Vasara – stirninių patinų medžioklės laikas. Be to, sparčiai artėja ir rujos laikotarpis, kuris tęsiasi nuo liepos mėnesio vidurio iki rugpjūčio mėnesio vidurio. Labai didelė dalis medžiotojų ypač mėgsta stirninų medžioklę, skiria daug laiko teritorijoje gyvenančių individų stebėjimui ir atsakingai laikosi selektyviosios medžioklės principų. Ir tai suprantama, nes stirninas yra trofėjinis gyvūnas. Nors jis ir mažiausias iš elninių šeimos atstovų, tačiau gražūs ragai yra daugelio medžiotojų svajonė. Todėl kalbant apie stirnas, 90 procentų informacijos skirta būtent stirnų patinų biologijai ir medžioklei. Apie stirnų pateles kalbama labai mažai ir visai nepelnytai, nes šios rūšies patelės turi keletą unikalių savybių, vertų dėmesio.
Stirnų patelės atideda nėštumą
Stirnos poruojasi vasaros viduryje, tačiau apvaisintas kiaušinėlis vystytis pradeda ne iš karto. Jis lieka neaktyvus kelis mėnesius ir tik gruodį prasideda embriono augimas. Tai reiškia, kad jaunikliai gimsta tik gegužę arba birželį, kai pakankamai šilta ir gamtoje gausu maisto. Tiesa, toks atidėtas nėštumas padidina krūvį patelės organizmui, nes vaisiaus vystymasis prasideda žiemą, kai maisto mažiau.
Vis dėlto gamtoje niekas nevyksta veltui ir šis prisitaikymo mechanizmas leidžia stirnų patelėms užtikrinti kuo geresnes išlikimo sąlygas savo palikuonims. Šis reiškinys vadinamas embrionine diapauze – tai yra palyginti reta, tačiau itin efektyvi biologinė strategija.
Diapauzė būdinga ir kelioms kitoms medžiojamųjų gyvūnų rūšims, pavyzdžiui, kiauninių šeimos gyvūnams: kiaunėms, šeškams ir barsukams.
Stirnos patelė gali atsivesti skirtingų patinų jauniklius
Rujos metu stirnų patelės organizme gali vykti daugiau nei viena ovuliacija. Tai reiškia, kad, jei ji susiporuoja su keliais patinais, kiekvienas embrionas gali turėti skirtingą tėvą. Taip viena stirna gali atsivesti du ar net tris jauniklius su skirtingu genetiniu pagrindu. Tai gerokai padidina palikuonių genetinę įvairovę ir daro visą populiaciją atsparesnę ligoms bei aplinkos pokyčiams.
Stirnų jaunikliai yra kruopščiai slepiami ir paliekami vieni
Po gimdymo stirnos patelė paslepia jauniklius aukštoje žolėje arba krūmuose. Jaunikliai lieka gulėti ten, kur motina juos paliko, visiškai nejudėdami. Stirniukai turi du natūralius apsaugos mechanizmus: jie neturi savo kvapo, o dėmėtas kailis puikiai susilieja su aplinka. Tai veiksminga apsauga nuo plėšrūnų. Motina prie jų grįžta tik kelis kartus per dieną, kad pamaitintų, o likusį laiką laikosi toliau nuo jauniklių. Taip patelė išvengia plėšrūnų pritraukimo savo kvapu į vietą, kur guli mažylis.
Todėl, jei miške ar pievoje randamas vienas stirniukas, tai nereiškia, kad jis yra paliktas – tai normali natūrali elgsena ir žmonėms nereikia kištis.
Stirnų patelės tampa agresyvios ir saugo savo teritoriją
Nors stirnos apskritai nėra teritoriniai gyvūnai, patelės gimdymo ir žindymo laikotarpiu tampa agresyvios kitų stirnų atžvilgiu. Jos aktyviai saugo aplinką, kur slepiasi jų jaunikliai. Šiuo metu jos gali net fiziškai pulti kitas pateles ar bandyti išvyti įsibrovėlį iš savo teritorijos. Įdomu tai, kad stirnų patelės taip pat aktyviai loja pajutusios grėsmę. Jų balsai ir lojimo intonacija skiriasi nuo patinų ir net nematant gyvūno galima atpažinti, kurios lyties stirna yra netoliese.
Stirnų patelės geba nutraukti nėštumą nepalankiomis sąlygomis
Jeigu stirnų patelė yra silpna, sena ar susirgusi, jos organizmas gali neleisti embrionui implantuotis ir vystytis. Tai biologinis apsaugos mechanizmas, leidžiantis susilpnėjusiai patelei išgyventi sunkų laikotarpį. Be to, itin nepalankiomis sąlygomis, pavyzdžiui, labai šaltą ir snieguotą žiemą, po traumų ar ligų, organizmas gali nutraukti jau prasidėjusį nėštumą ir absorbuoti vaisių. Ši savybė leidžia patelei išgyventi ir išsaugoti galimybę daugintis palankesnėmis sąlygomis ateityje.
Populiacija mažėja
Pastaraisiais metais pastebimas stirnų skaičiaus mažėjimas.
Aplinkos ministerijos duomenimis, pasibaigus praėjusiam medžioklės sezonui Lietuvoje buvo 162 592 stirnos. Mažėjimas, palyginti su ankstesniu sezonu, siekia daugiau nei 5000 individų.
Gamtosaugos specialistai ir medžiotojai nurodo, kad pagrindinė to priežastis yra plėšrūnų populiacijos augimas. Stirnų jaunikliai dažnai tampa lapių grobiu. Suaugęs lapių patinas gali sumedžioti ir vienų metų stirną, tačiau šie smulkieji plėšrūnai nėra pagrindiniai stirnų priešai.
Pagrindiniai šių smulkiųjų elninių gyvūnų medžiotojai yra vilkai ir lūšys. Vilkų populiacija mūsų šalyje yra gana didelė, stabili ir turinti augimo tendenciją. Pastaraisiais metais daugėja pranešimų apie lūšių pastebėjimus, įskaitant ir žmonių gyvenamas teritorijas. Tai rodo, kad populiacija auga. Kiekviena lūšis per metus sumedžioja kelias dešimtis stirnų, taip reikšmingai sumažindama jų skaičių teritorijoje, kurioje apsigyvena.
Todėl galima daryti išvadą, kad stirnų skaičiaus mažėjimas yra natūralus plėšrūnų populiacijos augimo rezultatas, nes medžiotojai labai atsakingai rūpinasi stirnų populiacijos išsaugojimu ir medžioja labai ribotai net ir nepaisydami to, kad stirna Lietuvoje priskiriama nelimituojamų medžiojamųjų gyvūnų kategorijai.
Stirnų populiacijos mažėjimas galbūt yra signalas, kad reikia pradėti svarstyti lūšių stebėsenos pradžią, kad būtų galima įvertinti šalyje gyvenančių didžiųjų kačių populiaciją ir diskutuoti dėl jos valdymo galimybių, kas visiškai neprieštarauja Europos Sąjungos reglamentams.
Neįtikėtinas vaizdas pasienyje, barsuko pergalė ir šokiai griovyje. Miško (vilkų) naujienos #15
Dar daugiau istorijų, patarimų ir įdomybių iš medžioklės pasaulio! Prasideda 2026 metų prenumerata!
