Smagu matyti, kaip Lietuvoje įsitvirtino medžiotojų šventė – Šv. Huberto diena, lapkričio 3-ioji. Panašu, kad daugumoje Lietuvos bažnyčių Šv. Huberto mišios tą vakarą aukojamos, medžiotojai ir parapijiečiai renkasi, visų nuotaika pakili. Po to medžiotojai kviečia visus susirinkusiuosius pasivaišinti žvėrienos patiekalais. O visa tai Bernardinų bažnyčioje Vilniuje prieš 15 metų pradėjo Šv. Huberto bendrija, vadovaujama jos magistro Gyčio Misiukevičiaus. Sveikiname visus Lietuvos medžiotojus su praėjusioms Hubertinėmis ir su artėjančiomis šv. Kalėdomis bei Naujaisiais metais.
Metų pabaigoje vėl daug aistrų sukėlė Seimo balsavimai dėl naktinių taikiklių naudojimo medžioklėje įteisinimo. Dauguma priešininkų nieko nesupranta apie medžioklę ir laukinės faunos populiacijų reguliavimą. Taip pat jie nesupranta ir to, kad kuo daugiau šalies gyventojų moka apsieiti su ginklais ir jų moderniais priedais, tuo yra geriau. Visi tie priešininkai prisideda prie penktosios kolonos per neišmanymą arba sąmoningai.
Prie to, kad mus niekina „gamtos mylėtojai“, jau pripratome. Gaila, bet prie to prisideda ir Krašto apsaugos ministerijos (KAM) pareigūnai bei visuomenėje populiarūs atsargos kariškiai. Nenoriu pasakyti, kad visi medžiotojai gali tinkamai prisidėti prie krašto gynybos, bet žmogus, nebijantis šauti į gyvą taikinį, nebijantis susikruvinti ir mokantis tykoti bei sėlinti, tikrai yra geriau už nuo viso to apsivėmusį sėdmaišininką. Taip, mes neapmokyti ir kariniams tikslams neorganizuoti. Ar ne valdžios ir konkrečiai KAM pareiga tais reikalais rimtai užsiimti?
Sveikiname gimstantį reikalavimą visiems ginklų savininkams išklausyti Visuotinio pasipriešinimo kursą. Beje, apie būtinybę ruošti visuomenę visuotiniam pasipriešinimui jau pradėjo rašyti Vokietijos valdžios patarėjai. O jie tikrai toliau nuo potencialios grėsmės negu Lietuva.
Artėjant metų pabaigai daugėja ir nuveiktų darbų apžvalgų. Viename portale perskaičiau, kad didžiausias gamtamylių pasiekimas šiais metais – kailinių žvėrelių fermų uždraudimas. Kailis yra vienas iš atsinaujinančių šaltinių. Kai jis tampa nebereikalingas, tai lengvai išsiskaido gamtoje. O sintetinę striukę teks gabenti į perdirbimo fabriką ir tenai utilizuoti. Ar tikrai tai geriau?
Vartus atvėrė atnaujintas Kauno zoologijos sodas. Nauji voljerai, takeliai ir paviljonai atrodo gražiai. Panašu, kad daugiau erdvės, bet mažiau gyvūnų. Gal taip reikia. Šiaip metų laikas nėra pats geriausias tokiems objektams lankyti. Daugeliui gyvūnų per šalta lauke. Reiks apsilankyti vasarą.
Ta proga vėl iškilo klausimėlis apie totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas propaguojančius viešuosius objektus. Turiu omenyje Tado Ivanausko personą. Prie įėjimo į Lietuvos zoologijos sodą Kaune stovi monumentas su jo biustu ir užrašu „Zoologijos sodo įkūrėjas“… Akcinės bendrovės Kauno zoologijos sodo tikrasis iniciatorius 1923 m. gruodžio 23 d. buvo Jonas Vileišis (Kauno miesto burmistras, 1921–1931 m.), o steigėjai buvo Antanas Merkys (Kauno miesto burmistras, 1933–1939 m., Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėjas, teisininkas, pulkininkas leitenantas, 1922 m.), Stasys Pūtvis (iki 1938 m. – Putvinskis, Žemės ūkio ministras), prof. Ignas Končius ir dr. Antanas Juška. Visi jie buvo sovietų valdžios represuoti. O niekada disertacijos neparašęs ir negynęs mūsų „profesorius ir akademikas“ buvo apipiltas sovietų privilegijomis, šlovino jų valdžią ir agitavo už lysenkizmą, kas buvo spausdinama kompartijos laikraštyje Tiesa. Nesiskubina vadžia atskleisti žmonėms tiesos.
Kaip žinoma, metų pabaiga – pagrindinis medžioklių laikas. Kolektyvinės medžioklės vyksta beveik kiekvieną savaitgalį. Teko sudalyvauti keliose komercinėse medžioklėse Lietuvoje, organizuotose Valstybinių miškų urėdijos (VMU) padaliniuose, ir vienoje medžioklėje Čekijoje.
Čekai viskam pasiruošė normaliai, kaip ir kitose Europos šalyse. Paruošė pusryčius, po jų vedė instruktažą, susodino medžiotojus į džipus ir išvežiojo į pozicijas linijoje (mūsų buvo 21 žmogus). Pagrindinis medžioklės objektas – dėmėtųjų elnių patelės ir jaunikliai (čia jų populiacija labai didelė) bei šernai. Sumedžiotų žvėrių skaičius nelimituojamas ir įeina į medžioklės kainą. Po dviejų varymų papietavome ir vėl išvažiavome medžioti. Po kiekvieno varymo sumedžioti žvėrys išdorojami kritimo vietoje ir suvežami į pagerbimo aikštelę. Medžiotojai tam laiko negaišta. Po žvėrių pagerbimo vakarienė, dienos aptarimas ir pasiruošimas rytojaus medžioklei, tada visus nuvežė į viešbutį. Per dvi dienas buvo sumedžiota 30 žvėrių. Kainavo apie 15 proc. brangiau negu pas mus.
Šiaurės rytų Lietuvoje organizuojama kiek kitaip. Dalyvavo 16 medžiotojų. Pusryčiai – kiekvieno reikalas. Važiavimas į liniją irgi kiekvieno asmeninis reikalas. Urėdija tokiems dalykams jokio transporto neturi. Po varymo, kol surenkami sumedžioti žvėrys, medžiotojai laukia. Pietaujama jau po visko, sutemus. Sumedžiota 30 žvėrių. Dėl gausaus laimikio turime būti dėkingi Lietuvos jagdterjerų klubui. Šunys ir jų šeimininkai dirbo puikiai.
Apie tai, kad jau penkeri metai, kai sumedžiotų elninių žvėrių vidurius galima išleisti sumedžiojimo vietoje, VMU padalinio atsakingi darbuotojai sužinojo iš mūsų. Tie medžiotojai, kurie norėjo nusipirkti žvėrienos, turėjo atvažiuoti dar kartą po dviejų dienų.
Girininkijos lupyklos (pirminio apdorojimo patalpos) įranga tragiška ir neatitinka Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų, kuriuos, beje, nustatė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius su Lietuvos Respublikos aplinkos ministru. Vienu metu galima doroti dvi stirnas arba vieną didesnį žvėrį. Net svarstyklių nėra, kad pasvertum laimikį, nors, kai nustatinėjamas sumedžioto žvėries svoris parduodant žvėrieną, išskrostas gyvūnas (be vidaus organų) sveriamas su kailiu, be galvos ir be kojų (iki čiurnos sąnario). Su tokiu aptarnavimo ir organizavimo lygiu svajoti apie užsieniečių medžioklinį turizmą beviltiška. Gerai, kad taip yra ne visoje Lietuvoje.