Tekstas ir nuotraukos: Egidijus Pipynė
Geriausi mano gyvenimo metai prabėgo Sibire. Nuo 1973 iki 1990 metų medžiojau sabalus Irkutsko srityje, Ilimo viršūnėje prie Tunos upės. Medžiojome kartu su a. a. draugu Juozu Grigoniu. 1500 kv. kilometrų taigos apeidavome.
1990 metais, po visiems mums įsimintinų įvykių, grįžau į Lietuvą. Nors šeimą sukūriau Sibire (moterys tenais labai gražios), nuo 1978 metų žmona su sūnumi ir dukra gyveno Vilniuje. Kitos išeities nebuvo. Retkarčiais nuveždavau draugus pasižiūrėti tikros taigos, bet tai būdavo dviejų savaičių turai, kuriuos padėdavo organizuoti mano geriausias draugas Volodia Šestakovas.
2018 metų pavasarį paskambino Volodia su žinia, kad jam siūlo jėgerio vietą prie Baikalo su teise medžioti sabalus (kaip supratau, kad nereikėtų algos mokėti). Jo žodžiais, jei aš atvažiuosiu, tai jis imsis šio darbo. Vis tik jau metai – abiem po 68! Be to, didelis skirtumas, su kuo tu taigoje takus minsi. Gerai, kai tai tavo senas draugas, kuris ne mažiau už tave išmano profesionalaus medžiotojo darbą. O ir kartu kelis mėnesius prabūti nėra taip paprasta. Sutikau iš karto. Palikau darbą, nes jau buvau pensinio amžiaus, ir rudenį išskridau į Irkutską.
Apie nuotykį su sabalais
Nuo pavasario ieškojau kelių Rusijos vizai gauti. Per rimtus vyrus bandžiau – neišėjo. Užsilenkė trečias sezonas taigoje – tokios mintys nuotaikas slėgė. O dar Volodia skambina, kad būtinai atvykčiau. Bando jam įpiršti porininką, su ta intencija, kad taigoje vienam negalima – saugumo technika.
Lyg iki 1990 metų ne po vieną medžiodavom! O tas svetimas žmogus tikrai nepriimtinas. Visus mūsų putikus (medžiotojo takas su spąstais) sužinos. O tas, kas perša, seniai iš draugo į priešą pavirto. Dukra padėjo, rado žmonių, kas vizą padarė (kai žmona perskaitė šią vietą, dukrai daug kas išsakyta buvo).
Kita problema: neskraido iš Lietuvos į Rusiją lėktuvai – karantinas. Su tuo lengviau – per Kaliningradą galima. Ir bilietai daug pigesni. Taigi pirmom spalio dienom pėstute per Karalienės Luizos tiltą patekau į Sovetską. Parodžiau kovido testą, pamatavo temperatūrą, praleido. Čia pat taksistas išdygo. Paprašiau iki autobuso stoties nuvežti, o jis pasisiūlė nuvežti iki oro uosto. 120 kilometrų už 28 eurus! Geriau nesugalvosi!
Kitos dienos rytą jau sukom ratus virš Irkutsko. Tirštas rūkas. Šiuo vėlyvu rudens laiku miestas dažnai skendi tankioje migloje – Angara kvėpuoja. Po kelių ratų pradėjom kilti į viršų, skrendam į Ulan Udę, Buriatijos sostinę. Pas buriatus ilgai neužtrukom, greitai grąžino į lėktuvą.
Irkutske pasitiko Volodia. Viskas kaip ir prieš dvejus metus. Porą dienų pabuvom Irkutske, apsipirkom ir išvykom į taigą. Trijų šimtų kilometrų kelias Volodios džipu pralėkė nepastebimai. Paskutiniai trisdešimt kilometrų Baikalo pakrante, kuri kiekvieną kartą jaudina savo įstabiu grožiu. Ši vieta vadinama Mažąja jūra, kurią nuo Baikalo atskiria didžiausia sala Olchonas. Nuo Kurmos kaimo sukam į kalnus. Sidabriniame šaltinyje prisipylėme vandens, nes kalnuose prie trobelės vandens nėra. Sidabriniu šį šaltinį vadina todėl, kad sidabro norma jame viršija 38 kartus.
Kelis kilometrus kylam stačiu, net 45 laipsnių keliu tarp uolų ir akmenų. Kelias tiestas 6-ojo dešimtmečio pradžioje, kai sovietų valdžia išskyrė didelius pinigus Sibiro turtams tyrinėti. Taip ir vadinamas: „senasis geologinis kelias“. Keturračiais ten pravažiuoja ne vienas, o džipu, kaip Volodia – retas. Ir tragiškų atvejų būdavo. Prieš kažkiek metų šioje vietoje vyko Camel Trophy lenktynių etapas.
Pagaliau trobelė. Širdis truputį apsąla nuo jausmų. Užkūrėm krosnį, sunešėm daiktus. Kaip ir kiekvienais metais, pirmiausia virš durų pakabinom mūsų globėjo šv. Nikolajaus ikonėlę, kurią atsivežiau iš Lietuvos prieš trejus metus (žmonos dovana). Sibiro medžiotojai tik jį pripažįsta savo globėju. Senais laikais kiekvieno medžiotojo trobelėje kabėdavo. O ir aš prieš trisdešimt metų, kai medžiojau Ilimo viršūnėje, turėjau pasikabinęs. Vos tik sabalai nustodavo papulti į spąstus, tuoj pat žadėdavau šv. Nikolajui uždegti žvakutę grįžęs į Lietuvą. Ir globėjas padėdavo.
Prasidėjo taigos rutina. Užtaisinėjam spąstus, tikrinam – rutina. Todėl noriu papasakoti tik porą prisiminimų, kurių tikrai neužmiršiu.
Trys kilometrai nuo namuko buvo kedro riešutų rinkėjų bazė. Riešutautojai pastatydavo palapinę, pagrindinius įrankius gamindavo vietoje.
Nuo kelio į apačią prasideda kedrynas. Čia pirmą kartą teko pamatyti stlaniką – tai žemaūgiai, palei žemę besidriekiantys kedrai. Ten, kur anksčiau medžiojau, Angaros-Lenos takoskyroje, neaugo, tik skaitęs apie juos buvau. Į viršų nuo bazės prasideda degusi taiga. Aiškiai matosi, kad riešutautojai padegė prieš 10–12 metų. Laužo, matyt, neprižiūrėjo. Iki šios vietos privažiuodavom Volodios džipu, nors kelias nusėtas didžiuliais akmenimis kaip drakono dantys. Land Cruiser Prado, vežtas iš Japonijos. Gerų žodžių išsakyta japonams nemažai.
Aplink stovėjo daug spąstų, nes nuo čia net penkiomis kryptimis putikus padarėm. Nuo pirmų dienų sabalai aplinkui apsčiai pripėduodavo. Kas tik į spąstus papuls (voverės, paukščiai) – tuoj pat suėda, o papult nepapuola. Mes jau ne juokais įširdę – vis tiek sugausim plėšiką!
Taigi vieną rytą bevažiuojant iki posūkio į bazę, pristabdžiau Volodią. Lyg nematau spąstų. Išlipau, o jis nuvažiavo žemiau. Sustos prie spąstų apačioje, nubėgs iki putiko, einančio kedrynu žemyn. Ten jam sabalas jau kelis kartus špygą parodė. Prieinu prie išvartos (spąstus daugiausia statėm prie išvartų, sabalai būtinai stengiasi patikrinti kiekvieną – pelių ieško) – spąstų nėra. Apsisuku išgirdęs urzgesį.
Už nugaros po kita išvarta palindęs. Padėkojęs šv. Nikolajui, pasiimu sabaliuką ir einu prie kitų spąstų, už 50 metrų. Antras! Prie visko pripratęs per tiek metų, bet vis tiek jausmas sunkiai apsakomas. Nunešu abudu į mašiną, stovinčią prie kitų spąstų. Padedu ant kilimėlio Volodios pusėj. Iki bazės daugiau spąstų nėra. Išsitraukiu termosą, geriu arbatą ir įsivaizduoju Volodios veido išraišką atidarius mašinos duris.
Netrukus ir Volodia privažiuoja. Nuotaikos abiejų pakilios. Aplinkui vėliau dar keturis sabalus sugavom. Vieta labai dėkinga – kedryno pradžia. Susidaro toks įspūdis, kad ne tik sabalai, bet ir iziubriai (vietinis kilnusis elnias), ir kabargos (muskusinis elniukas, mažesnis už mūsų lietuvišką stirną) šiose vietose būriais vaikšto. Reljefas toks: netoliese status kelių kilometrų kriaušis į Baikalą, o čia taiga.
Ne taip toli Lenos viršūnė. Taigos gyvūnai atmigruoja iki čia ir sukinėjasi aplinkui. Ne Baikale gi skandintis! Paskutinę dieną, užleisdamas spąstus, tradiciškai prisėdau šioje vietoje ant suoliuko gurkštelti arbatos. Begeriant už dvidešimties metrų išlindo kabargos patelė. Vaikštinėja, nuo medžių samanas rankioja. Ilgai stebėjau. Atsistojusi pamatė mane, pabėgėjo gal penkiolika metrų ir toliau ramiai sau ganosi. Pasigailėjau, kad telefono nepasiėmiau – baterijos per šaltį nelaiko, nenufotografavau.
Apie antrą nuotykį
Nuo bazės į viršų nueina keliukas į Sarmos upės ir jos intakų pusę. Išdegusi taiga, stlaniko brūzgynai persipynę kaip gyvatės. Pernai pastebėjau, kad pačioje perėjos viršūnėje į dešinę nueina keliuko atšaka. Įspūdis, kad medžiotojai ją slepia.
Volodia, kaip etatinis jėgeris, privalėdavo ir vasarą lankytis taigoje, ypač padidėjus gaisrų pavojui. Pripjaudavo malkų, o likusį laiką žvalgydavo mums naujų plotų. Nusileidęs tuo keliuku rado medžiotojų trobelę. Sužinojom ir kieno. Žmogus sabalų negaudo, tik „mėsa“ užsiima, todėl ir pėdų žiemą nebūdavo. Atvažiuoja pavasarį, kai iziubrius medžioja dėl pantų (minkšti, kraujo pritvinkę jauni ragai, naudojami kinų medicinoje). Vasarą tyko prie druskožemių, rudenį, per rują, bando ragą pusdamas vilioti.
Pernai jau buvau nusivežęs navigatorių, kurio atmintyje liko visi mūsų putikai. Sulyginus jo duomenis su žemėlapiu, kilo mintis sujungti ilgiausią mūsų taką, kuri vadinome Ledo keliu, su šia trobele – Ledo, nes 3–4 kilometrus juo tekėjo šaltinių vanduo, o pats kilo į viršų. Tai nors vaikščiojom pasiremdami slidžių lazdomis aštriais antgaliais, pasivolioti ant ledo tekdavo ne kartą. Kelias pratiestas Suchajos upės šlaitu.
Kuo toliau eini, tuo aukščiau kyli, nors pradžia suko aplink pačią viršūnę. Kalnuose taip: kuo toliau žemyn, tuo aukštesni šlaitai. Patikrindavome spąstus, atgal grįždavome savo pėdomis. Pagal GPS duomenis, į vieną pusę išeidavo apie dešimt kilometrų, pirmyn atgal – visi dvidešimt. 70-ies metų „senukams“ ne taip jau ir mažai! O dar kalnais!
Patraukėm į žvalgybą link tos trobelės. Vėl išdegusi taiga, tik vietomis maumedžių lopinėliai. Iki trobelės nuo posūkio – 2,5 kilometro. Namukas nedidelis, nežievintų rąstų. Lubos žemos, sudėtos iš karčių. Bet krosnis yra, gyventi galima. Navigatorius rodo, kad kryptis gera, iki mūsų spąstų ant Ledo kelio – apie aštuonis kilometrus. Vovka atkalbinėjo varyti putiką, nes, pagal pažįstamų medžiotojų šnekas, taiga ten prasta: uolynai, degvietės. Bet man pabodo medžioklė iš vieno namuko, tai užsispyriau daryti. Grįždami pastatėm apie dešimt spąstų.
Sutarėm, kad Volodia grįš į Irkutską, o aš liksiu. Kaip Vova pasakė – žygdarbiui. Kitą dieną per keturias valandas pasiekiau trobelę. Pakeliui nuėmiau porą sabalų. Malonu, kad vienas papuolė į naujai statytus spąstus. Užkūriau krosnelę, palikau produktus ir nuėjau daryti pradžios. Išdegusi taiga aplinkui, nė vienos žalios dėmės. Už kokių 500 metrų priėjau šio medžiotojo labazą – bokštelį tykoti elnių prie druskožemio. Iki čia eiti buvo lengva, mėsai išvežti keliuką pravalydavo, toliau jau sunkiau. Kirvį teko traukti, žymėti taką. Užkerti medį iš abiejų pusių, eini prie kito, kuris turi gerai matytis, ir taip tolyn. Taip ir daromi medžiotojų takai, kad nepamestum pastatytų spąstų.
Eiti gana sunku. Degvietė pilna išvirtusių medžių. Laviruoji, ieškai švaresnio perėjimo. Kai kur plonesnį medį nukerti. Priėjau gana pliką plotą. Pasirodo, nedidelė balto marmuro išeiga. Gerai, kad nuo erozijos subyrėjusi smulkiau. Netoliese išilgai mano krypties – nemaža ketera, gamtos supilta iš granito luitų. Pačiam viršuje kelios pušelės auga. Numečiau kuprinę, užlipau pasižvalgyti. Kairėje – Sarmos ir jos intakų mišku apaugę tarpekliai. Priekyje – Suchajos aukšti šlaitai. Tolumoje kalnai kalnai… Didingas vaizdas!
Pasižiūriu navigatorių – viskas gerai. Iki mūsų paskutinių spąstų ant Ledo kelio – šeši kilometrai tiesiai. Šlaito viršūnėje turi būti kelias su mūsų spąstais. Nuo čia iš viršaus lengvai radau, kaip apeiti šį uolyną. Patraukiau dešiniau, uolos ir degvietė greit baigėsi, prasidėjo gaisro neliestas miškas. Praktiškai vieni maumedžiai, paįvairinti dar nesupuvusiais beržais. Po kojomis pinasi bagulniko (gailių) atžalynai. Nusileidimas gana status, su slidėmis eiti bus problema. Taip ir buvo – žiemą teko prisirišus traukti.
Padariau spąstus ant nusileidimo pradžios ir einu atgal. Iki trobelės grįžau per 50 minučių, vietoj trijų valandų einant į priekį. Prie pat namuko mano pėdas perkirto meškos su dviem meškiukais pėdos. Nors ir be šautuvo, baimės jausmo neatsirado. Ruduo šiltas, tai ir bastosi, negula. Pėdos neretai pasitaikydavo. Bet trobelėje, belupant sabalus, lauke kažkas barkštelėjo. Čia tai ne visai linksma paliko.
Pasiklausiau minučių dešimt ir atsargiai pradaręs duris įsitraukiau kirvį. Vis šis tas. Nors lubų aukštis toks, kad neužsimosi, gal tik iš šono. Bet tuo ir baigėsi. Nors trobelė ir nekaip atrodė, naktį keltis krosnelės kūrenti nereikėjo. Suręsta gerai.
Ryte išėjau su tamsa, mėnulis gerai švietė, mano pėdos matėsi. Švintant jau buvau putiko pradžioje. Ilgokai teko leistis iki upelio. GPS parodė tris kilometrus. Ir nors nuo kalno leidausi, bet užkirtos, spąstų statyba laiką užima. Ana pusė nors ir į kalną, bet lengviau. Retas degęs miškas, daug lėkščiau. Gailiai kojų nepina. Pastebėjau, kad reljefas pastoviai traukia mane kairiau, nors į tašką (prie paskutinių spąstų) reikėtu eiti dešiniau. Tiek to, manau, daugiau geologų kelio prigriebsiu. Vis pasitikrinu GPS.
Eilinį kartą pažiūrėjus šis superprietaisas parodė, kad kelią aš jau praėjęs. Ne juokais susijaudinau! Kas jį žino, žemėlapyje taip, o iš tikro gal kita keteros puse nusuko? Patraukiau tiesiai į dešinę ir, dėkui Dievui, už kelių šimtų metrų išlindau į kelią. Lengviau atsikvėpiau, ramiai atsigėriau arbatos. Navigatorius rodo, kad iki trobelės aštuoni kilometrai, o iki spąstų – pusantro. Grįžimas atgal užtruko 3,5 valandos. Tai gerai, sniego mažai. Tik kilimas į viršų gerokai išsėmė jėgas. Labai jau statu!
Ryte vėl su tamsa išėjau, nes laukė apie 20 kilometrų kelio. Kalnais! Bet nuotaika pakili, vis tik padariau ką numatęs. Praėjau iki kelio gana greitai, visgi takas jau pramintas. Ant kelio dar penketą spąstų pastačiau. Priėjau pirmus mūsų spąstus. Čia nuotykis ir prasideda. Spąstuose varnas papuolęs. Gyvas. Prieinu, lazda prispaudžiu, matau, kad neseniai papuolęs, koja nesužalota. Prispaudžiau lazda galvą, nes jei kirs snapu – mažai nepasirodys! Dešine ranka bandau spyruoklę atspausti. Sunku, nepatogu. Lazda nuslydo, persigandau, kad kirs. Bet nekerta, o tokiu protingu žvilgsniu žiūri, lyg suprastų, kad vaduoju vargšą. Dviem rankom staigiai nuėmiau spąstus. Nustriksėjo du metrus į šoną, tupi, žiūri į mane. Numečiau jam pusę voverės, bet išsigando, pažemiu nuskrido tarp medžių.
Paėjau kelis šimtus metrų, pasiveja mane varnas. Žemai, keli metrai virš galvos, padaro ratą, atsisėda šalia ant sauso kedro. Žiūri į mane ir šneka. Taip taip, ne karksi, o gomuriniu balsu kažką šneka. Aš taip išverčiau: „Fartas tau bus, fartas!“ (taip Sibire vadina medžiotojo sėkmę). Pašnekėjo, nuskrido. Ir ką? Prieinu pirmus spąstus – sabalas! Kuo toliau, tuo daugiau! Aštuonis sabalus surinkau, nors Volodia prieš keturias dienas čia praėjo ir nuėmė keturis. O, svarbiausia, pėdų pilna. Ir ten, kur nuo pernai nematėm. Pajudėjo sabalas, patraukė į Baikalo pusę, o ten mūsų pagrindiniai putikai.
Vienoje išvartoje stovėjo dveji spąstai. Vieni – apačioj prie skylės tarp šaknų, vadinasi na praskok –prašokimui. Antri – aukščiau ant šaknies su jauku. Tai į abejus ir papuolė! Teko tris sabalus neužšalusius aplupti vietoje. Kelias dar tolimas, o svorio prisirinko. Parėjau į namuką jau prietemoje. Užkūriau krosnį, užvedžiau elektros stotelę. Padengiau šventinį stalą. Ištraukiau butelį geros degtinės, specialiai šiam atvejui atvežtos, užkandai sūdytą omulį. Nuovargį kaipmat nuėmė.
Paskambinau Volodiai, papasakojau (trobelė šalia kriaušio, tai ryšį turėjome). Labiausiai jį sujaudino, kad sabalai migruoja, seniai to laukėm. Nuotaika puiki, užėjo noras paskambinti žmonos seseriai į Užbaikalę. Tau, sakau, kaip žurnalistei, bus įdomi varno istorija. Po valandos atskambina: „Oi, oi! Tau reikia skubiai važiuoti iš taigos. Šnekėjausi su babka Stepanida, ji pasakė, kad tai labai blogas ženklas! Kuo skubiau važiuok namo, ji ne kartą kitiems viską teisingai išpranašavo.“ Ir taip toliau, ir taip toliau.
Aprėkti jos neaprėkiau, bet kelis rimtus žodžius pasakiau. Po savaitės, grįžęs į Irkutską, paskambinau, išsakiau, ką galvoju. Inteligentiška moteris neturėtų taip elgtis. Nors aš nepatikėjau nesąmonėm, bet pasąmonėje vis tiek nuosėdos lieka. Vis tik taigoje esi, vienas, norom nenorom galvoje visokios mintys knisasi.
Kitą dieną grįžo Volodia. Apėjom likusius putikus. Gerai paėmėm, pajudėjo sabalai! Ačiū šv. Nikolajui! O gal varnui?
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
Žurnalo Medžioklė „Youtube“ kanalas!
