Medžiokliniai šunys yra savarankiški, intelektualūs ir itin energingi gyvūnai, kuriems socialiai ir fiziškai aktyvios veiklos reikia visą gyvenimą. Veislės turi savo specifiką ir pagal medžioklės, kuriai skirta, rūšį, ir pagal amžių, bet kiekvienas mūsų kompanionas yra pasirengęs dirbti 24 valandas per parą, ir dar be laisvadienių. Kas vyksta, kai aktyvusis medžioklės sezonas baigiasi?
Šuo guli ant sofos ir augina riebalus? Ilgesnių pasivaikščiojimų pasitaiko retai, o į medžioklę apskritai nė karto. O galbūt visą ilgą vasarą kirmija voljere ir laukia, kol pagaliau prasidės medžioklės su varovais sezonas? Geriausiu atveju vasarą šuo gauna porą kartų paieškoti stirnos ar šerno, bet paprastai visos veiklos prasideda rudenį. Ko tada imtis, kad medžioklinis šuo nieko neveikdamas nenugeibtų, nenutuktų, netaptų tingus ar net piktas?
Pasivaikščiojimas kaip intelektinis žaidimas
Kartoti elementariausias paklusnumo komandas per pasivaikščiojimus yra vienas būdų, kaip užimti šunį neaktyviuoju sezonu. Kartkartėmis reikėtų atnaujinti labai naudingus aportavimo įgūdžius. Kas gali būti geriau nei žaidimas „atnešk“? Pagaliuko ar kamuolio mėtymas šuniui vasarą kūdros ar ežero krante yra puiki treniruotė, nereikalaujanti iš šeimininko jokių didelių pastangų. O ką ji duoda?
Pirma, šuo praleidžia laiką su šeimininku ir šeima, galbūt su kitais žmonėmis, vaikais ir šunimis. Mūsų medžioklės kompanionai yra socialinės būtybės, jiems reikia bendrauti su kitais šunimis ir žmonėmis. To negalima pamiršti! Be nuolatinio ryšio su šeimininku ir aplinkiniais, be naujos patirties ir veiklos šuo tampa nekontroliuojamas ir pernelyg savarankiškas, o jaunų šunų protas vystosi lėtai ir vienpusiškai. Antra, ir gerai išdresuotas šuo pasileidžia, jeigu šeimininkas jį nustoja dresuoti. Trečia, lakstydamas paskui numestą daikčiuką, plaukiodamas ir žaisdamas su vaikais šuo gauna nuolatinį krūvį. Kuo geresnės fizinės formos šuo, tuo sveikesnis jis bus ir tuo ilgiau truks jo darbo gyvenimas. Be to, pasivaikščiojimai gamtoje šuniui yra kaip apsilankymas bibliotekoje. Kiekviena nauja ar seniai neapuostyta vieta yra tarsi knyga, kurią šuo skaito nosimi. Uoslės centrų stimuliavimas tiesiogiai veikia abu smegenų pusrutulius ir jų vystymąsi, kuris esant ribotai veiklai sustoja ar net gali degeneruoti.
Pasivaikščiojimai priklauso prie kasdienių ir įprastų dalykų. Tačiau šiuolaikinis šuns veiklos pasaulis yra daug platesnis – jis neapsiriboja medžiokle, pasivaikščiojimais ir paklusnumo treniruotėmis.
Vikrumas
Trumpai apie vikrumo (angl. agility) sportą. Tai yra miklumo, paklusnumo ir tarpusavio pasitikėjimo išbandymas šuniui ir žmogui. Vikrumui ugdyti naudojamos įvairios kliūtys ir tuneliai, kuriuos šunys turi įveikti tinkama seka ir kuo greičiau. Įvairaus sudėtingumo trasose yra vidutiniškai dvidešimt kliūčių: barjerai, rampos, tuneliai ir laiptai. Šuo bėga be pavadžio, vedlys gyvūną turi vesti balso komandomis ir gestais, be skanėstų ir žaislų. Teisėjai vertina tikslumą ir greitį. Treniruotės ir varžybos vyksta ir patalpose, ir lauke, priklausomai nuo sezono.
Vikrumas yra universali sporto šaka – ja su savo šunimi gali užsiimti bet kurio amžiaus ir lyties žmonės. Bazinių lygių varžybose šunys neskirstomi į veislinius ir neveislinius. Yra trys dalyvių kategorijos pagal gyvūno svorį. Lietuvoje vikrumas vertinamas pagal FCI sistemos taisykles. Organizuojamos ir oficialios, ir neoficialios varžybos (tunelių varžybos, atviroji klasė, įvairios estafetės ir pan.).
Lygiaplaukio takso savininkė Jurgita Urbonavičienė pasakoja, kad domėtis vikrumo sportu pradėjo ruošdama šunį parodoms. Tas pats treneris, pas kurį šuo mokėsi gražiai bėgti ir stovėti, pasiūlė išbandyti vikrumo treniruotes. Iš pradžių šis užsiėmimas neatrodė rimtas, tačiau tik tol, kol šeimininkė suprato, kad vikrumo treniruotės ir varžybos yra daug įdomesnės ir suteikia daugiau džiaugsmo nei šunų parodos. Taip pramoga virto rimtu užsiėmimu. Dabar J. Urbonavičienės šeimoje yra trys šunys: du taksai ir vipetas. Du jų vis dar aktyviai dalyvauja vikrumo varžybose – vipetas ir vyresnysis taksas. Jis varžybose dalyvauja senjorų klasėje.
J. Urbonavičienės taksas Topas, kaip medžioklinis šuo, yra labai atkaklus ir savarankiškas. Sugyventi su juo buvo didelis iššūkis, nes jis buvo pirmasis šuo šeimoje. Dar didesnis iššūkis buvo parengti jį vikrumo varžyboms. Pasak šeimininkės, komandos draugai prarado tikėjimą, kad tai kada nors pavyks, nes Topas iš tiesų yra dominuojantis ir užsispyręs šuo. Tačiau dėl to darbas su taksu tapo dar įdomesnis ir suteikė dar didesnį pasitenkinimą pasiekimais, nes prieš 6–7 metus be Topo Lietuvoje nebuvo nė vieno takso, aktyviai dalyvaujančio vikrumo varžybose. Antras taksas irgi sėkmingai pasirodė vikrumo arenoje kartu su šeimininkės dukterimi. Vis dėlto šiam šuniui teko baigti sportininko karjerą po stuburo disko traumos ir rimtos operacijos. Todėl buvo įsigytas trečiasis – vipetų veislės – šuo. Šių nedidelių kurtų charakteris yra itin tinkamas medžioklei, todėl sporte jie naudojami retai, tačiau tai vėl buvo kažkas nepaprasta ir įdomu – dresuoti vipetą.
Šiurkščiaplaukio triušinio takso šeimininkė Karina Vyšniauskaitė, kurios šeimoje dar yra laika ir rusų kurtas, pasakoja, kad sportuojant niekaip nesuprastėja medžioklinio šuns charakteris ar darbo įgūdžiai. Jos taksas Dudagnonas Heritage Henri iz Taksograda yra vienodai azartiškas ir sporte, ir parodose, ir medžioklėje. K. Vyšniauskaitės nuomone, vikrumo sportas yra geriausias pasirinkimas šunims, gyvenantiems mieste ar kuriuo nors laikotarpiu nedirbantiems.
Taksai, kaip dera medžiokliniams šunims, yra labai azartiški, tačiau jų fiziologija nustato tam tikras ribas. K. Vyšniauskaitė pasakoja, kad jos šuns sporto karjera prasidėjo puikiai – aukso medaliais. Dalyvauta gana daug varžybų ir visur matyti medžioklinių veislių šunys: vižlai, bigliai, terjerai. Ji pabrėžia, kad tai yra puiki sporto šaka, padedanti išmokti bendradarbiauti su šunimi ir jį kontroliuoti. Deja, gana greitai paaiškėjo, kad takso nugara iš tiesų yra jo silpnoji vieta. Prasidėjo skausmai ir šeimininkė nusprendė treniruočių nebetęsti. Vis dėlto, pasak K. Vyšniauskaitės, darbinis šuo turi dirbti, antraip jis tampa nelaimingas, ir dabar šeimininkė svarsto galimybę pradėti bendrojo paklusnumo (IPO) treniruotes.
Kurtsharo Kiro (Jaunis Turkio Oazė) šeimininkė Evelina Krivičienė teigia, kad šios veislės šunys yra visiškai universalūs ir jiems nesunku suderinti medžioklę su sportu ir būti puikiems abiejose srityse. Šuo puikiai supranta skirtumą: žino, kada šeimininkas rengiasi medžioklės aprangą, o jeigu šeimininkė ima krepšį su vikrumo daiktais, vadinasi, bus sportas. Kalbėdama apie veislės tinkamumą, E. Krivičienė sakė, kad pointeriai yra puikūs sportininkai dėl savo noro bendradarbiauti su žmogumi, taip pat yra greiti ir atletiški, protingi bei labai greitai mokosi. Kirui dabar vienuolika metų ir jis vis dar medžioja: daugiausia dalyvauja ančių medžioklėje ir sekant kraujo pėdsaką. Taigi E. Krivičienės šuo turi progą visiškai panaudoti savo darbo instinktus medžioklėje ir pamiklinti protą bei kūną sporto aikštelėje.
Živilė Januškaitytė turi ketverių metų kokerspanielę Gilę. Savo sporto karjerą šuo pradėjo pusantrų metų amžiaus. Iš pradžių buvo labai sunku, nes ji norėdavo lakstyti po aikštelę kaip pačiai šauna į galvą. Visą laiką trukdė jos stipri uoslė: kaskart vėjas atnešdavo kvapų iš visų kampelių ir kalytei norėdavosi bėgioti ir juos tyrinėti. Šeimininkė turėjo ieškoti kontakto ir tinkamos motyvacijos. Ji pripažįsta, kad medžioklinį šunį labai sunku perorientuoti į sportą, bet ilgainiui pavyko rasti kontaktą. Pasak Ž. Januškaitytės, tas jausmas, kai pagaliau šuo žiūri tau į akis ir laukia kiekvienos komandos, yra neapsakomai pakilus. Šis pasiekimas pakeitė ir kasdienį gyvenimą.
Pasivaikščiojimai su šunimi tapo daug lengvesni ir kasdienė dresūra iš kovos su užsispyrėle virto maloniu bendradarbiavimu. Ž. Januškaitytė pabrėžia, kad vikrumas, kaip ir bet kuris kitoks užsiėmimas drauge, padeda užmegzti glaudų ryšį su šunimi, pasitikėti juo ir pačiam pelnyti šuns pasitikėjimą. Kadangi Gilė turi ryškius medžioklės instinktus, šeimininkė ketina pradėti ruoštis darbo bandymams. Žinia, nuo kitų metų bus galima medžioti ir su neveisliniais šunimis – Gilė neturi dokumentų. Reikės tik darbo diplomo, ir šeimininkė labai tikisi, kad jos šuniui pavyks pradėti medžiotojo karjerą.
Ž. Januškaitytė turi ir biglį Arlį, dalyvaujantį vikrumo varžybose ir darbo bandymuose su kraujo pėdsaku. Jis pasiekė puikių rezultatų ir vienoje, ir kitoje rungtyje. Šuo turi ir visų trijų laipsnių darbo diplomus. Ž. Januškaitytė sakė, kad ji nėra medžiotoja, tačiau stebėdama savo šunį nusprendė, kad nori išbandyti jėgas bandymų trasoje. Jau nuo pat pradžių Arlis parodė puikų darbą ir instinktus, todėl buvo nuspręsta treniruotis ir siekti aukščiausio rezultato. Šuo su dideliu džiaugsmu dirba ir jaučia, kad atlieka labai rimtą darbą. Šeimininkė sakė, kad jaučiasi laiminga, stebėdama savo biglį taip įnirtingai dirbantį kraujo pėdsakų bandymuose. Vikrumo treniruotės su Arliu prasidėjo kaip bandymas rasti kokį nors įdomų bendrą užsiėmimą. Pasak Ž. Januškaitytės, iš pradžių buvo labai sunku, nes bigliai labai savimi pasitiki, apie viską turi savo nuomonę ir priversti juos daryti ką nors, ko dabar nesinori, neįmanoma. Reikia ieškoti būdų. Įkvėpė tai, kad daug sėkmingų vikrumo sportininkų yra bigliai. Arlis sportuoja jau trejus metus. Pasak šeimininkės, dabar ji gali šunimi visiškai pasitikėti, ir kartu jie gali įveikti net sudėtingiausias vikrumo trasas.
Kinkinių sportas
Šunų kinkiniai daugeliui asocijuojasi su šiaurės veislėmis: haskiais, malamutais, laikomis. Istoriškai šios veislės ir kiti šiaurės šunys tarnavo kaip kinkomi gyvūnai, medžiotojo padėjėjai ir sargai, o ekstremaliomis sąlygomis buvo ir maisto išteklius. Šunų kinkinių varžybos iš pradžių buvo čiukčių ir kitų Rusijos šiaurės tautų, paskui ir Amerikos šiaurės auksakasių ir medžiotojų pramoga, o šiais laikais tapo populiariu sportu. Praktiškai visame pasaulyje yra šios sporto šakos gerbėjų. Ir Lietuvoje vyksta vietinės varžybos bei Europos čempionato etapai, pritraukiantys sportininkų iš daugelio šalių.
Moderniajame šunų kinkinių sporte yra kelios rungtys, kurios iš esmės skiriasi nuo stereotipo – penkių ar daugiau šunų porų kinkiniai, naudojami tik gilaus sniego sąlygomis šiaurėje.
Žieminės šunų sporto šakos: slidinėjimas su šunimi (angl. skijoring) ir kinkiniai (angl. dog sledding). Slidinėjant veikia žmogaus čiuožiko ir šuns tandemas. Kinkinių rungtyse žiemą dalyvauja viena ir daugiau pakinkytų šunų porų. Kinkinys yra maksimaliai palengvintas ir neskirtas kroviniams gabenti. Sportininkas stovi ant slidžių arba bėga už kinkinio. Sporte viskas daroma dėl pergalės. Jeigu šunims sunku greitai užbėgti į kalną su žmogumi kinkinyje, jeigu posūkis per aštrus ar sniegas per gilus, sportininkas nulipa nuo slidžių ir bėga už kinkinio arba net stumia jį, kad padėtų šunims.
Vasarinės šunų sporto šakos: bėgimas (kanikrosas, angl. canicross), važiavimas dviračiu (angl. bikejoring) ir kinkiniai. Šiose rungtyse irgi veikia žmogaus ir šuns tandemas, o kinkiniuose važiuojama su triračiais ar keturračiais bagiais, prie kurių pakinkyta viena ar daugiau šunų porų. Dar prieš 6–7 metus Baltijos šalyse mažai kas žinojo apie šunų kinkinių sportą ir dar mažiau buvo juo užsiimančių šunų. Dabar treniruočių ir varžybų dalyvių daugėja, o sportininkai profesionalėja. Internete galima rasti daug informacijos apie šias varžybas. Ir socialiniuose tinkluose, tarkime, Facebook, yra grupių, jungiančių šunų kinkinių sporto entuziastus, pavyzdžiui, Sled Dogs Baltic.
Paruošti savo medžioklinį šunį varžyboms nėra labai sunku, svarbiausia – atkaklumas ir noras dirbti. Sistema paprasta – šuo traukia bėgiką, slides, dviratį ar kinkinį. Reikia išmokyti komandas „kairėn“, „dešinėn“ ir „stok“. Ilgainiui šuo išmoksta, kad trasa yra vingiuotas takas ar kelias, pažymėtas juostomis, ir specialaus vedimo nebereikia. Medžiokliniam šuniui tai yra niekis.
Grįžkime prie veislių. Šiuolaikiniame pasaulyje kinkinių sportui jau seniai naudojami tik veisliniai šunys. Varžybose dalyvauja vokiečių aviganiai, dobermanai ir kitų veislių šunys, įskaitant, be abejo, greituosius ir mikliuosius pointerius bei skalikus. Varžybose sportininkai skirstomi pagal amžių, o šunys – pagal svorį.
Iš pointerių iškart norisi paminėti veimaranerius ir kurtsharus. Veimaraneriai yra didžiausi iš žemyninių pointerių, jie yra greiti ir ištvermingi, nors kartais pernelyg savarankiški. Šios veislės šuns dresūrai reikia kiek daugiau laiko, bet vos supratęs, kaip smagu sportuoti su šeimininku, jis su džiaugsmu lauks kiekvienos treniruotės, nes daugiausia jos yra orientuotos į bendradarbiavimą.
Gerai išdresuotas veimaraneris gali nubėgti labai ilgus nuotolius. Kurtsharai ir sporte yra tikri darbštuoliai, dirbantys sąžiningai ir iki išsekimo. Dėl šių savybių kurtsharai naudojami dviem naujoms sportinėms veislėms vesti: euroskalikams (angl. eurohound) ir greisteriams (angl. greyster). Retas su šunų kinkinių sportu nesusijęs žmogus yra girdėjęs apie šias naujas veisles. Iniciatoriai ir genofondo kūrėjai yra Norvegijos sportininkai, labai aktyvų selekcijos darbą pradėjo ir Rusijos augintojai.
Abiem šioms veislėms išvesti sumaišytas kurtsharų, greihaundų ir pointerių kraujas, o euroskalikai turi ir haskių genų. Taigi šie šunys yra daug ištvermingesni ir įveikia ilgesnius nuotolius, tačiau jų charakteris labiau nepriklausomas ir užsispyręs. Apskritai abi veislės pateisina įdėtas pastangas ir riziką, kurią prisiėmė augintojai. Keletą euroskalikų jau yra įsivežę Latvijos sportininkai ir aktyviai su jais sportuoja.
Norint pradėti treniruotes su kinkiniu, daug nereikia. Minimali įranga šuniui: tinkami pakinktai, specialus amortizacinis lynas (jokiu būdu nekabinti jo prie šuns antkaklio!); bėgikui – tinkama apranga, avalynė ir diržas, prie kurio prikabintas lynas; dviratininkui – visureigis dviratis, laikiklis lynui pritvirtinti; slidininkui – lygumų slidės ir diržas lynui. Taip pat reikia tinkamos transporto priemonės – rogių, dviračio, kitokios minamos priemonės, paspirtuko ar bagio. Visą įrangą galima įsigyti internete ar užsisakyti iš meistrų. Be to, geriausia pradėti treniruotis su geru instruktoriumi, kuris paaiškintų visus niuansus ir padėtų treniruoti šunį.
Kinkinių sportui, be abejo, tinka laikos ir pointeriai. Su terjerais ir taksais galima bėgioti, tačiau rungtis dėl pergalės su stambiųjų veislių šunimis nepavyks. Užtat tai bus puikus fizinis krūvis medžiotojui ir garbinga kova šuniui. Terjerai ir taksai daugiausia sportuoja vasarą ar nesant sniego, nors jeigu trasa gerai suplūkta, šie trumpakojai šunys gali ja bėgti ir žiemą. Galėtų trukdyti nebent slidininko greitis ir pačios slidės.
Kurtsharų augintoja Miglė Narbutaitė jau dešimt metų užsiima bėgiojimu su šunimis. Viena pirmųjų veislyno šunų Upė buvo pirmoji šio sporto kurtsharė Lietuvoje! M. Narbutaitė pasakoja, kad kanikrosas yra tarsi sukurtas pointeriams. Upė ir kiti M. Narbutaitės keturkojai sportininkai labai greitai supranta, kaip smagu bėgioti kartu su šeimininke ar kitais bėgikais. Taip, kanikrosininkai yra išmokyti dirbti ir su kitais žmonėmis. Vienas aktyviausių dabartinių sportininkų M. Narbutaitės komandoje yra Callidus Invictum Upė.
Dabar patyrę M. Narbutaitės kurtsharai vos pamatę roges greitai supranta, kas bus. Šeimininkė džiaugiasi, kad nereikia net specialios komandos. Jeigu šuo turi noro ir azarto, jis net stengiasi kuo greičiau išmokti visus niuansus ir varžybose iš visų jėgų kovoja dėl pergalės kartu su šeimininku. Visuomet stebina stiprus kurtsharų startas, greitis ir ištvermė. Bėgiojimas su šunimi teigiamai veikia augintinio protinius gebėjimus, dvasinę pusiausvyrą ir sveikatą. Sportas su šunimi yra kaip tie patys pasivaikščiojimai parke, tik intensyvesni, ir jokios žalos jis padaryti negali. M. Narbutaitė sakė, kad ji renkasi trumpus nuotolius iki 5 kilometrų. Šuo traukia bėgiką, dviratį ar paspirtuką, ir toks krūvis jam yra visiškai įprastas.
Lietuvoje plačiai žinoma vedlė ir šunų trenerė Viltė Šokaitytė reguliariai dalyvauja kanikroso varžybose. Paprastai ji bėga su kurtsharu Hugo, kelis kartus dalyvavo ir su kitais šunimis, tačiau tai visuomet buvo tik šios veislės šunys, nes tai mylimiausia V. Šokaitytės veislė. Be to, ne paslaptis, kad medžiokliniai šunys, ypač kurtsharai, yra itin ištvermingi ir stropūs, liekni ir stiprūs, greiti ir labai motyvuoti pergalei – idealūs kanikrosui. Dėl to kurtsharai ir naudojami vedant minėtas sportines veisles.
Lengvo svorio traukimas
Rogučių traukimas (angl. minipulling) irgi priklauso kinkinių sportui, tik skiriasi tuo, kad šuo traukia ne žmogų, o rogutes su nedideliu svoriu. Varžybos vyksta žiemą, yra dvi dalyvių svorio kategorijos: iki 22 kilogramų ir daugiau. Šuo turi kuo greičiau įveikti 100 metrų distanciją, traukdamas 20 kilogramų svorio kinkinį.
Gelbėjimas
Katastrofos ir stichinės nelaimės, kad ir teroro aktai, grobimas ar tiesiog dingusių žmonių paieška, yra sritys, kur aštri medžioklinių šunų uoslė ir protas itin praverčia. Visame pasaulyje jie ne tik dresuojami oficialiųjų tarnybų reikmėms, bet šeimininkai su šunimis lanko kursus ir treniruojasi paieškai kaip sportui.
Nuvirtus sniego lavinai, šuo yra vienas pagrindinių paieškos komandos narių. Aišku, kartu su juo eina zonduotojai su ilgomis lazdomis ir kasėjai, tačiau aštri šuns uoslė ir gera klausa leidžia jam pirmam rasti po sniegu auką, o miklumas ir lengvesnis žingsnis (šuo remiasi ant keturių pūkuotų letenų ir mažiau grimzta sniege) leidžia greičiau patekti prie žmogaus ir pradėti kasti. Dvidešimčiai patruliuojančių slidininkų reikia 20 valandų, kad visiškai išzonduotų vieną hektarą, o šuo, kad pasiektų tą patį rezultatą, užtrunka 2 valandas. Klasikiniai visiems žinomi lavinų gelbėjimo šunys yra senbernarai, nešini Jägermeister ar romo statinaite ant kaklo. Šiais laikais lavinų vietose dirba ir labradorai, kiti retriveriai, vokiečių spanieliai ir kiti.
Paieška katastrofų vietose ir griuvėsiuose
Paieškos treniruotėse šuniui neduodamas nei žmogaus kvapo pavyzdys, nei koks kitas daiktas, galintis padėti orientuotis. Ieškotojas paleidžiamas kokioje nors teritorijoje, kur turi savarankiškai surasti dingusįjį. Šunų gelbėtojų dėka išgyvena daugybė pastatų griuvėsiuose, šachtose, tuneliuose užkastų žmonių, dažnai nebesitikinčių išvysti dienos šviesą.
Šunys gelbėtojai būdavo naudojami gyviems žmonėms ieškoti per Antrąjį pasaulinį karą po bombonešių antskrydžių, po žemės drebėjimų nukentėjusiuose kaimuose ir miestuose, taip pat po teroro aktų, pavyzdžiui, Niujorke po Dvynių bokštų griūties. Treniruotės ir darbas katastrofų vietose reiškia visišką tarpusavio pasitikėjimą ir bendradarbiavimą. Šuo turi drąsiai dirbti pačiomis sudėtingiausiomis ir pavojingiausiomis sąlygomis, žinoti, kad šeimininku galima pasitikėti, ir atvirkščiai – šeimininkas turi tikėti savo šunimi ir jam padėti. Šunims ieškotojams reikia geros uoslės, ramaus ir racionalaus charakterio, stipraus ir gerai išvystyto kūno.
Sekant pėdsakus, ieškant daiktų ir medžiagų bei dingusių žmonių, šuniui duodamas pauostyti žmogui priklausęs daiktas ar toks pats objektas, kokio ieškoma. Tokia paieška labai panaši į medžioklės treniruotes, kai šuo turi sekti dirbtiniu kraujo pėdsaku arba ieškoti pamesto gyvūno. Per treniruotes jam iš pradžių duodama susipažinti su kvapu. Mokant ieškoti daiktų, labai patogu išmesti kurs nors krūmuose ar miške vieną pirštinę, paeiti porą šimtų metrų į priekį, duoti šuniui pauostyti antrą pirštinę ir liepti ieškoti numestosios.
Šeimininko kvapas drabužiuose išlieka ilgai, o abi pirštinės yra vienodos, taigi šunį galima greitai išmokyti ieškoti šeimininko daiktų. Taip pat tai gali būti automobilio rakteliai ar medžioklinis peilis. Pėdsekys šuo turi mokėti atskirti įvairių tipų kvapus: žmogaus kūno, cheminius ir natūralius. Tokiam darbui dėl suprantamų priežasčių tinka visos medžioklinės veislės, nors ne visi jų atstovai. Gelbėtojo-pėdsekio darbui atrenkami itin stiprios uoslės, ramaus charakterio, darbštūs ir kantrūs šunys.
Šuo vandens gelbėtojas turi mokėti gerai plaukti, būti atkaklus, ištvermingas ir stiprus, kad sugebėtų ištraukti žmogų ar net valtį. Daugiausia šiai sričiai renkamasi stambiųjų veislių šunis ir dažniausiai tai yra niūfaundlendai dėl storos vandeniui atsparios vilnos ir plaukiojamųjų plėvių tarp pirštų, tačiau ir auksaspalviai retriveriai bei kiti Labradoro retriverių veislių šunys yra puikūs plaukikai. Šių veislių šunys yra stiprūs ir labai atsakingi, todėl jie dresuojami dirbti su vandens gelbėjimo tarnybomis.
Šuoliai į aukštį
Tai yra įdomi sporto šaka, kur šuo turi įsibėgėti, kuo aukščiau užbėgti ant sienos ir sukąsti pačioje viršūnėje pakabintą daiktą. Paskui šuo daiktą paleidžia ir šoka šeimininkui į rankas. Tokiu būdu šunys įveikia 3–4 metrų aukščio vertikalią sieną. Šis sportas puikiai tinka lengviesiems, raumeningiesiems ir labai energingiems medžiokliniams terjerams.
Vytynės
Šunų vytynės (angl. coursing) yra varžybos, kai bėgama paskui dirbtinį kiškį – polietileninį, skudurinį ar kailinį kuokštą, kurį per plačią trasą traukia elektrinis variklis. Vytynės vyksta lauke, geriausia lygioje pievoje. Oficialiose varžybose gali dalyvauti kurtai, faraonų šunys, Ibicos ir Kanarų podengai, basendžiai ir Rodezijos ridžbekai. Mėgėjų varžybose gali dalyvauti bet kurie veisliniai ir neveisliniai šunys.
Kaniterapija
Šunų terapija Baltijos šalyse sparčiai vystosi. Jau dabar galima treniruotis ir laikyti egzaminus. Regis, kaipgi medžioklinis šuo galėtų būti ir terapeutu, dirbti su protiškai ir fiziškai neįgaliais vaikais, ligoniais ir senais žmonėmis? Šiam darbui puikiai tinka labradoro retriveriai, spanieliai ir seteriai bei, žinoma, meilieji bigliai ir kiti skalikai. Ir universalūs pointeriai, kurių ryšys su žmogumi ir pasirengimas bendradarbiauti praverčia medžioklėje, gali būti dresuojami darbui kaniterapijos komandoje. Tokiems užsiėmimams reikia didelės kantrybės, paklusnumo ir ištvermės. Treniruojantis, kaip ir visur kitur, negalima naudoti fizinio poveikio ir bausmių. Šuo turi pasitikėti žmonėmis, juos mylėti ir norėti dirbti, sugebėti ramiai priimti bet kokį elgesį, nes protiškai neįgalūs asmenys ne visuomet elgiasi tinkamai. Vis dėlto teigiamas kaniterapijos poveikis yra įrodytas, ir dirbti tokioje komandoje medžiokliniam šuniui yra didelis pasiekimas, o šeimininkui – pasitenkinimas. Apie kaniterapiją Lietuvoje galima perskaityti svetainėje kaniterapija.eu.
Profilinė dresūra
Apklausti medžiotojai ir dresuotojai yra vienos nuomonės, kad daugiausia dėmesio tyliuoju sezonu reikėtų skirti profilinei dresūrai. Universaliesiems pointeriams tai būtų laukas, vanduo, pėdsakai, aportavimas, skalikams – pėdsakai, aptvaras, terjerams – urvai, pėdsakai, aportavimas, o visų veislių šunys turėtų kartoti paklusnumo komandas.
Tačiau yra niuansų: kiekvienas medžioklinis šuo, nebent ant galvos jam tik viena raukšlė su užrašu „dažnai užmingantis žilagalvis“, labai gerai atskiria dirbtines situacijas nuo natūralių – tiek pointeriai ir laikos, tiek visi kiti. Manoma, kad jeigu šuo rengiamas varžyboms ir dresuojamas medžioklę imituojančiomis sąlygomis, tai į tikrą medžioklę jo leisti negalima, nes tada jis žinos skirtumą ir varžybų lauke nedirbs. Maža to, aktyviam medžiokliniam šuniui papildomų treniruočių neva visai nereikia. Taip nėra. Tyliuoju sezonu šunys apsileidžia tarsi damos žiemą – tampa tingūs, pamiršta discipliną.
Medžiotojai pasakoja, kad net antrinis dalyvavimas tikroje medžioklėje, pats procesas šuniui suteikia didžiulį stimulą, išlaiko aštrų protą ir stiprius instinktus. Pasitaikius kiekvienai progai ir visai jaunus, ir patyrusius šunis reikia vestis į medžioklę, ieškoti sužeisto gyvūno. Net jeigu žinoma, kad laimikis nukrito ir kur yra, šunys vis tiek paleidžiami paskui pėdsaką. Tada jie žino, kad yra naudingi. Jeigu šuo nedirba per šį poros mėnesių paukščių ar gyvūnų tausojimo laikotarpį, jis praranda formą, kovos dvasią, paklusnumą ir motyvaciją.
Dresuotojas ir šunų darbo bandymų ekspertas Vytautas Tamošiūnas mano, kad tokio tyliojo medžioklės sezono net nėra.
Universaliajam pointeriui darbo atsiras beveik visada. Galima ieškoti sužeisto gyvūno, sekti pėdsakus, atnešti paukščius. Lietuvoje beveik visada yra ką medžioti. Universalieji pointeriai todėl ir yra universalieji, kad gali dirbti bet kokiomis sąlygomis ir praktiškai su bet kokiais gyvūnais, net ištraukti iš vandens sumedžiotą bebrą. Aktyviam medžiotojui neturėtų būti problemų su šuns užėmimu pavasarį ir vasarą. V. Tamošiūnas apie laikas, kurios vasaros mėnesiais paprastai medžioti negauna, nes yra skirtos konkrečioms užduotims, sakė, kad jos Lietuvoje ne visai gerai dera.
Šios veislės skirtos darbui begalinėse Sibiro platybėse, o ne mažuose medžioklės kvartaluose, kokie yra Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Faktiškai laikos užima tą darbo nišą, kuri būtų skirta lietuvių skalikams ir kitoms mūsų sąlygoms daug tinkamesnėms veislėms. Dresuotojas pabrėžia, kad medžioklių su varovais vis mažėja. Lietuvos medžiotojai dažniau renkasi medžioti nuo bokštelių tykant, o medžioklę su varovais rengia tik porą kartų per sezoną. Taigi ir laikoms darbo tenka vis mažiau.
Medžiotojas Petras Adomaitis, jagdterjero savininkas, sako, kad jauniems šunims pavasaris ir vasara yra pirmųjų treniruočių laikas, kurį reikėtų išnaudoti supažindinant kompanioną su darbo aplinka, gyvūnais ir pagrindinėmis komandomis prieš medžioklės sezoną. Suaugusius šunis taip pat patariama kelis kartus per metus treniruoti ir aptvare, ir paskui kraujo pėdsaką. Dirbtiniuose urvuose šuo visuomet kontaktuoja su gyvūnu ir pasiekia savo užduoties tikslą. Tokios treniruotės šunims yra geras stimulas išlaikyti formą ir išsaugoti įsitikinimą, kad jų darbas reikalingas. Savo naudos nežinantis šuo praranda motyvaciją.
Taip pat reikėtų kartoti paklusnumo komandas. Kvaila manyti, kad kartojant ir kalant tokias komandas kaip „sėdėt“, „stovėt“, „gulėt“, „šalia“, „prie manęs“, „stop“ galėtų sutrikti darbas miške. Mokant paklusnumo, stiprių gero medžioklinio šuns instinktų sugadinti neįmanoma. Labai azartišką šunį sunku kontroliuoti ir tada, kai paklusnumo jau išmokta, tačiau iš ankstesnių treniruočių įprotis klausyti šeimininko padeda bendradarbiauti medžioklėje.
Vokiečiai labai daug dėmesio skiria būtent paklusnumui mokyti, taip pat dresuojant jagdterjerus. Šios srities įgūdžiai išbandomi per darbo bandymus. Kam to reikia? Be nuolatinių treniruočių šuo praranda kontaktą su šeimininku. Elementarių komandų mokomas ir reguliariai dresuojamas šuo mato, kad nėra savarankiškas medžiotojas, kurį žmogus mandagiai nuveža iki miško, lauko ar ežero, o yra padėjėjas, turintis dirbti šeimininkui. Tai yra pagrindinis paklusnumo treniruočių tikslas.
Lėkščiasvydis
Vienas įdomiausių, azartiškiausių ir smagiausių būdų užsiimti pačiam ir užimti savo šunį yra lėkščiasvydis (angl. frisbee). Geriausia pradėti šunį mokyti gaudyti lėkštę reikėtų kuo greičiau, bet tai nereiškia, kad išmokyti negalima ir vėliau. Šuo turi išmokti komandą „aport“ arba „atnešk“, paskui reikia sukelti šuns susidomėjimą lėkšte, o tada pamažu mokoma žaislą gaudyti ir atnešinėti.
Aišku, ne visi šunys iš karto tuo susidomės. Galėtų praeiti net dvi savaitės atkaklaus darbo, kad šuo apskritai susidomėtų lėkšte. Ir lėkštę ne visuomet reikia skraidinti: šunys iš džiaugsmo pašėlsta net ją ridenant, nes tada suveikia medžiotojo instinktas – gaudyti tai, kas bėga. Būtent todėl medžiokliniam šuniui lėkščiasvydis galėtų labai tikti, nes yra paremtas instinktais. Kartais net juokaujama, kad šuo galėtų sugauti net skrendančią antį. Ir mūsų žurnalo redaktorės jagdterjeras Sirsninis lėkščiasvydžio meną išmoko labai greitai – per valandą. Teliko kasdienės treniruotės, kad įgūdžiai vystytųsi. Per dieną užtenka kad ir 30 minučių, kad šuo jaustųsi pavargęs ir laimingas.
Pabaigos žodis
Medžiotojų yra įvairių. Kai kurie tik porą kartų nuvažiuoja į medžioklę su varovais ir į ančių sezono atidarymą. Tokiems šuns tikrai nereikia, nes daugiausia laiko jis praleistų nieko neveikdamas. Medžioklinis šuo turi dirbti. Aktyvūs medžiotojai, medžiojantys ištisus metus, prisitaikydami prie sezono sąlygų, dažniau renkasi universaliuosius pointerius, terjerus ir net skalikus.
Nors dar tik pratinamės prie minties, kad skalikas gali sekti kraujo pėdsaką, ligšiolinė patirtis rodo, kad gerai išdresuotas šuo su šia užduotimi puikiai susitvarko. Net yra sukurtas žemėlapis, kur sužymėti gerų pėdsekių, daugiausia skalikų, šeimininkai, pateikta jų gyvenamoji vieta ir kontaktinė informacija. Kiekvienas šuns neturintis medžiotojas gali susisiekti su artimiausiu tokio pėdsekio šeimininku ir paprašyti pagalbos ieškant sužeisto ar sumedžioto gyvūno. Žemėlapį galima rasti Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos svetainėje lmzd.lt, skyriuje Kinologija, poskyryje Sužeistų žvėrių ieškotojų sąrašas.
Terjerai, ypač jagdterjerai, gali dirbti bet kokiomis sąlygomis, bet kokioje medžioklėje. Toks gebėjimas prisitaikyti įeina į komplektą kartu su intelektu ir dideliu energijos užtaisu. Tai reiškia, kad šuo turi būti visą laiką užimamas, antraip jam pradeda važiuoti stogas. Be to, tinka bet kokia veikla. Įsidėmėtina, kad bet koks bendradarbiavimas tik sustiprina žmogaus ir šuns kontaktą, moko pasitikėti ir vienam kitą suprasti. Medžioklėje tai svarbiausia!
Jeigu šuo nežino komandų, nemoka pasitikėti žmogumi, nenori klausyti ir dirbti savo šeimininkui, tuomet medžioklė kaži ar bus patogi, o laimikis gausus. Dar atsižvelgtina, kad šuniui daugiausia tenka dirbti dideliu atstumu nuo šeimininko. Be paklusnumo ir ryšio su šeimininku šuo gyvens sau ir elgsis pagal savo protą.
Ar tokia medžioklė bus maloni medžiotojui ir leis gauti nesugadintą laimikį? Girdėta, kad su gerai išdresuotu šunimi tyliuoju sezonu galima ir nedirbti, neva, tegu ilsisi. Tačiau ir žmogus, kad ir koks sumanus ir talentingas būtų, ilgainiui primiršta įgūdžius ir darbas po didesnės pertraukos sekasi prasčiau. Tas pats tinka ir šuniui. Išvedant dar vieną paralelę su žmonių pasauliu – norint suprasti aukštųjų technologijų privalumus, su jomis reikia padirbėti. Tada plaktukas nebeatrodo universalus įrankis.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
