Švedijos patirtis, tvarkantis su baltaskruosčių žąsų (Branta leucopsis) populiacija, šiandien dažnai minima kaip vienas sėkmingiausių pavyzdžių Europoje. Kol kai kurios šalys vis dar ginčijasi, kaip suderinti žemės ūkio interesus su rūšies apsauga, švedai rado paprastą ir veiksmingą sprendimą. Šaltinis čia
Šioje šalyje galioja vadinamoji savarankiška apsauginė medžioklė. Tai reiškia, kad medžiotojui nereikia ilgų procedūrų ar išankstinių leidimų – jeigu laukuose, kuriuose dar nenuimtas derlius, pasirodo bent penkių paukščių būrys, medžioklės teisę turintis asmuo gali nedelsdamas veikti. Šis modelis įteisintas Švedijos medžioklės reglamente ir atitinka Europos Komisijos reikalavimus. Nepaisant kritiškų balsų kaimyninėse valstybėse, prieš Švediją nebuvo pradėta nė viena ES pažeidimo procedūra. Tai rodo, kad tvarka pripažįstama teisėta ir atitinkanti direktyvų dvasią.
Dar vienas svarbus švediškos sistemos elementas yra šiuolaikinė apskaita. Kiekvienas sumedžiotas paukštis registruojamas specialioje mobiliojoje programėlėje, o duomenys perduodami aplinkosaugos agentūrai, kuri juos siunčia Europos Komisijai. Tokiu būdu sukuriama patikima ir skaidri statistika, leidžianti vertinti medžioklės poveikį populiacijai. Praėjusį sezoną švedai užregistravo 4441 sumedžiotą baltaskruostę žąsį. Tai nemažas skaičius, tačiau ornitologai pabrėžia, kad tokio masto medžioklė populiacijos augimui nepakenkia. Ji padeda sumažinti žemdirbių patiriamus nuostolius, kurie pastaraisiais metais tapo vis rimtesne problema.
Švedijoje sumedžiotų paukščių mėsa laisvai naudojama maistui. Tai iš pirmo žvilgsnio atrodo savaime suprantama, tačiau kai kuriose šalyse, tarp jų ir Suomijoje, iki šiol galioja draudimas vartoti net teisėtai sumedžiotų paukščių mėsą. Tokia praktika sulaukia nemažai kritikos, nes prieštarauja tarptautiniams tvaraus gamtos išteklių naudojimo principams. Švedų teisininkai ir gamtosaugininkai aiškiai pabrėžia, kad naudoti maistui tinkamą mėsą yra ne tik racionalu, bet ir etiška.
Norint suprasti švedų sprendimų svarbą, būtina pažvelgti į platesnį Europos kontekstą. Baltaskruostė žąsis, dar vadinama didžiąja baltaskruoste, yra plačiai paplitusi rūšis. BirdLife International duomenimis, Europoje peri apie 280–330 tūkstančių porų, o tai reiškia daugiau kaip pusę milijono brandžių individų. Visame pasaulyje šios rūšies populiacija siekia per tris milijonus paukščių. Tai reiškia, kad ši rūšis yra gyvybinga ir jos būklė leidžia lanksčiau spręsti konfliktus tarp žemdirbių ir gamtosaugos.
Visai kita istorija yra su mažąja baltaskruoste žąsimi (Anser erythropus). Ši rūšis laikoma viena rečiausių žąsų Europoje, priskiriama prie nykstančių. Fennoskandijoje jų beliko vos kelių dešimčių porų, o Švedijoje prieš kelerius metus aptikta tik apie penkiolika perinčių porų. Čia veikia specialios atkūrimo programos, kurių tikslas – išleisti į laisvę auginamus paukščius ir užtikrinti, kad populiacija nenunyktų galutinai. Todėl labai svarbu atskirti šias dvi rūšis: didžiosios baltaskruostės yra gausios, o mažosios reikalauja griežtos apsaugos.
Švedijos patirtis rodo, kad suderinti ūkininkų interesus ir gamtosaugą įmanoma. Savarankiška apsauginė medžioklė, patogi duomenų sistema ir racionalus požiūris į sumedžiotų paukščių panaudojimą sudaro modelį, iš kurio galėtų pasimokyti daugelis Europos šalių. Tvarus rūšies valdymas reiškia ne tik populiacijos skaičiaus kontrolę, bet ir atsakomybę už tai, kad nei vienas gamtos išteklius nebūtų švaistomas.
Netapk brakonieriumi! Kaip atskirti Kanadinę ir baltaskruostę berniklę?
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
