Tekstas: Valdas Danilevičius, Nacionalinis safario klubas
Ne veltui sakoma, kad svajonės linkusios išsipildyti. Vieną iš jų pagaliau pavyko įgyvendinti. Po ilgų, kelerius metus trukusių, derinimų drauge su Alvydu ir Nemunu, medžioklės bičiuliais iš 25 metų jubiliejų šiemet paminėjusio Nacionalinio safario klubo, aplankėme Tanzaniją.
Rytų Afrika laikoma žmonijos lopšiu. Palankios sąlygos ten leido išsivystyti šiuolaikiniams homo sapiens, kurie vėliau pasklido po visą pasaulį. Viliojo ne tik galimybė iš arčiau pažinti žmonijos ištakų vietas – Tanzanijoje gyvena daug trofėjinių žvėrių, kuriuos galima sumedžioti tik šiuose kraštuose. Tai žirafinė gazelė („gerenukas“) ir mažoji kudu, Granto, Tomsono ir Robertsono gazelės, kalninė redunka ir Ruzvelto juodoji antilopė, Niasos ir baltabarzdė gnu, Lichtenšteino antilopė („hartebestas“), Kirko dikdikas ir, žinoma, legendiniai Selu afrikiniai buivolai. Sąrašą galima tęsti. Ne mažiau svarbu, kad medžioklė vyksta ne aptvertose teritorijose (kas būdinga Namibijoje, Pietų Afrikoje, iš dalies Botsvanoje), o bekraštėse savanose ir krūmynuose. Ir dar, save gerbiantis safaristas tiesiog privalo bent kartą aplankyti šį kraštą ir pajusti nueinančių užmarštin didžiųjų Afrikos medžioklių dvelksmą, kuomet sėkmės džentelmenai su šimtais čiabuvių laisvai klajojo neaprėpiamuose medžioklės plotuose. Tanzanijoje tai dar galima.
Skirtingai nuo kaimyninės Kenijos, kurioje 1978 m. buvo uždrausti medžiokliniai safariai, Tanzanija pasuko kita linkme. Savo teritoriją, tinkamą gyventi laukiniams gyvūnams, šalis suskirstė į nacionalinius parkus, žvėrių draustinius ir medžioklei skirtus plotus. Praėjus pusšimčiui metų pasimatė skirtingų gamtos apsaugos sistemų rezultatai. Apskaitos duomenimis, iki medžioklės draudimo Kenijoje gyveno daugiau žvėrių nei Tanzanijoje, o dabar yra atvirkščiai. Šiuo metu Tanzanijoje – vieni geriausių medžioklės plotų visoje Afrikoje. Žvėrių įvairovė ir ypač endeminės rūšys yra geidžiamos safario gerbėjų, o išsaugotos praėjusio šimtmečio tradicijos suteikia kelionei nepakartojamo žavesio.
Tinkamiausi safario plotai yra keliuose dideliuose blokuose, tačiau svarbiausios – Masajų krašto ir Selu (orig. Selous) teritorijos. Dėl skirtingų gamtinių sąlygų jose gyvena skirtingos žvėrių rūšys. Norint vienos kelionės metu sumedžioti daugumą geidžiamų trofėjų, privalu apsilankyti abiejose vietovėse.
VIDEO! Šernų ruja – įdomūs faktai ir svarbus gamtos reiškinys. Medžiojamieji gyvūnai
Masajų kraštas
Taip susiklostė, kad masajai, laisvai klajojantys piemenys iš Nilo slėnio Pietų Sudane, XVI amžiuje atsikraustė į dabartinės Tanzanijos ir Kenijos teritorijas. Dėl karingo būdo ir anglų kolonizatorių kažkada užvežto raudonos spalvos audeklo, skirto plikų čiabuvių apdarams, kuris ilgainiui tapo identiteto dalimi, masajai yra labiausiai atpažįstama Afrikos gentis.
Šiuo metu apie 900 tūkst. masajų su gausiomis galvijų bandomis klajoja Kilimandžaro papėdėje. Dauguma rankose laiko ne telefoną, o peilį ar ietį. Žvitrios akys, liudijančios apie nuožmų būdą, neleidžia abejoti, kad vargas tam, kuris pasikėsins į jų gyvulius. Plėšrūnams pasigailėjimo čia nėra, tačiau į kitus žvėris masajai žiūri su pasitikėjimu ir tolerancija.
Antilopės įpratusios prie nepavojingos piemens povyzos. Medžiojant atvirose vietose ir artėjant prie žvėrių per šūvio atstumą, mūsų vedlys Divas stengėsi atkartoti masajų elgseną. Ir tai veikė. Svarbu neperduoti aplinkai medžioklinio jaudulio. Nauja ir naudinga patirtis
Masajų kraštas yra Afrikos riftiniame slėnyje, aktyvioje tektoninių plokščių sandūroje. Įspūdingas reljefas suformuotas ugnikalnių veiklos. Čia yra aukščiausia Afrikos viršūnė Kilimandžaras (5895 m virš jūros lygio). Tačiau čiabuviams svarbesnis prie Natrono ežero esantis Lengajo (orig. Ol Doinyo Lengai) arba Dievo kalnas. Tai piligrimystės vieta, kur keliaujama prašyti dievo Engai lietaus, galvijų ir vaikų.
Sūrus Natrono ežeras – ne tik neišsenkantis druskos šaltinis gausioms čiabuvių galvijų bandoms, bet ir viena garsiausių flamingų gyvenamų vietų Afrikoje. Druskingas dirvožemis ir vešlios ganyklos pritraukia nesuskaičiuojamas baltabarzdės gnu bandas. Medžioklė šiose vietose labai suvaržyta dėl apsaugos statuso, tačiau gavus leidimą, įspūdingas trofėjus garantuotas. Šiuose kraštuose vyksta didžiausia pasaulyje žvėrių migracija. Apie 2 mln. gyvūnų, kurių didžiąją dalį sudaro antilopės gnu ir zebrai, užėjus sausrai pasileidžia į daugiau kaip 800 kilometrų klajonę, ieškodamos vešlesnių ganyklų. Daugybė plėšrūnų seka migruojančias bandas. Amžinas gyvybės ir mirties ratas.
Natrono ežero apylinkės garsėja seniausiais suakmenėjusiais homo sapiens pėdos atspaudais. Vulkaniniai pelenai užkonservavo ištežusioje pakrantės dirvoje prieš maždaug 19 tūkst. metų keliavusios nedidelės grupelės – moterų su vaikais – pėdsakus. Dabar ši vieta aptverta sukežusio tinklo tvora, kelios masajų moterys pardavinėja suvenyrus. Šalimais, nekreipdamos dėmesio į pavienius smalsuolius, ganosi gausios antilopių bandos.
Vienas geidžiamiausių trofėjų medžiojant Tanzanijoje – „gerenukas“, arba žirafinė gazelė. Gyvūnas elegantišku ilgu kaklu, kaip žirafa prisitaikęs pasiekti aukščiau esančius krūmynų lapus ir pumpurus. Masajų krašte paplitusi pietinė žirafinė gazelė yra tapusi savotišku medžioklės plotų kokybės simboliu.
Tarptautinio safario klubo (SCI) sraigtaragių antilopių nominacijoje mažoji kudu užima garbingą vietą. Tai reta antilopė, gyvenanti Tanzanijos šiaurėje, Kenijoje, Ugandoje, Etiopijoje, Sudane ir Somalyje. Nemunas – vienas iš nedaugelio safario mėgėjų iš Lietuvos, kuriam pavyko sumedžioti įspūdingą mažosios kudu patiną.
Robertsono gazelė gimininga Granto gazelei, tačiau skiriasi savotiškais lenktais ragais. Ypač tai išryškėja patinams pasiekus brandą. Safario gerbėjų rinkiniuose jie yra labai retai sutinkamas trofėjus. Gyvena nedidelėje teritorijoje Tanzanijos ir Kenijos paribyje. Didžiąją arealo dalį užima Serengečio, Ngorongoro ir Masai Maros nacionaliniai parkai. Kasmet tik keli laimingieji gauna leidimus medžioklei šalia saugomų teritorijų. Žvėrys jaučia parko ribas ir, kai tik pamato neįprastus lankytojus, sprunka šalin. Tačiau vos tik kerta menamą saugumo liniją (nacionalinių parkų ribos sužymėtos nedideliais betoniniais stulpeliais, maždaug kas 500 m), panika pradingsta ir jos ima ramiai ganytis šūvio atstumu. Kartais atrodo, kad, jei galėtų, tai iškeltų kanopėlę ir parodytų medžiotojui vidurinį pirštą. Tačiau su Nemunu taip nepajuokausi. Senas patinas įspūdingais ragais iš tolo pajuto kažką negero ir jau pustėsi padus. Atstumas – keli šimtai metrų, tačiau stabtelėjo netoliese pamatęs masajų berniuką, nešantį avį…
Kalninė, arba Čanlerio kalnų, redunka. Dar vienas labai retas trofėjus, kurį Nemunui pavyko sumedžioti pačiame Kenijos paribyje. Šio gyvūno medžioklė galima tik nedidelėje teritorijoje prie Natrono ežero.
Selu
Pietinėje Tanzanijos dalyje yra didžiausia saugoma teritorija Afrikoje (54 600 kv. km). Ji pavadinta profesionalaus medžiotojo ir kario Fredericko Courtney Selous (1851–1917 m.) garbei. Mėlynų akių ir neramios sielos atradėjas daugiausia nusipelnė tyrinėdamas tuometinės Rodezijos, dabartinės Zimbabvės, gamtą. Persekiodamas dramblių bandas dėl ilčių, taip pat aktyviai medžiojo ir aprašinėjo kitus gyvūnus ir suteikė pasaulio muziejams vertingų eksponatų. Būdamas 64 metų prisijungė prie Didžiosios Britanijos armijos ir aktyviai dalyvavo kovose prieš vokiečius Rytų Afrikos kampanijoje. Žuvo prie Rufidžio upės, tose vietose, kur dabar yra dar vieno neramios sielos medžiotojo Luke’o Samaraso plotai.
Luke’as – graikų kilmės, gimęs ir augęs tuometiniame Zanzibare, dramblio ilčių prekeivio šeimoje, jau 40 metų organizuoja medžioklinius safarius. Iš pažiūros nepasakysi, kad Luke’as būtų sumedžiojęs daugiau kaip 1000 dramblių. Žvitrus seniokas iš pusės žodžio supranta medžiotojo norus ir neklysta sudėtingoje situacijoje, kuomet reikia įvertinti trofėjaus kokybę. Jis daug prisidėjo prie to, kad dabar Tanzanijoje galioja palanki medžiotojams tvarka ir didžiulės Selu teritorijos skirtos laukiniams žvėrims. Čia vietiniai sėsliai negyvena. Leidžiamos tik medžioklinės stovyklos.
Rufidžis, didžiausia Tanzanijos upė, natūraliai skiria Selu teritoriją. Šiaurinėje Selu dalyje, kuri sudaro 5 proc., medžioklė draudžiama. Pietinė dalis suskirstyta į 46 medžioklės plotus, kurių kiekvienas užima apie 1000 kv. kilometrų. Medžioklės organizatoriai varžosi dėl plotų nuomos aukcionuose. Nepratęsus sutarties, privalu nugriauti medžioklinę stovyklą, kad neliktų pėdsakų, jei naujas savininkas nenorės perpirkti statinių.
Kad suprastume, kas yra medžioklės stovykla, reikia žinoti, kad kelis ar keliolika safario dalyvių aptarnauja iki 100 čiabuvių, kuriuos sudaro profesionalūs medžiotojai, pėdsekiai, vairuotojai ir mechanikai, lupikai, virtuvės personalas ir padavėjai, kelių prižiūrėtojai ir sargai. Dar skautai su kalašnikovais ir dar daug neaiškių asabų. Visa ši organizacija turi gyventi ir darniai dirbti teritorijoje, vos šeštadaliu mažesnėje už Lietuvą, kurioje nėra gyvenviečių. Ir neduok, Dieve, jei medžiotojui pritrūks gaiviųjų gėrimų ar mašina užstrigs kokioje purvynėje. Viskas skirta safario dalyviams.
Patikėkite, labai skani kava, kurią švintant čiabuvis su uniforma atneša prie lovos. Delikačiai pastuksena į duris, pasilabina ir nuolankiai padeda ant staliuko. Brėkšta. 5 val. ryto. Pirmieji paukščiukai giesmeles laido, dar koks naktinis niekdarys grįždamas iš medžioklės suriaumoja kitoje upės pusėje. Pasijauti toks reikšmingas. Geras buvo safario pradininkų gyvenimas Afrikoje. Tiesą sakant, neblogas ir dabar. Galit pasmerkti, tačiau man labai prie širdies tokios praeito šimtmečio tradicijos Afrikoje.
Medžioklė vyksta visą dieną ir stovyklon grįžtame sutemus. Tik vidudienį, kuomet saulė pradeda negailestingai kepinti ir žvėrys išsislapsto tankmėse, Luke’as, kaip tikras graikas, mėgsta surengti dieninį poguliuką paunksmėje. Aišku, po sočių pietų. Kėdės, stalas, patiesalas – viskas, ko reikia, yra mašinoje. Tada sėdi nurimęs su kolos buteliuku rankoje. Vis tik jam jau 76 metai.
Vadinamasis „hartebestas“ – grakšti antilopė, kurios įvairūs porūšiai paplitę daugelyje Afrikos šalių, esančių piečiau Sacharos. Tanzanijoje gyvenantis porūšis pavadintas vokiečių gamtininko V. Lichtenšteino garbei, o ne nykštukinės Europos valstybės vardu. Nesiverčia liežuvis šią keistai šuoliuojančią antilopę vadinti karvine, kaip nurodoma žinynuose. Tegul man atleidžia Lietuvos zoologijos patriarchai, tačiau tai vienas nesėkmingiausių bandymų suteikti Afrikos antilopei lietuvišką pavadinimą. Sakysite, vadink kongoniu. Tačiau „hartebestas“ jau prigijo medžiotojų šnekamojoje kalboje.
Ruzvelto juodoji antilopė, arba „seiblas“, yra prestižinis ir labai retai sutinkamas trofėjus afrikiniuose Lietuvos safario mėgėjų rinkiniuose. Pietų Afrikos ir Namibijos medžioklės fermose introdukuoti pietinis ir vakarinis, dar vadinamas zambiniu, juodosios antilopės porūšiai, o Ruzvelto „seiblas“ gyvena tik Kenijoje ir Tanzanijoje, todėl tik pastarojoje galima jo medžioklė. Visi geriausi šio porūšio trofėjai paprastai atkeliauja iš Selu. Antilopė taip pavadinta Theodore’o Roosevelto (1858–1919 m.), JAV prezidento, garbei.
Mūsuose mažai kas žino, kad T. Rooseveltas buvo aistringas medžiotojas ir vienas iš Boone ir Crockett klubo įkūrėjų. Vizitinė šios seniausios Šiaurės Amerikos medžiotojų organizacijos, įkurtos 1887 m., kortelė yra garsusis T. Rooseveltui priskiriamas „fair chase“, arba sąžiningo persekiojimo principas. Jo esmė, kad medžiojami žvėrys būtų laukiniai, laisvi ir turėtų šansus pabėgti nuo persekiotojų. Prie T. Roosevelto medžioklinių ekspedicijų Afrikoje organizavimo daug prisidėjo mūsų jau anksčiau minėtas F. C. Selous. Jie buvo geri draugai, kuriuos vienijo pašėlęs kario ir medžiotojo kraujas.
Dar viena medžioklinių ekspedicijų Tanzanijoje tradicija – bendra fotografija prie sumedžiotų trofėjų. Priekyje puikuojasi įspūdingi Nemuno sumedžioto buivolo beveik 45 colių (114 cm) skėtros ragai. Tikiuosi, kad tai didžiausias Lietuvos safario gerbėjo sumedžiotas buivolas, gyvenęs laisvėje. Selu buivolų legenda gyva!
Nepretenduoju į visa apimantį pasakojimą apie medžioklę Tanzanijoje. Tai viso labo fragmentiškas fotoreportažas apie šalį, kurioje galima sumedžioti retas, tik čia paplitusias antilopes, persmelktas nostalgija praėjusiam didžiųjų Afrikos medžioklių amžiui. Džiaugiuosi, kad teko garbė medžioti drauge su Luke’u – vienu iš paskutiniųjų, menančių senus gerus Afrikos laikus.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
