Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai pasigirsta balsų, kurie teigia, kad moteris neturėtų medžioti, nes ji esą yra tik gyvybės davėja. Tokie pasisakymai skamba ne tik ribotai, bet ir atskleidžia visišką nesuvokimą apie tai, kas iš tikrųjų lėmė žmonijos išlikimą. Medžioklės priešininkai ir moterų vaidmens menkintojai visai nesupranta, kokia prasminga ir tikra yra frazė apie moterį kaip gyvybės šaltinį. Jei moterys nebūtų medžiojusios, galimybių gyvybei apskritai nebūtų, o civilizacija, kokią ją pažįstame šiandien, tiesiog nebūtų susiformavusi.
Istorija, kaip ir gamta, nemėgsta tuštumos. Archeologiniai ir antropologiniai duomenys rodo, kad nuo akmens ir bronzos amžiaus moterys buvo ne tik namų sergėtojos, bet ir aktyvios medžiotojos bei bendruomenių išlaikytojos. Jų indėlis į žmonijos išlikimą ilgus šimtmečius buvo nuvertintas arba nutylimas, nors būtent jos užtikrino kasdienį maisto tiekimą, slaugė sužeistuosius ir rūpinosi senoliais bei vaikais.
Gebėjimas rūpintis silpnesniais yra išskirtinė žmogaus savybė. Seniausi radiniai rodo, kad senyvi, ligoti ar neįgalūs žmonės buvo prižiūrimi iki paskutinių gyvenimo dienų. Tai liudija empatiją, supratimą ir norą aukotis, kurie lydėjo žmoniją nuo priešistorės. Tačiau kas realiai palaikė šią gyvastį kasdien. Kai stipriausi genties vyrai išsiruošdavo į ilgus žygius medžioti stambiųjų žvėrių, tokių kaip stumbrai, laukiniai arkliai, šiauriniai raganosiai ar mamutai, visas genties išlikimo krūvis tekdavo namuose likusiems.
Tokios didžiosios medžioklės trukdavo dienomis, savaitėmis, kartais net mėnesiais. Tuo metu bendruomenėje gyvenimas nesustojo. Maistą reikėjo gauti kasdien, ne kartą per mėnesį. Būtent moterys buvo tos, kurios medžiojo smulkesnius gyvūnus, gaudė paukščius, rinko augalinį maistą, žvejojo ir aprūpino nometnėje likusius narius. Jos buvo tikrosios išlikimo ašys, kurios nešė didžiąją atsakomybę už kasdienį bendruomenės maitinimą.
Todėl verta paklausti tiesiai. Kur šiandien būtume, jei moterys nebūtų medžiojusios. Kaip būtų išgyvenę vaikai, kaip būtų slaugomi sužeistieji ir sergantieji, kaip būtų išlaikomi senoliai. Kokia apskritai būtų žmonijos raida, jei pusė bendruomenės nebūtų kasdieniu darbu aprūpinusi kitų gyvybės. Atsakymas akivaizdus. Mūsų nebūtų.
Šiandien vis dar pasitaiko nuomonių, kad moters tikroji paskirtis yra tik gimdyti. Tačiau gyvybės davimas yra kur kas platesnis reiškinys. Jis apima rūpinimąsi, aprūpinimą, pastangas išlaikyti šeimą ir bendruomenę, išsaugoti silpnesnius, užauginti jaunąją kartą ir perduoti žinias. Moterys visa tai darė nuo pat žmonijos pradžios. Jos medžiojo, maitino, gynė ir kūrė pagrindą tam, ką vadiname civilizacija.
Todėl frazė, kad moteris yra gyvybės davėja, tampa visiškai aiški tik suvokus visą jos indėlį. Tai reiškia ir tai, kad moterys medžiojo, aprūpino maistu ir išsaugojo bendruomenes. Be jų darbo nebūtų nei mūsų istorijos, nei mūsų pačių.
Ekstra video #3. Ar moterys išgelbės medžioklę?
Gauk 80 puslapių kiekviename numeryje ir 2 priedus! Prenumeruok žurnalą 2026 metams!
