš juos net glostau. Kitas ateina prie kojų ir atsigula – darau masažą.
To nemačiusiam žmogui sunku tai įsivaizduoti. Daugelis per televizijos laidas tai pamatęs pagalvoja, jog šernai prijaukinti, netiki, kad tai laisvėje gyvenantys. Žinoma, tas mano eksperimentas labai daug kainuoja. Kasmet tūkstančius tonų įvairių pašarų išvežu į mišką. Atsirado rėmėjų, pirmiausia ūkininkų, nes šernai laukuose nebedaro žalos pasėliams. Man net skirtas miško gabalas, kuriame tuos šernus maitinu, toje vietoje nemedžiojama. Į mišką maitinti šernų nevažiuoju be pistoleto. Per rują ateis koks kuilys, o aš glostau šernę.
Varžovas! Miške maitinami šernai nebeina į laukus. O miškui – tik į naudą. Kai kas gali pagalvoti, jog taip nėra, bet per keletą metų įsitikinau, jog knaisiodami mišką, šernai užverčia sėklas ir tiesiog pasodina mišką. Aš itin piktinuosi medžiotojais, kurie paleidžia šūvį į šernę, tokius net pavadinu kiaulašaudžiais. Taip naikinama motininė banda, o juk būtent šernas Lietuvoje yra pagrindinis medžioklės objektas“, – pasakojo V. Straukas.
Jis yra dalyvavęs daugelyje televizijos laidos Tauro ragas epizodų. Nieko nuostabaus, nes tose laidose yra daug kalbėjęs ne tik apie savo šernus, bet ir apie medžioklės kultūrą, etiką, tradicijas. „Akmens amžiaus laikais pirmieji žmonės žvėrį užmėtydavo akmenimis, užpjudydavo šunimis, nugalabydavo įvairiausiais būdais. Taip darė, kad išgyventų. Šiandien suvokimas apie medžioklę ir medžiotojo kultūra yra iš esmės pasikeitę. Dabar visai kitas požiūris.
Pirmiausia, medžioklė yra žvėrių populiacijų reguliavimas, kuris būtinas ir be norinčiųjų tuo užsiimti neįmanomas. Jeigu nenorime, kad būtų daroma žala ūkininkų pasėliams, miškams, tai šalies valdžia turi leisti medžiotojų klubams daugiau savivaldos. Tik prižiūrintieji medžioklės plotus gerai žino, kiek ir kokių žvėrių reikia daugiau išmedžioti, kokių neliesti, kol jų populiacija vienoje ar kitoje vietoje padidės.
Be jokios abejonės, Vilniuje sėdintys valdžios atstovai vargiai gali įvertinti, kas vyksta ūkininkų laukuose ir miškuose. Tik savivalda, tik didesnės galimybės medžioklės plotuose leistų sureguliuoti žvėrių populiacijas iki mažiausio kenksmingumo, panaikintų priešpriešą tarp medžiotojų ir ūkininkų, miškų savininkų“, – vienoje iš laidų kalbėjo V. Straukas.
Jis sveikina nutarimą kanopinius žvėris medžioti tik kulkomis – medžioklė tapsianti kokybiškesnė. „Šaudant kokiomis nors grankulkėmis būna daug sužeistų žvėrių, jie kankinasi. Ar tai medžiotojų kultūra? Medžiotojams siūlau ten, kur papildomai maitinami žvėrys, nemedžioti. Nereikėtų jokioje papildomo maitinimo vietoje sėdėti su šautuvu, o žvėris papildomai maitinti tik miškuose, didesniuose jų masyvuose. Ten nebus jokios žalos. Mes turime medžioti tik ten, kur į pasėlius eina žalą darantys žvėrys“, – patikino V. Straukas.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
PRENUMERUOK Žurnalo Medžioklė Youtube kanala!
