Kaip medžiotojas dažnai aiškinu apie medžioklę nemedžiojantiems. Šiame kontekste dažnai sulaukiu teiginio, kad mes, medžiotojai, iš tiesų medžiojame tik tam, kad žudytume gyvūnus savo malonumui. Tai mane ir šiek tiek įžeidžia, ir gana stipriai provokuoja.
Aš visiškai nepripažįstu šio teiginio – nei per savo požiūrį į medžioklę, nei iš aplinkinių elgesio. Kai vartojate pasakymą, kad medžiotojai žudo gyvūnus dėl pramogos, piešiate iškrypėlių, kurie garsiai juokiasi, kai gyvūnas gaišta, paveikslą. Per daugiau nei 30 metų, kuriuos praleidau medžiodamas, nesu matęs, kad kas nors taip elgtųsi.
Mes medžiojame, nes mums patinka bendra patirtis, ir be didelių dramų priimame, kad gyvūnų sumedžiojimas yra neatsiejama šios senos žmogaus veiklos dalis. Jei medžioklė būtų tik žudymas, vargu, ar atsirastų daug žmonių, besidominčių šiuo pomėgiu. Dėl tos pačios priežasties žmonėms, žudantiems gyvūnus skerdyklose, reikia mokėti atlyginimą.
Kai tai paaiškinu, paprastai sulaukiu priekaištų, kad esu nesąžiningas. Atrodo, kad daugelis medžioklės priešininkų mato tik žudymą – o gyvūno nugalabijimas jiems visada yra kažkas bjauraus ir dramatiško. Kai medžioklės priešininkų paprašau paaiškinti, ką jie iš tikrųjų turi omenyje sakydami, kad žudau gyvūnus savo malonumui, jie iš esmės visada pateikia tą patį argumentą: „Jūs medžiojate savo malonumui, jums tai jokiu būdu nereikalinga. Gyvūnų žudymas yra Jūsų šios veiklos dalis. Vadinasi, žudote gyvūnus savo malonumui.“
Tiesą sakant, negaliu prieštarauti logikai, bet vis dėlto mane be galo erzina žodžių pasirinkimas. Vienintelis šios retorikos tikslas – demonizuoti medžiotojus. Tačiau didžiausia problema yra akivaizdus nuoseklumo trūkumas. Atrodo, kad tik medžiotojai nusipelno tokios nemalonios etiketės. Pavyzdžiui, žvejai nesulaukia tiek pat priekaištų dėl to, kad žudo žuvis savo malonumui. O kodėl ne? Žvejyba iš esmės yra tik žuvų medžioklė. Iš tikrųjų nėra jokio skirtumo.
O jei turite labradoro dydžio šunį, per 15 metų jis suės tiek pat, kiek sudarytų 2000 viščiukų broilerių. Vidutinė katė per gyvenimą lengvai suės 500–600 broilerių, savo racioną papildydama daugybe smulkių laukinių paukščių ir gyvūnų, taip pat ir saugomų rūšių, ir dažnai – jų veisimosi sezonu.
Jei nesate aklas, policininkas, sargybinis, kinologas ar panašiai, nei šunų, nei kačių turėti griežtai nebūtina. Kitaip tariant, šiuos augintinius laikome savo malonumui. Taigi visi gyvūnai, nužudyti augintiniams šerti, yra nužudyti mūsų, augintinių savininkų, malonumui. Kitaip tariant, jie nužudomi dėl malonumo, jei prieš medžioklę nusistačiusiųjų sąvokos žudymas dėl malonumo apibrėžimas yra nuoseklus. Tačiau gyvūnus, kurie patenka į naminių gyvūnėlių maisto dubenėlius, retai kada nužudo patys naminių gyvūnėlių savininkai. Paprastai mes kam nors sumokame, kad tai padarytų už mus. Ar dėl to esame mažiau kalti?
Pagal prieš medžioklę nusistačiusiųjų apibrėžimą, daugiau nei 95 proc. gyventojų iš tikrųjų žudo gyvūnus savo malonumui vien dėl to, kad vartoja mėsą. Aš įsitikinęs, kad esu kaltas, nes padėjau pasiekti, jog Danijoje mėsos suvartojimo vidurkis būtų vienas didžiausių pasaulyje. Vidutinis danas per metus suvalgo 52 kg mėsos – per dešimt kartų daugiau nei vidutinis indas, kuris vis dėlto irgi patenkina savo mitybinius mėsos poreikius.
Tai reiškia, kad daugiau kaip 90 proc. mėsos, kurią valgome, nėra būtinai reikalinga. Mes ją valgome, nes mėgstame valgyti, ir taip sutinkame su gyvūnų žudymu, dėl kurio kepsnys pateko į mūsų lėkštes. Kitaip tariant, daug gyvūnų valgome savo malonumui. Vadinasi, gyvūnai žudomi dėl malonumo.
Vienintelis dalykas, kuris mane kaip medžiotoją iš tikrųjų skiria nuo vidutinio šunų ir kačių savininko ar mėsos valgytojo, yra tai, kad aš pats noriu sumedžioti savo maistą ir pripažįstu bei priimu tai kaip proceso nuo lauko iki stalo dalį. Kiti paprastai už tai moka, o daugelis, deja, visiškai neigia, kad tai vyksta. Tikrai nematau priežasties, kodėl sąžiningas požiūris į mėsą turėtų būti pašiepiamas kaip ligotas ir iškrypęs.
Jei aš žudau gyvūnus savo malonumui, tai beveik visi žudo gyvūnus savo malonumui. Arba viskas gerai, arba niekam tai nėra gerai. Esu medžiotojų, žvejų, šunų savininkų ir mėsos valgytojų pusėje. Žmonės žudo gyvūnus. Mes visada žudėme, ir tai nebūtinai yra blogai.
Tekstas: Jens Ulrik Høgh, gamtosaugininkas, rašytojas, leidėjas ir redaktorius
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
