Medžiotojų šovinių krepšeliuose vis dažniau švino turinčius graižtvavamzdžio šautuvo šaudmenis pakeičia bešviniai. Mano šovinių krepšelyje švino turinčių šovinių taip pat nėra jau maždaug šešerius metus. Kodėl? Jau vien todėl, kad nesinori valgyti laimikio mėsos su smulkiomis švino dalelėmis, kurių atsiranda atsiveriant į kokį didesnį kaulą atsimušusiai ekspansinei kulkai. O štai bešviniai šaudmenys su kiekvienu nauju amunicijos gamintojų pasiūlytu modeliu tampa vis efektyvesni. Ir galiausiai, jei laikysitės požiūrio, kad vamzdį reikia teisingai nukreipti į laimikį, o ne šiaip pasukti į tą pusę, tai neprireiks jo išsprogdinti itin ekspansyvia kulka.
Vis dėlto medžiotojų bendruomenėje vis dar gana daug mitų ir prietarų, susijusių su bešviniais šaudmenimis. Kalbiname žmogų, kuris Latvijoje apie graižtviniams šautuvams skirtas bešvines kulkas žino beveik viską – bendrovės Anima libra vadovą Dmitrijų Klešniną. Jo įkurta įmonė Latvijoje gamina bešvines kulkas.
Kurie šaudmenys gali žmogaus organizmui padaryti daugiau žalos – švininiai ar bešviniai, – valgant su jais sumedžiotą žvėrieną?
Prieš kelerius metus buvo atliktas tyrimas, kai šernas buvo sumedžiotas lygiavamzdžiu šautuvu su švinine kulka ir su plienine kulka. Šaunant lygiavamzdžiu kulka deformavosi, neteko kelių procentų savo svorio. Tačiau rentgeno nuotraukoje buvo matyti, kad pataikius į krūtinę smulkių švino gabalėlių buvo net užpakalinėje šlaunyje! O tie maži, maždaug pusmilimetrio skersmens gabalėliai nejuntami net sukandus dantimis. Bet! Įvertinus šio mažo gabalėlio pavojingą dozę, poveikis toks pat, kaip kelerius metus išdirbus akumuliatorių gamykloje!
Tačiau graižtvinio šautuvo kulka skrieja gerokai greičiau! O švinas, atsimušęs į kietą kaulą, pasklinda kaip vanduo!
Taip. Turiu gerą pavyzdį. Vienas mano pažįstamas Lietuvoje sumedžiojo stirną. Virš mentikaulio buvo atrastas senas, maždaug 10 cm gylio žaizdos kanalas, paliktas greičiausiai po nesėkmingo bandymo sumedžioti stirną mažo kalibro ginklu. Įdomu, kad žaizdos kanale nebuvo kulkos – net 2,5 g svorio švino kulkos. Per keletą metų gyvūno organizmas šviną absorbavo… Medžiotojas išpjovė gabalėlį iš užpakalinės šlaunies ir nusiuntė į laboratoriją ištirti. Buvo nustatyta, kad švino lygis mėginyje, paimtame itin toli nuo pataikymo vietos, normą viršijo 300 kartų! Tai pasakojant telefonu jam už nugaros stovėjo žmona ir klausėsi. Atsisukęs jos rankose pamatė keptuvę ir išgirdo griežtą klausimą: „Kuo tu mus maitinai visus šiuos metus?!“
Taip, sudėjus draugėn didžiąją dalį vyresnių medžiotojų negalavimų, galima rasti bendrą vardiklį – apsinuodijimą švinu.
Apie apsinuodijimą švinu esama labai daug duomenų. Seniau į degalus dėdavo tetraetilšvino. Šis degalų priedas sumažina detonaciją. Būtent dėl apsinuodijimo švinu šios medžiagos naudojimas uždraustas. Apsinuodijimo požymiai yra centrinės nervų sistemos sutrikimai. Ir niekam ne paslaptis, kad sunkiųjų metalų vartojimas anksčiau ar vėliau nutraukia gyvybinius procesus…
Įdomu, kokie rezultatai būtų ištyrus sunkiuosius metalus vyresnių medžiotojų organizmuose…
Aišku, kad jų organizmuose bus sunkiųjų metalų. Vienam žmogui tokia dozė gali būti mirtina, kitam dar nebus sukėlusi sunkesnių pasekmių, bet procesas vis vien bus prasidėjęs.
Dar kartą apie šviną žvėrienoje
O kaip su kulkomis, kur švinas „surištas“ su kulkos apvalkalu?
Pirmiausia, nė viena, net ir „surišta“ kulka neišsaugo viso savo svorio pataikius. Gamintojų duomenys liudija, kad po pataikymo tokios kulkos išsaugo 95–97 proc. savo svorio. Bet tie keli procentai lieka gyvūno audiniuose. Jei jau iš lygiavamzdžio šautuvo kulkos, kurios greitis pasiekus gyvūną būna maždaug 350 metrų per sekundę, atsidalija smulkių dalelių, tai kas nutinka su graižtvavamzdžio kulka, kurios greitis pasiekus gyvūną būna 700–800 metrų per sekundę? Dėl to smulkieji švino trupinukai veikiausiai bus nukeliavę itin toli nuo pataikymo vietos.
Ir kalbama jau ne tik apie gyvūną, bet ir apie dirvožemį, gruntinį vandenį. Šūvio metu kulka veikiama didelės mechaninės apkrovos. Ore taip pat pasklinda nedidelis kiekis mikrodalelių, kurias medžiotojas įkvepia. Ir šių mikroskopinių dalelių organizmas negali išvaryti lauk.
Dar vienas mitas tarp vyresnių medžiotojų – kad bešviniai šaudmenys tik peršauna gyvūną kiaurai ir jo tenka labai toli ieškoti, o kartais ir visai nepavyksta surasti.
Apie tai galiu taip pat pateikti istoriją. Vienas medžiotojas man pasakojo, kad nenaudoja bešvinių šaudmenų, nes juos mėgindamas kelis kartus tobulai pataikęs į dešimtuką, o po to traukė ieškoti daugiau nei dešimt kilometrų ir teko mesti, nes gyvūnas kelis kartus buvo kirtęs medžioklės plotus, kol galiausiai išėjo pas kaimynus. Kai paklausiau, iš kur jis žinąs, kad tikrai pataikė į dešimtuką, jis atsakė: „Aš juk moku šaudyti!“
Fantastiškas teiginys! Ypač po to, kai kraujo pėdsakais nueitas ne vienas kilometras!
Pirmiausia, išties reikia pasimokyti šauti ir taikyti. Jei gyvūnui sužaloti gyvybiškai svarbūs organai, esantys krūtinės ertmėje, jis nenueis nė kilometro! Neįmanoma. Jis nueis 10, na, 40 metrų. Galbūt 100 metrų. Jei pataikyta į plaučius, jis gali eiti, kol kraujyje užteks deguonies, jei į širdį – kol dar vyksta kraujotaka. Bet visa tai trunka neilgai.
Antra, bet kuriam medžiotojui reikia būti atsakingam už tai, ką daro. Jei sumedžiotas gyvūnas, reikia padaryti taip, kad jam būtų sukelta kuo mažiau kančių, kitaip tariant, kad žūtų akimirksniu. Gyvūnas negali kamuotis.
Su lengva kulka, kuri lengvai pasidalija atsimušusi į kokį didesnį kaulą, pavyzdžiui, mentikaulį, gyvūnas patirs smūgį ir kraujavimą. Gali būti sulaužytas kaulas, bet vidaus organai liks nepaliesti. Ant trijų kojų jis išties nubėgs tuos keliolika kilometrų.
Modernūs skaitmeniniai taikikliai leidžia įrašyti šūvio momentą. Tuo verta pasinaudoti, kad medžiotojas suprastų, kur išties pataikęs, kas vyksta prieš pat šūvį ir jo metu. Galbūt šaulys trūkteli ginklą, galbūt pasirenka neteisingą kampą. Tai labai padeda, ypač tada, kai medžiotojas galvoja, kad moka šaudyti! Peržiūrėję įrašą kai kurie stebisi, kaip išvis gyvūną pavyko sumedžioti.
Tai reiškia, kad reikia pasirinkti konkrečiam medžiojamajam gyvūnui tinkamą kalibrą ir šaudmenis.
Šaudmenys turi būti tokie, kurie sukeltų su gyvybe nesuderinamų sužalojimų. Žaizda turi būti pakankamai gili, kad gyvūnas būtų mirtinai sužeistas, tad kulka turi turėti pakankamai galios, kad sukeltų kuo didesnius sužalojimus. Sužaloti tiek gyvūno nervų sistemą, kad jis nesikankintų, tiek vidaus organus, kurie sukeltų mirtį. Kulka turi turėti didelę pramušamąją galią, nes jos turi užtekti stambiems kaulams, taip pat ir storam kuilio „šarvui“ perskrosti.
O už to „šarvo“ taip pat yra mentikaulis!
Būtent. Kulka negali atsiverti pernelyg anksti, kaip kad nutinka labai greitoms nedidelio kalibro kulkoms.
Vadinasi, jei vamzdžio gale kulkos energija viršija 3000 J, gali susiklostyti situacija, kad dėl kulkos ypatybių ji netiks gyvūnui efektyviai sumedžioti, nes ties gyvūnu šis energijos kiekis jau bus sumažėjęs?
Gali būti taip, ir kulka gali būti pernelyg minkšta. Šiuo atveju energijos užtenka, bet kulka taip greitai atsiveria, kad jai pritrūksta energijos, kad ką nors pramuštų.
Ar tokia situacija gali susiklostyti ir su bešvinėmis kulkomis?
Ne, tai neįmanoma. Kulką sudaro apvalkalas ir šerdis. Švininės kulkos atveju šerdis būna iš švino, kuris yra minkštesnis, palyginti su apvalkalu. Šerdis spaudžia apvalkalą iš vidaus ir apvalkalas smūgio akimirką deformuojasi, atsiverdamas kartu su šerdimi. Bešvinės kulkos atveju šerdies nėra, viduje yra oras. Bet šios kulkos nėra visiškai tuščios. Tokia kulka yra monolitinis metalo gabalėlis, kurio priekinėje dalyje yra oru užpildyta ertmė. Smūgio akimirką kulką suspaudžia audiniai ir ji pradeda deformuotis – atsiveria taip, kaip tai numatė gamintojas.
Švininė kulka gali deformuotis per visą savo ilgį ir jai gali nebepakakti masės skrosti toliau. Bešvinės kulkos deformuojasi tik priekinė dalis, kurioje buvo tuštuma, suformuodama grybą, bet išlikdama pakankamai didelės masės (paprastai 2/3 kulkos ilgio), o tai leidžia tęsti kelią. Taip, kulka nebeskrieja tiesiai, deformacijos trajektorija nebebūna stabili, kulka vartosi ir gali kaip reikiant sužaloti audinius. Jei energijos pakanka, kulka gali ir kiaurai pereiti laimikį, palikdama didelę, smarkiai kraujuojančią išėjimo žaizdą.
Dar vienas mitas: bešvinių šaudmenų nebūtų galima naudoti medžioklėje su varovais dėl didesnės rikošeto tikimybės. Švininė kulka greičiau deformuojasi ir praranda energiją.
Jei kalbėtume apie kokias smulkias kliūtis, tai bet kokie (!) graižtvavamzdžio šaudmenys labai lengvai atšoka, nesvarbu, kokia kulkos konstrukcija. O rikošetas yra neprognozuojamas ir pavojingas! Negalima šauti per krūmus! Išimtis teoriškai galėtų būti lygiavamzdžiams ginklams skirtos Monolit plieninės kulkos. Bet ir tokiu atveju nepatariu eksperimentuoti. Lygiavamzdžio šaudmenys nestabilizuojami sukantis, kaip graižtvavamzdžio, todėl susidūrimas su lengvu trukdžiu nesukelia tokio didelio trajektorijos pokyčio. Kai kulka skrisdama sukasi, būna kitaip. Kuo kulka trumpesnė ir pagal formą artimesnė sviediniui, tuo ji lengviau atšoka.
Teko girdėti teiginį, kad bešviniai šaudmenys labiau nei švininiai veikia šaunamojo ginklo vamzdį ir jo tarnavimo laikas sutrumpėja.
Reikia pradėti nuo to, iš kokių medžiagų ir kaip pagamintas kiekvienas kulkų tipas. Švinines kulkas pavadinsime apvalkalinėmis kulkomis, o bešvines – monolitinėmis. Apvalkalinėms kulkoms naudojama kietesnė medžiaga nei monolitinėms. Būtent todėl, kad monolitinėms kulkoms reikia suprojektuoti konkrečią deformaciją. Kuo medžiaga minkštesnė, tuo lengviau tai padaryti. Taip ji teisingai deformuosis esant mažesniam greičiui, susidūrusi su kliūtimi – medžiojamuoju gyvūnu.
Apvalkalinėms kulkoms medžiaga parenkama pagal kainą. Taigi apvalkalas paprastai gaminamas iš žalvario, o ne gryno vario, naudojamo monolitinėms kulkoms. Žalvaris yra kietesnis, net ir minkštintas.
Apvalkalinės kulkos apvalkalas gaminamas štampuojant. Bet kuris vario lydinys šio proceso metu kietėja. Dėl šios priežasties štampuojant ruošiniai keletą kartų minkštinami. Įdėjus šerdį atliekamos dar kelios štampavimo operacijos, po kurių niekas nieko daugiau nebeminkština. Taip apvalkalas tampa gana kietas. Tačiau vis tiek ši medžiaga kokius keturis kartus minkštesnė už vamzdžio plieną.
Tai kietumo įtaka vamzdžiui yra labai nedidelė?
Kietumo – taip. Daug svarbesnis yra kontaktinis paviršius tarp kulkos ir vamzdžio. Kuo šis paviršius didesnis, tuo didesnė trintis ir įtempis vamzdžiui. Paprastai apvalkalinės kulkos būna lygios, neturi išilginių griovelių, cilindrinė kulkos dalis irgi ilgesnė nei monolitinių kulkų. Tai palengvina štampavimo procesą. Dėl to štampuota kulka bus aerodinamiškai prastesnės formos. Kulkos priekinės dalies neišeina pagaminti pakankamai ilgos ir plonos. Tai riboja gamybos procesas ir štampo geometrija.
Paprastai apvalkalinės kulkos kontaktinis paviršius būna nuo dviejų iki keturių kartų didesnis nei monolitinės kulkos.
Griovelius sunku suformuoti – štampuojant kulką tai papildoma operacija. Be to, medžiaga ne išgremžiama, o įspaudžiama. Kiekviena tokia operacija sumažina kulkos kokybę. Tam tikru mastu ji tampa kreivesnė. Suprastėja kulkos preciziškumas ir padidėja išsisklaidymas. Monolitinės kulkos dažniausiai gaminamos tekinant, nereikalingą medžiagą nuimant. Tai niekaip neveikia kulkos geometrijos.
Grioveliai sumažina kontaktinį paviršių. Monolitinei kulkai įsisriegus į vamzdį, išspaustos vidinio paviršiaus įvijos atsiduria grioveliuose. Kulka nesideformuoja ir nekelia vamzdžiui papildomo krūvio. Apvalkalinei kulkai tenka deformuotis. O ši deformacija niekada nebūna ideali.
Visi aspektai kalba monolitinių kulkų naudai, kitaip tariant, nėra jokio pagrindo kalbėti, kad bešvinės kulkos labiau veikia vamzdį.
Remiantis fizikos dėsniais ir medžiagų atsparumu, apvalkalinės kulkos vamzdžiams kelia didesnį įtempį. Dėl tokių kulkų vamzdis nudils maždaug 5–7 proc. greičiau nei naudojant monolitines kulkas. Nežymiai, tačiau šis aspektas svarbus tuo atveju, jei kulkos apvalkalas pagamintas ne iš žalvario, o iš plieno. Vario lydiniai prilimpa prie vamzdžio plieno. Prilipus keliems sluoksniams, paskesnė kulka juos nuplėšia. Žinoma, kartu nuplėšiama ir tam tikra dalis – keli atomai – vamzdžio medžiagos ir atsiranda mikroįtrūkių. Juose prilimpa naujas vario sluoksnis. Veikiamas parako dujų susiformuoja geležies nitritas – kieta, bet trapi medžiaga. Ji taip pat nuplyšta ir po vamzdį skraido itin smulkios aštrios atplaišos ir jį braižo.
Naudojant kulkas su minkšto plieno apvalkalu, dėvėjimosi pobūdis iš esmės pasikeičia ir tampa abrazyvinis. Vamzdžio plienas su kiekvienu šūviu poliruojamas it švitriniu popieriumi. Po tūkstančio šūvių tokiomis sąlygomis šautuvas tampa lygiavamzdžiu.
Ar kulkos apvalkalas pagamintas iš plieno, lengva įsitikinti su magnetu. Ir nesvarbu, kad kulka iš išorės atrodo, kaip pagaminta iš vario… Plienas elektrocheminiu metodu padengiamas kelių mikrometrų storio kito metalo sluoksniu. Gamintojai kaip, pavyzdžiui, Norma, Lapua, RWS ar GEKO taip nedaro, bet, pavyzdžiui, Barnaul taip daro visuomet. Yra ir Europoje gamintojų, gaminančių ekspansines medžioklines kulkas su plieno apvalkalu.
Norint sumažinti galimą vamzdžio dilimą, svarbu kuo dažniau jį sutvarkyti – dažniau valyti, kad būtų kuo mažiau vario apnašų. Kai vidinis vamzdžio paviršius lygus ir spindintis, mažiau pasiduoda korozijai ir vario apnašoms – prie lygaus paviršiaus kažkam prilipti labai sunku. Vos tik vamzdis pasidaro porėtas, tolesnė degradacija vyksta geometrine progresija. Tad vamzdį reikia valyti po kiekvieno pasivaikščiojimo miške, net jei nebuvo šauta. Vario apnašas galima nuvalyti cheminėmis priemonėmis.
Ar esi girdėjęs dar kokių mitų, kurie sulaiko medžiotojus nuo perėjimo prie bešvinių šaudmenų?
Žmonės susirūpinę dėl kulkos svorio. Lyginant apvalkalines kulkas su monolitinėmis, pastarųjų svoris yra šiek tiek mažesnis, maždaug 10–20 proc. Švinas yra tankesnis ir sunkesnis. Dėl to tokio paties ilgio švininė kulka bus sunkesnė. Vyrauja nuomonė, kad sunkesnė kulka turi daugiau energijos. Tačiau ši energija daug labiau priklauso nuo kulkos greičio. Energija apskaičiuojama pagal formulę E=(mc2)/2. Taigi, kuo greitesnė kulka, tuo didesnė energija. Lengvesnės kulkos pradinis greitis bus didesnis. Kulkai pasiekus gyvūną, pavyzdžiui, iš pradinių 3000 J bus likę 2000.
Tai daug ar mažai?
Manau, kad to turi užtekti, kad sukeltų su gyvybe nesuderinamų sužalojimų. Ar energija pati gali nugalabyti? Paprastas palyginimas. Žmogus iš esmės taip pat yra gyvūnas, biologinė būtybė. Kiek džaulių reikia žmogui? Apskaičiuota, kad žmogui nužudyti reikia 120 džaulių; stirnai – 800, šernui – 1200. Mes patys silpniausi, nes esame išlepinti.
Jei gyvūnas gauna tokį energijos kiekį, tai dar nieko nereiškia. Palyginti su gyvūno kinetine energija tą akimirką, to nepakanka. Turi įvykti keli procesai.
Kaip kulka paveikia laimikį?
Kad kulka galėtų užmušti, ji turi padaryti pakankamai didelę ir plačią žaizdą. Todėl kulka ir turi deformuotis. O kad prasidėtų deformacija, kulkai pasiekus gyvūną būtina tam tikra energija ir tam tikras greitis. Paprastai to pakanka, kad kulka pradėtų deformuotis taip, kaip numatęs gamintojas. Jei kulkos greitis prie gyvūno siekia apie 600 metrų per sekundę, galima būti tikram, kad kulka deformuosis.
Tačiau būtinas ir hidrostatinis šokas – nervų sistemos sužalojimas, kurio akimirką gyvūno pojūčiai išsijungia 10–15 sekundžių. Toks šokas nesusijęs su tiesioginiu kulkos kontaktu, o su jos sukelta smūgine banga, sužalojančia nervų sistemą. Gyvūnas netenka sąmonės ir, jei dar nežuvo, medžiotojas turi galimybę paleisti antrą šūvį. Tačiau, kad prasidėtų hidrostatinis šokas, gyvūną pasiekusios kulkos greitis turi būti mažiausiai 700 metrų per sekundę. Jei greitis bus mažesnis, kulka deformuosis, bet hidrostatinio šoko nesukels. Skrisdama toliau kulka sukels vidaus organų sužalojimų ir gyvūnas nugaiš to nejusdamas.
Vis dėlto yra dar du svarbūs faktoriai. Kuo didesnis pradinis kulkos greitis, tuo lėkštesnė kulkos trajektorija. Didesniu atstumu galima taikyti į norimą tašką, neskaičiuojant tikrosios kulkos skrydžio trajektorijos. Pavyzdžiui, 7 x 64 kalibro švino šaudmenų pradinis greitis yra mažesnis nei 900 metrų per sekundę, o bešvinių – 1000 metrų per sekundę, tad skirtumas kulkų leidimo atžvilgiu milžiniškas. Net iš 220 metrų nereikės rūpintis dėl kulkos trajektorijos.
Tai paprasti duomenys, užrašyti ant šaudmenų pakuotės.
Taip, tik reikia juos vertinti atsargiai. Didelė dalis gamintojų šiuos duomenis nurodo nepreciziškai, mat tai rinkodaros dalis. Kuo geresni bus duomenys, tuo didesnė galimybė, kad prekę nupirks. Vis dėlto šie duomenys nebūna baisiai klaidingi. Bandymams naudojami specialūs balistiniai vamzdžiai. Jie gerokai ilgesni, palyginti su medžiokliniais šautuvais, ir dėl to pradinis greitis būna didesnis. Tai atskaitos taškas, tačiau realybėje dėl kulkos greičio galima įsitikinti šaudykloje. Žinant kulkos greitį, svorį ir balistinį koeficientą, galima apskaičiuoti ir jos energiją, ir balistiką net iki 300–400 metrų.
Taip pat kuo didesnis kulkos greitis, tuo mažesnis lankstas reikalingas. Vis dėlto patogiau taikyti į bėgančio briedžio priekinę koją, o ne barzdą… Ir tai skirtumas tarp 800 metrų per sekundę ir 1000 metrų per sekundę greičio kulkų.
Kuo ilgiau diskutuojame, tuo daugiau bešvinių šaudmenų privalumų…
Kas pasakyta apie pirminį greitį, tinka bet kokiems prieinamiems šaudmenims. Jei parduotuvėje yra kelių tipų amunicijos su švino kulkomis, reikia išsirinkti ne sunkiausią, o greičiausią kulką. Žinoma, kulkos svoris taip pat turi būti pakankamas. Reikia vadovautis sveiku protu.
Tačiau taip – bešvinės amunicijos kulka bus lengvesnė ir greitesnė. Pati kulka bus aerodinamiškai geresnė. Šios kulkos tiek tekinamos, tiek ir štampuojamos. Tekintos kulkos skiriasi tuo, kad ant jų paviršiuje matyti smulkių frezos pėdsakų. Ant geriausių kulkų juos galima įžiūrėti tik padidinus.
Kaip iš formos galima spręsti apie kulkos balistiką?
Iš plonosios kulkos dalies. Palyginus dvi plonas kulkas, geresne balistika pasižymės ta, kurios priekis bus ilgesnis ir plonesnis.
Kuo kulka bukesnė, tuo sunkiau jai skrosti orą. Tačiau bukesnės kulkos akivaizdžiai geresnė, greitesnė ekspansija. Todėl tokios kulkos gale įmontuojamas polimerinis antgalis, kuris pagerina kulkos aerodinamines ypatybes ir padaro ją ilgesnę ir plonesnę.
Aivaras Bundzenas, patyręs sporto šaulys, medžiotojas Foto no iepriekšējiem numuriem
Švino tarša – labai rimta
Aivaras Bundzenas, patyręs sporto šaulys, medžiotojas, priduria: „Vienas iš mitų, paminimas vos tik prasidėjus diskusijai, ar išties švino turinčius šaudmenis reikia pakeisti bešviniais, tas, kad mūsų tėvai ir seneliai labai ilgai naudojo švininę amuniciją. Jiems nieko nenutiko, taigi, ar mes esam prastesni ir silpnesni? Tačiau reikia turėti omenyje, kad mūsų tėvai ir seneliai daugiausia naudojo lygiavamzdžius šautuvus. Švino kulkos skriedavo pakankamai lėtai – 400 ar kiek mažiau metrų per sekundę greičiu. Dideliam švino rutuliui pataikius net į didžiuosius gyvūno kaulus nuo jo atskildavo santykinai nedidelis švino kiekis. Kulka praktiškai nepasklisdavo. Daugiausia žalos būdavo tada, jei švino kulkos neatrasdavo ir mėsą smulkiai sumaldavo dešroms. Tačiau dabar, naudojant modernių graižtvinių kalibrų švino šaudmenis, kulkos greitis nepalyginamai didesnis. Švino šerdis, susidūrusi su kaulu, tikrąja to žodžio prasme smulkiomis dalelėmis išlaksto po laimikį. Tyrimų, kas nutinka su švino kulka pataikius į žvėrį, yra atlikęs Aivaras Dunduras, kurio įmonė gamina plieno šaudmenis. Rentgeno nuotraukose puikiai matyti, kad mėsa prigrūsta išsitaškiusio švino, be to, jo matyti visoje skerdenoje, ne tik prie pataikymo vietos.
Švino tarša yra labai rimta. Kiekvieną kartą valgydamas tokią mėsą nieko nejauti, tačiau švinas kaupiasi organizme ir daro žalą. Ir su laiku prasideda nepaaiškinamos ligos: alergijos, neurologiniai sutrikimai, sąnarių problemos ir kiti negalavimai. Taip, tai ir senatvės ligos, tačiau taip pat gali būti ir apsinuodijimo švinu pasekmės.
Medžiotojai sako, kad išpjauna pataikymo vietas. Ir kam tada jos atitenka? Šunys taip pat nenusipelnė, kad juos nuodytų švinu.
Manau, kad vien jau to pakanka, jog kuo greičiau pereitume prie bešvinių šaudmenų. Sumedžioti galima ir nenaudojant švino.
„Klijai“ nepadeda
Taip, yra šaudmenų, kurių švinas yra galvaniškai „priklijuotas“ prie kulkos apvalkalo. Švinas nuo tokių kulkų sklinda mažiau ir bėda mažesnė, bet problemos tai iki galo neišsprendžia. Penkios šešios „surištos“ kulkos (su švinu, priklijuotu prie kulkos apvalkalo) turės tą patį apsinuodijimo švinu efektą, kaip viena paprasta švininė kulka.
Savo ruožtu bešvinės kulkos pagamintos iš vario ar jo junginių. Tačiau jose tikrai nėra sunkiųjų metalų priemaišų. Jei ir kokia smulki kulkos dalelė pateks į žmogaus virškinamąjį traktą, ji pasišalins iš organizmo nepadariusi žalos. Taip pat ir svorio praradimas bešvine kulka pataikius į laimikį yra nereikšmingas. Konstruktoriai galvoja apie kulkos sandaros sprendimą, artimą idealiam, kad kulka sukeltų mirtinų sužalojimų, maksimaliai efektyviai perduotų kulkos energiją laimikiui ir maksimaliai sustabdytų, o tuo pat metu atsivėrusi kulka neprarastų savo masės.
Vienu metu kompanija Norma siūlė bešvines kulkas, kurių smaigalyje po ekspansijos susiformavusios plokštelės lūžta, sukeldamos didesnius sužalojimus. Tačiau dabar tokių šovinių daugiau nepardavinėja, nes medžiotojų atsiliepimai nebuvo teigiami.
Barnes, Nosler, Hornady ir kitų gamintojų bešviniai šaudmenys yra labai efektyvūs. Yra amunicijos gamintojų, kurie superka didžiųjų gamintojų kulkas ir užtaiso savo amunicija. Taip pat kulkos kartais dengiamos specialia danga, kad ant vamzdžio įvijų liktų kuo mažiau vario likučių.
Du kraštutinumai
Dažnai paminimi du kraštutinumai: neva, žiūrėk, bešvinės kulkos juk persiuva laimikį kiaurai arba jį išsprogdina. Tai veikiau kalibro pasirinkimo klausimas.
Jei kulka yra labai greita ir neužkliūva už kaulo, tai, žinoma, gali laimikį peršauti kiaurai. Pataikymas į petį sukels didžiulius sužalojimus, o stabdymo efektas bus įspūdingas.
Man pačiam pasitaikė situacija, kai prieš daugelį metų su efektyvia ekspansine švino kulka pataikiau elniui į petį. Kulka sugebėjo prasiskverbti tik per odą ir sumušti šonkaulius, bet vidaus organų nesužeidė. Tą gyvūną mes sumedžiojome kitą dieną.
Kalbant būtent apie stabdymo efektą, tai kulka su švino antgaliu šiuo atžvilgiu bus galingesnė. Todėl nereikėtų naudoti mažesnės galios kalibrų, kurių galia tik vos pasiekia leistiną galios intervalą. Jei energija vamzdžio gale siekia 3000 J, tai kulkai pasiekus tikslą, ypač didesniu atstumu, energijos gali būti likę gerokai mažiau. Iš magnumo kalibrų reikia rinktis bešvines kulkas, kurios būtų sunkesnės, o greitis – truputį mažesnis. Tada ir hematomos bus mažesnės.
Šaunant su ypač greitu kalibru, kurio kulkos pradinis greitis siekia apie 1000 metrų per sekundę, lapę galima ir išsprogdinti. Gyvūnas patiria milžinišką hidrodinaminį smūgį. Šaunant su kažkuo lėtesniu, pavyzdžiui, lanku su strėlėmis, hematomų praktiškai nebūna, o būna pjautinių žaizdų sukeltas kraujavimas.
Dar egzistuoja mitas, kad bešviniai šaudmenys labiau veikia vamzdį. Taip nėra. Šiuo klausimu išvis nereikėtų rūpintis. Medžioklinio šautuvo vamzdžio resursas siekia daugiau nei 4–5 tūkstančius šūvių. Kad vamzdis tarnautų kuo ilgiau, jį reikia reguliariai valyti. Ir nesvarbu, naudojama švino turinti ar bešvinė amunicija.“
PRENUMERUOKITE Žurnalą nuo vasario 2 d iki 2023 metų pabaigos!
