Australijos aborigenai ištisas kartas pasakojo istorijas apie paukščius, kurie tyčia platina ugnį tam, kad galėtų lengviau medžioti. Daug metų tokie pasakojimai buvo laikomi mitais – liaudišku folkloru, kuris neturi nieko bendra su realybe. Tačiau šiandien, kai mokslas vis giliau atskleidžia gamtos paslaptis, paaiškėjo: šie paukščiai iš tikrųjų egzistuoja, ir jų elgsena pranoksta viską, ką iki šiol žinojome apie gyvūnų gebėjimą naudotis įrankiais.
Tyrimai atskleidė, kad trys Australijoje paplitusios plėšriųjų paukščių rūšys – juodoji klija (Milvus migrans), švilpiantysis vanagas (Haliastur sphenurus) ir rudasis sakalas (Falco berigora) – pasižymi neįprastu ir stebinančiu elgesiu. Šie paukščiai paima degančias šakeles snapu arba nagais ir nuskraidina jas į dar nesudegusią sausą žolę. Tokiu būdu jie dirbtinai sukelia gaisrą, kuris išvaiko iš slėptuvių smulkius gyvūnus – roplius, vabzdžius, smulkius žinduolius. Dūmų ir liepsnų išgąsdintas grobis tampa lengva auka, o paukščiai kantriai laukia šalia, pasiruošę smogti.
Šis elgesys ne tik padeda plėšrūnams apsirūpinti maistu, bet ir verčia iš naujo apmąstyti mūsų supratimą apie gyvūnų intelektą. Jei iki šiol manėme, kad tik žmogbeždžionės ar kai kurie jūrų gyvūnai, pavyzdžiui, delfinai, moka naudotis įrankiais, tai dabar tenka pripažinti: paukščiai, manipuliuojantys ugnimi, įžengia į visai kitą pažinimo lygmenį. Ugnis – tai galinga stichija, ir ją sąmoningai panaudoti geba tik vienetai.
Tačiau gaisras Australijos gamtoje – tai ne tik medžioklės įrankis. Daugeliui vietinių augalų ir ekosistemų ugnis yra būtinas gyvybės ciklo etapas. Kai kurie augalai, tokie kaip tam tikros rūšies eukaliptai ar akacijos, paskleidžia sėklas tik po stipraus karščio. Kiti augalai sudygsta tik tada, kai jų sėklas pasiekia dūmų cheminės medžiagos. Gaisras jiems signalizuoja, kad dirvožemis dabar praturtintas maistinėmis medžiagomis, konkurencija sumažėjusi, o sąlygos augimui – palankios. Net patys medžiai yra prisitaikę prie tokių sąlygų: storos žievės apsaugo kamieną, o išlikę pumpurai leidžia greitai ataugti.
Po gaisro gamta atgyja neįtikėtinu tempu. Ten, kur dar vakar viskas degė, po kelių savaičių jau dygsta nauji ūgliai, o paukščiai, vabzdžiai ir žvėreliai grįžta į šviežiai atsinaujinusias buveines. Ugnis čia nėra priešas – tai senas ciklo elementas, per amžius formavęs Australijos kraštovaizdį. Šioje žemyno dalyje gaisras – tai tiek pavojus, tiek viltis.
Visgi šiandieninė tikrovė keičiasi. Klimato kaita didina gaisrų dažnumą ir intensyvumą, o tai reiškia, kad ugnis ima viršyti natūralias ribas. Tai kelia klausimą: kur baigiasi gamtos tvarka ir prasideda žmogaus atsakomybė? Plėšrieji paukščiai, kaip ir kiti gyvūnai, seka instinktais, kuriuos tobulino tūkstančius metų. Tačiau pasaulis tapo sausesnis, karštesnis, jautresnis – ir tai keičia visų žaidimo taisykles.
Tad ar galime leisti gamtai elgtis „natūraliai“, kai pasekmės gali būti pražūtingos tiek žmonėms, tiek pačiai gamtai? Šie paukščiai – ugnies nešėjai – ne tik atskleidžia nuostabius gamtos prisitaikymo gebėjimus, bet ir verčia mus susimąstyti apie tai, kokį vaidmenį šiandien turime atlikti mes – žmonės.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
