Pataikymo tikslumas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant tai, kaip pirštas uždedamas ant nuleistuko ir kaip tolygiai jis nuspaudžiamas. Man teko susidurti būtent su šia problema.
Kai prašovei pro šalį…
Pirmas įtarimas, kad kažką darau ne taip, kilo po šernų medžioklės, kurioje visai užtikrintoje situacijoje prašoviau pro šalį. Vėliau, žiūrėdamas šiluminio taikiklio įrašą, taip ir nesugebėjau logiškai paaiškinti, kodėl taikantis ginklo vamzdis lėtai, bet atkakliai slydo žemyn, o nuspaudus nuleistuką iš viso beveik pritūpė.
Šis momentas sutapo su naujos amunicijos poreikiu. Anksčiau naudotoji mane iš principo tenkino, tik jos kaina galėjo būti draugiškesnė piniginei… Nusprendžiau rinktis latvių kompanijos Anima libra kulkas. Žinoma, manęs laukė laboratoriniai darbai. Užtaisiau kelias šovinių partijas su skirtingais parako kiekiais, siekdamas suprasti, koks užtaisas mano ginklui labiausiai patiks.
Klaidas lengviausia įžiūrėti iš šalies
Į šaudyklą ėjau kartu su Linda Dombrovska, nes reikėjo nufilmuoti kelis siužetus mūsų žurnalo vaizdo kanalui. Atsisėdau prie stalo, padėjau ginklą ant šaudymui skirtų atramų ir ruošiausi paspausti nuleistuką. Tą akimirką Linda staiga mane sustabdė ir paklausė, ar žinau, kaip ant nuleistuko uždėtas mano dešinės rankos smilius. Atsakiau – kaip visada. Bet pasirodo, dėl man nesuprantamų priežasčių jį ant nuleistuko uždėjau per toli… Pasekmės – kaskart kitoks paspaudimas ir neteisingas piršto judesys ginklo atžvilgiu. Per toli uždėjus pirštą neįmanoma ramiai ir lėtai patraukti nuleistuko savęs link ir įvyksta nedidelis, bet vis tik trūktelėjimas.
Po šūvio Linda nurodė dar kelias svarbias klaidas – nuleistukas vis tiek nebuvo tolygiai traukiamas, o trūktelėtas, ir galva buvo per greitai pakelta virš ginklo. Visa tai kartu priverčia kulką skrieti pro taikinį.
Bandžiau prisiminti, kuriuo momentu toks nuleistuko paspaudimas man įsisėdo, bet taip ir nepavyko… Aš gana reguliariai treniravausi šaudyti pneumatiniu ginklu. Šio ginklo nuleistuko spūdis yra šiek tiek stipresnis nei mano medžioklinio ginklo. Galbūt kažkada taip uždėti pirštą man pasirodė lengviau. Tačiau pataikymų kokybė manęs netenkino ir nesugebėjau rasti tam logiško paaiškinimo. Kaltinau vėją, šratų gamintoją ir kitas priežastis, bet ne save.
Geriausias vaistas – reguliarus šaudymas
Teko įdėti daug pastangų, kad atsikratyčiau nerangios piršto padėties ant nuleistuko. O kaip vaistą naudoju tą patį pneumatinį ginklą Gamo Shadow IGT.
Iš esmės šaudymas yra protinė veikla, kuri pamažu ugdo raumenų atmintį tam tikriems veiksmams atlikti. Ir kuo daugiau kartų veiksmas kartojamas, tuo greičiau jis tampa automatinis. Tačiau vis tiek šūvio atveju negalima pamiršti nė vienos proceso smulkmenos.
Taigi taikinys kamuoliuko šratų gaudytuve 17,5 metro atstumu nuo manęs, jokios atramos (tik mano kūnas) ir pirmyn! Ginklas laikomas tik dešine ranka. Kairioji po loveliu jį tik prilaiko. Iš principo lovelį galima net uždėti ant atviro delno. Buožė remiasi į skruostą, o smiliaus pagalvėlės vidurys liečiasi prie nuleistuko. Dešinės rankos alkūnė kartu su ginklo buože sudaro stabilų trikampį. Kojos pečių plotyje, kairė yra šūvio kryptimi ir šiek tiek sulenkta. Dešinė kaip atrama.
Taip, ir negalima pamiršti apie kvėpavimą. Lengvas įkvėpimas ir ramus iškvėpimas. Baigiantis iškvėpimui – nuleistuko nuspaudimas. Ramus ir švelnus, be trūktelėjimo. Bet tai tik pusė darbo. Norėdamas atsikratyti kitų savo įpročių, turiu išmokti kurį laiką nepaleisti nuleistuko, reikia laikyti jį nuspaustą ir toliau stebėti taikinį optiniame taikiklyje. Bent jau kelias sekundes.
Iš pradžių šis pratimas atrodė neįmanoma misija. Įprotis daryti kitaip buvo labai stiprus. Tačiau po kokio šimto šūvių pastebėjau, kad nebeatitraukiu galvos nuo taikiklio, smiliaus pagalvėlė taip pat savaime surado nuleistuką ir jis lieka nuspaustas net ir po šūvio. Tarp kitko, pataikymo vieta geriau matyti optiniame taikiklyje nei 4,5 mm dydžio skylutę 17–18 metrų atstumu bandant įžiūrėti savo akimis…
Vis dėlto tai buvo pliusas. Skylutės popieriniuose taikiniuose pamažu ėmė artėti viena prie kitos. Tai reiškia, kad ginklą aš kiekvieną kartą laikau vienodai ir nuleistuką taip pat nuspaudžiu vienodai! Buvo kartų, kai galėjau sau paploti per petį už du ar tris dešimtukus dešimties šūvių serijoje. Tarp kitko, mano naudojamame taikinyje dešimtukas yra 12 milimetrų skersmens.
Treniruotė vietoj sporto salės
Žinoma, reikia toliau treniruotis. Pageidautina kiekvieną dieną, o tai nėra didelė problema dabar, kai ateina pavasaris ir vasara. Laikas? Jei tikslas yra sėkminga medžioklė ir tikslus šūvis, laiko galima rasti. Juolab, kad visą dieną sėdėti prie kompiuterio ekrano ne taip jau ir sveika, todėl šaudymo treniruotės pneumatiniu ginklu man tapo reguliaria mankšta ir pajudėjimu.
Be to, tai tikrai nėra brangu. 14 cm2 taikinius užtenka įsigyti vieną kartą, o tada jų galima nusikopijuoti tiek, kiek reikės. Tereikia rinktis truputį standesnį popierių, nei įprastai naudojamas biuruose. 500 šratukų kainuoja šešis eurus. Todėl vienas šūvis kainuoja 1,2 cento… O iššautus šratukus geriausiai surinks kulkų gaudytuvas, kuris kartu yra ir taikinio laikiklis. Vis dėlto švinas yra sunkusis metalas ir barstyti jį ant žemės nėra geriausia idėja.
Prasideda elektroninio medžioklės lapo era!
Patogu ir greita! Prenumeruokite arba pirkite žurnalą internetu!
