Kalbant apie medžioklės infrastruktūros objektus, pirma, kas ateina į galvą, yra bokšteliai ir lipynės, bet be šių konstrukcijų medžiotojai stato ir lieptelius, apdorojimo aikšteles, pastoges ir medžiotojų namelius. Visa tai tam, kad medžioti būtų patogiau, maloniau ir efektyviau. Ilgainiui apibendrinome įvairią informaciją apie medžioklės infrastruktūros objektų statymo principus, daugiausia mokydamiesi iš savo ir kitų klaidų. Pastebėjome, kad bėgant metams vystosi ne tik medžiotojų mąstymas, bet ir medžioklės statiniai, ir daugelis dalykų, kurie anksčiau buvo savaime suprantami, dabar pasenę.
Medžioklės bokšteliai ir lipynės
Nėra vieno tinkamo recepto, kaip statyti medžioklės bokštelį ar lipynę, nes konstrukcijų yra daug ir įvairių, pradedant dviem kuolais ir lenta, baigiant pažangiais monumentaliais bokštais, į kuriuos galima ne tik draugą pasiimti, bet juose ir pernakvoti. Bokštelį galima pasistatyti pačiam arba nusipirkti. Pavyzdžiui, Vokietijoje klesti medžioklės bokštelių gamybos ir statymo verslas. Kompanija Holz&Raum 2,2 metro aukščio varymo bokštelį siūlo už 124 eurus, o 4 metrų bokštelis kainuoja 200 eurų. Jei ir nenorite bokštelių pirkti, galima bent mažumėlę apžvelgti jų konstrukcijas ir statymo principus.
Medžiagos
Bokštelius galima sudėti iš miške prieinamų medžiagų, taip pat naudoti statybinių medžiagų parduotuvėse siūlomą medieną. Dar geriau, jeigu galite įsigyti specialiai apdorotos medienos, atsparios oro sąlygoms. Tam medžiotojai įsigudrino panaudoti senus elektros stulpus. Finansinis indėlis į tokį bokštelį bus didesnis, bet jis stovės ilgiau. Naudojant miške gaunamas medžiagas geriau iš karto nulupti nuo rąstų žievę, kad mediena po žieve nešustų ir vėliau negestų. Patogiausia žievę nulupti mačete, kirviu ar specialiu lupimo įrankiu, kol medis dar šviežiai nukirstas, nes tada tai padaryti lengviau – žievė nusilupa be didesnio vargo. Geriausia rinktis eglę, nes beržas pūva daug greičiau.
Vis dėlto įėję į mišką su kirviu žiūrėkite, kad kirsdami medžius nepažeistumėte įstatymų. Ypač supykti galėtų žemės savininkai, jeigu nesusitarę pradėsite ką nors kirsti.
Be medinių konstrukcijų, nors ir ne taip plačiai, parduotuvėse siūlomos kilnojamos metalinių konstrukcijų lipynės, kurias galima pastatyti norimoje vietoje. Jeigu viena vieta netenkina, lipynę galima perkelti kitur. Galima įsigyti 3 m aukščio 250 kg svorio kilnojamą metalinės konstrukcijos bokštelį už beveik 400 eurų, bet yra ir lengvesnių, mobilesnių konstrukcijų, kainuojančių daug mažiau, jos prieinamos užsienio internetinėse parduotuvėse. Tokių bokštelių privalumas tas, kad jį nusiperki gatavą, jį lengva kilnoti pagal poreikį, tačiau didžiausias minusas, kad koks nors piktadarys jį gali paprasčiausiai įsikelti į savo automobilį ir nusivežti. Taigi nepakenktų tokį bokštelį prirakinti prie medžio ar kaip kitaip pritvirtinti, kad jam „neužaugtų kojos“, nes ilgapirščių netrūksta ir miškuose.
Viskas turi būti tylu
Kad bokštelis ar lipynė pastatyta kokybiškai, įsitikinti galima tik per medžioklę. Tuomet greitai suprasi, ar kėdė, kurioje sėdi, yra patogi, nebraška ir netraška, ar durelės negirgžda, ar kokia šaka nesitranko į bokštelio sieną, ar jungtys stabilios ir judant nekliba. Kad medžioklės bokštelyje patogiai ir tyliai pasidėtumėte ginklą, galite įsirengti specialų atraminį stalelį, prie kurio pritvirtinta kokia minkšta medžiaga, pavyzdžiui, veltinys ar kilimas. Tada ruošdamiesi šūviui atremsite ginklą be nereikalingo triukšmo.
Bokšteliui svarbios langų konstrukcijos. Galima įrengti stumdomus langus – atidaromus pastumiant stiklą į vieną ar kitą pusę. Penkių žvaigždučių bokšteliuose nauja praktika yra ne tik dėti paketinius langus, bet ir tylius hidraulinius langų vyrius, dėl kurių gyvūnai atidaromo lango negirdėtų.
Svarbu įrengti specialią vietą, kur galima saugiai padėti ar atremti ginklą, kad jis netyčia nenukristų ir prireikus būtų patogus paimti taip, kad, pavyzdžiui, vamzdis neatsimuštų į lango rėmą, stiklą ar bokštelio lubas.
Sėkmingo tykojimo pagrindas yra ne tik kantrybė, bet ir galimybė tyliai sulaukti laimikio. Šiuo atžvilgiu geriau bus uždaras bokštelis negu atvira lipynė, nes bokštelio sienos slopina medžiotojo keliamą triukšmą ir maskuoja kvapą. Atviroje lipynėje medžiotojo judėjimo triukšmo neriboja niekas. Joje svarbu įrengti ir kartelę ginklui atremti – ji turi būti tokiame aukštyje, kad sėdėdamas medžiotojas galėtų patogiai iššauti. Kartelę būtina saugiai pritvirtinti, kad lemiamu momentu ji neišsijudintų. Jei kartelė per žemai, iššauti galima, nors ir nebus patogu. Jeigu ji per aukštai, iššauti bus galima tik į kankorėžius eglėse. Šūvis iš lipynės paprastai paleidžiamas iš viršaus į apačią, ir į tai atsižvelgtina statant lipynę.
Svarbu pagaminti taką į medžioklės bokštelį, kad einant po žolėmis nelūžtų šakos, nečežėtų žolės ir nesikabintų kojos. Kad būtų lengviau ir patogiau patekti į bokštelį per griovį, pravartu įrengti paprastą lieptelį su turėklu ir pora sudėtų rąstelių. Atsargiai – žiemą ir lyjant toks lieptelis gali būti slidus! Lieptelis padės tyliai ir be nereikalingo braškėjimo patekti į bokštelį. Lieptelį galima įrengti ir kitur, kur griovyje visuomet daug vandens, kad ne tik medžiotojai, bet ir varovai galėtų sausomis kojomis perlipti griovį.
Svarbiausia – sauga
Ne kartą teko girdėti, kaip medžiotojas, lipdamas į bokštelį ar nulipdamas nuo lipynės, lūžus kokiam ramsčiui ar atramai, nukrinta ir sunkiai susižaloja. Todėl kasmet reikėtų apžiūrėti bokštelius ir nelipti į tokį, kuris išklibęs, nestabilus, kurio ramsčiai išsijudinę ar turėklai papuvę.
Tai nėra kontrolės klausimas, bet vienam pačiam einant į mišką būtina pranešti namiškiui, kur planuojate medžioti. Vienas vokiečių medžiotojas buvo įvedęs tradiciją, važiuodamas medžioti vienas, ant sienos kabančiame medžioklės ploto žemėlapyje pažymėti planuojamą buvimo vietą smeigtuku. Kitas medžiotojas, nuvažiavęs į mišką vienas, nukrito nuo bokštelio, susilaužė ranką, negalėjo pasiekti mobiliojo telefono ir taip miške rėkdamas pragulėjo keletą valandų, kol buvo surastas kolegų. Prisiminkite ir tai, kad lietingu oru bokštelio kopėčių skersiniai pasidaro slidūs, todėl patariama lipant į bokštelį visuomet abiem rankomis laikytis kopėčių, kad paslydus kojai ar lūžus skersiniui nenukristumėte.
Jei ilgesnį laiką nejudėdami sėdite bokštelyje ar lipynėje, prieš lipant žemyn reikėtų kiek pajudėti ir prasimankštinti, išjudinti sąnarius, kad saugiai nuliptumėte žemyn. Žinoma, prisiminkite, kad lipant kopėčiomis ir įveikiant įvairias kliūtis ginklas turi būti neužtaisytas – dėl savo ir kitų saugumo.
Medžioklei su varovais skirti bokšteliai leidžia saugiai ir tiksliai iššauti. Jie neturi būti labai aukšti, svarbiausia, kad būtų šaunama iš viršaus į apačią, o ne žmogaus ūgio lygyje. Jeigu varymo bokšteliai įrengti aukščiau, juos galima drąsiai naudoti ir medžioklėje tykant tamsiuoju paros metu, kai dėl saugumo geriau šauti iš viršaus į apačią.
Kalbant apie bokštelio saugą, geriausia ant bokštelio durų uždėti spyną, kad koks begėdis grybautojas nesugalvotų, kad tai išvietė. Kartą vienas medžiotojas pasakojo, kad uogaudama jo bokštelyje apsigyveno tetulė. Jis sėdi tykodamas, o ji ateina, pasibeldžia į duris ir sako – pasislink. Taip pat spyna neleis kokiam nelauktam svečiui ar medžioklės priešininkui ką nors bokštelio viduje sulaužyti.
Patogios kopėčios
Viena pagrindinių sąlygų, kad medžioklė iš bokštelio ar lipynės būtų maloni, yra patogios kopėčios. Kebliausia tada, kai prie aukšto bokštelio ar lipynės primontuotos visiškai stačios kopėčios. Tada lipti nepatogu, dar sunkiau, kai į bokštelį reikia užsinešti ne tik ginklą, bet ir kuprinę. Tai tas pats, kas lipti aukštyn stačia uola. Taigi geriausia kopėčias įrengti kiek pasvirai, dar geriau – su turėklais.
Gamindami kopėčias iš miške randamų medžiagų prisiminkite, kad spygliuočiai leis sakus, o lipant į aukštą bokštelį jais išsitepti nėra malonu. Skersinių nereikėtų dėti dideliu atstumu. Aukšto ūgio medžiotojui tai nebus jokia kliūtis, bet žemesniam kolegai lipti tikrai nebus patogu, ypač kai per lietų reikia lipti žemyn.
Geroji praktika
Kad apie medžiotojus nesusidarytų prastas vaizdas ir nekiltų įvairių nereikalingų konfliktų, statant bokštelį reikėtų laikytis gerosios praktikos principų. Rengiant bokštelius jokiu būdu nereikėtų gadinti augančių medžių – nei bokštelius prie medžių tvirtinant, nei matomumui pagerinti apgenint jaunų medelių viršūnes. Tai tik sukels girininkų nepasitenkinimą. Nereikėtų į augančius medžius kalti vinių ar kitaip jų gadinti. Augančius medžius galima naudoti bokšteliui ar kopėčioms atremti arba specialioms pakabinamoms sėdynėms įrengti.
Bokštelių nereikėtų statyti ant kelių ar sampilų, nes tai trukdys tvarkyti miško kelius ir griovius bei jais naudotis. Pastačius bokštelį vidury proskynos, nereikėtų pamiršti, kad bokštelis gali trukdyti operatyviems veiksmams kilus gaisrui. Jeigu bokštelis trukdys miško infrastruktūros prižiūrėtojams, jis gali būti tiesiog nuverstas ar pastumtas į šoną. Todėl ir stacionarius, ir kilnojamuosius bokštelius patariama įrengti tarp kelio sankasos ir miško želdinių. Statydami bokštelį griovio krašte arba griovyje, medžiotojai, pjaudami griovius, turėtų nupjauti ir žolę bei atžalas. Be abejo, bokštelis negali trukdyti į griovį tekėti vandeniui.
Bokštelį galima statyti ant bermos be jokių apribojimų. Statant bokštelį tarp kelio sankasos krašto ir želdinių, nupjautina žolė ir atžalos. Bokštelius palei natūralią važiuojamąją dalį geriau rengti ne arčiau kaip metras nuo išvažiuotos vėžės krašto, leidžiant netrukdomai judėti miško ruošos ar kitai technikai. Proskynose su mineralizuota juosta galima statyti tik kilnojamuosius bokštelius. Jeigu natūralios sąlygos leidžia bet kuriuo metu bokštelį apvažiuoti ir jo padėtis netrukdo technikai judėti, kilnojamasis bokštelis proskynoje gali būti bet kuriuo sezonu. Žinoma, statant bokštelį reikėtų pagalvoti apie estetiką ir negadinti miško želdinių.
Kai bokštelis nebenaudojamas, nereikėtų jo palikti pamiškėje pūti. Specialistai pataria pašalinti iš bokštelio metalinius elementus, supjaustyti jį į trumpesnius nei metras gabalus ir išmėtyti tarp miško želdinių.
Šaudymo spindžiai
Kad medžiotojas galėtų geriau matyti artėjantį žvėrį ir tankmėje, gerai, jeigu nuo jo buvimo vietos jau yra padaryti 2 ar 3 spindžiai, geriausia – 1 tiesiai į tankmę ir 2 įstrižai į skirtingas puses. Tarybiniais laikais buvo patariama spindžius daryti 40–60 žingsnių ilgio ir daugiau kaip 1 žingsnio pločio. Šauti į šiuos spindžius pavyks retai, bet medžiotojas bent matys artėjantį gyvūną ir galės atitinkamai pasirengti. Spindžių negalima daryti platesnių, nes tada bailūs gyvūnai, pavyzdžiui, lapės ir šernai, jų saugosis.
Šaudymo spindžių įrengimo sąlygas nustato įvairūs įstatymai ir taisyklės. Imti pjūklą ir kirsti spindžių nereikėtų, nes tai gali baigtis nemalonumais ir nuobaudomis už neteisėtą medžių kirtimą. Patikrinkite, ką nustato teisės aktai, kokio dydžio medžius medžiotojas gali kirsti, kad įrengtų šaudymo spindžius. Jeigu negalima iškirsti medžių, tai bent galima pašalinti krūmus.
Šaudymo spindžius kirsti medelynuose irgi reikėtų protingiau, kad staiga rankomis sodinti medžiai nebūtų nuskinti kaip javai 100 metrų ilgio ir 2,5 metro pločio aikštelėje. Apskritai prieš imant į rankas pjūklą geriau pasikonsultuoti su ekspertais.
Šėryklos
Šėryklos skirtos ne tik gyvūnams šerti, bet ir jiems privilioti. Ten, kur tikslas gyvūnus šerti, paprastai pašaro atvežama dideliais kiekiais ir vidury lauko paberiama grūdų ar runkelių. Tokia buvo senų laikų praktika, kuri dabar ribojama įvairių teisės aktų, ypač afrikinio kiaulių maro kontekste.
Medžiotojo užduotis nėra šerti miško žvėris. Kad medžioklė būtų sėkminga, geriau juos jaukinti. Įvairios statinės, buteliai ir ėdžios veikiau yra pagalbinės gyvūnų jaukinimo priemonės. Pavyzdžiui, medžioklės plote, kur dominuoja miškai, šėryklos praktiškai yra vienintelis būdas iš miško išvilioti žvėris, kai draudžiama varyti. Statinės leidžia kontroliuoti pašaro dozę, kad šernai ir kiti žvėrys nesurytų visko iškart, užtruktų ilgiau dorodami palyginti mažiau pašaro. Ėdžios turbūt nėra sėkmingiausias šėrimo būdas, nes pašaras gali būti aplytas ar apsnigtas, ir ne kartą pastebėta, kad didžiausias šernas tiesiog nudrimba į ėdžias, neleisdamas ėsti kitiems giminaičiams.
Drebulės gyvūnams šerti
Didelis gardumynas elniniams yra nuverstos drebulės – po audros aplink jas kone spiečiasi elniai ir briedžiai. Drebulės žievė briedžiams, tauriesiems elniams ir stirnoms yra didžiulis gardėsis. Nuvirtusi drebulė labai maloniai kvepia ir jos žievė gyvūnams suteikia reikiamų skaidulų.
Miško kameros
Prie šėryklos, bokštelio ar gyvūnų tako galima sumontuoti miško kamerą. Naujausi ir moderniausi modeliai į mobilųjį telefoną ar el. paštą atsiunčia pranešimą su nuotrauka, jeigu kilo koks judėjimas. Tai leidžia ne tik geriau įvertinti, kas ateina į šėryklą ar pereina mišku, bet ir efektyviai suplanuoti savo medžioklę, ypač tada, kai dėl užimtumo nėra daug laiko. Žinoma, kamera atima staigmenos aspektą, nes žinoma, kas ir kada ateina ėsti, bet vis tiek miškas visuomet pateikia vieną kitą stebuklą.
Miško fotoaparatai, kurių kaina visai nėra maža, gali sugundyti kokį ilgapirštį, todėl geriau įrenginį kaip reikiant pritvirtinti prie medžio kad ir dviračio grandine. Tai gali nesulaikyti nuo suplanuotos vagystės, bet tikrai uždels spontanišką sprendimą kamerą nušvilpti. Fotoaparato tikrai nereikėtų pritvirtinti prie mažo medelio, nes pučiant vėjui fotoaparatas reaguos taip, tarsi į šėryklą būtų kas nors atėjęs, ir fotografuos kaskart, kai medelis susiūbuos.
Apdorojimo aikštelės
Įrengti specialias apdorojimo aikšteles medžiotojų būreliams neprivaloma, nes paprastai galima patogiai apsieiti griovyje ar miške, nebent reikalaujama griežtai laikytis medžioklės higienos, t. y. neišmėtyti gyvūnų vidaus organų po mišką. Ypač tai taikoma apdorojant šernus, kurie ne tik gali būti apsikrėtę kiaulių maru, bet ir platina trichineliozę.
Žvėrienos vėsinimo kultūra labai išvystyta Skandinavijos šalyse ir Vakarų Europoje, nes padalyti dar šiltą gyvūną šių valstybių medžiotojams atrodo nepriimtina, kitaip nei mūsų kraštiečiams. Skandinavijoje medžiotojai gauna lėšų iš įvairių programų, skirtų modernioms apdorojimo aikštelėms su vėsinimo kameromis įrengti. Gyvūnams paleidžiami viduriai, nudiriamas kailis arba skerdiena su visu kailiu dedama į vėsyklą, kur gyvūnas prieš supjaustant pastovi kelias dienas. Vėsinimo kamera ypač svarbi karštą vasarą, kai sumedžiojama šernų. Karštu oru skerdieną reikia kuo greičiau nugabenti į vėsumą, antraip mėsa gali sugesti.
Kad ir kur būtų apdorojimo vieta, medžiotojų gyvenimas gerokai palengvėja, jeigu turima vandens, geriau šilto, taip pat muilo, vienkartinių guminių pirštinių, peilio galąstuvą, stalą, padėklą ar svirtį su virve ir apdorojimo kabliu. Taip apdorojant žvėriena neišsipurvina.
Be abejo, apdorojimo aikštelėje privaloma laikytis higienos taisyklių. Jeigu gyvūnas sirgo trichinelioze, palikus jo dalis miške šia liga gali užsikrėsti ir kiti gyvūnai, nė nekalbant apie kiaulių marą.
Iš prieškario tradicijų
Attēli ar pārzīmējamo barotavu un sēdekļiem
Toks buvo prieškario miškų tarnybos rekomenduojamas elnių šėrimo būdas. Ėdžias šakniavaisiams ir pašariniams augalams patardavo daryti pakankamai plačias, kad ir taurieji elniai su didesniais ragais galėtų patogiai prie jų patekti.
Prieš karą buvo stilinga medžiuose įrengti sėdynes. Medžiuose netoli takų, šėrimo ar girdymo vietų įvairiais būdais būdavo įrengiamos sėdynės gyvūnams tykoti. Svarbu, kad jos būtų ne žemiau kaip 4–6 metrai virš žemės ir būtų patogios sėdėti. Paprasčiausi tokių sėdynių variantai: kairėje – tarp trijų vienas šalia kito augančių medžių, dešinėje – prie vieno medžio. Jeigu nebūgštauta, kad sėdynėmis pasinaudos brakonieriai, prie malkinių medžių jas prikaldavo kaip pavaizduota viduriniame paveiksle.
Pavyzdinis bokštelis
Toks bokštelis nebus pigus, bet jame bus patogu sėdėti, net kai už lango – žemiau nulio. Jame galima naudoti kokį nors šildytuvą, kad medžioklė būtų kuo patogesnė ir malonesnė. Tokiame bokštelyje galima pasistatyti stalelį atsiremti, jeigu medžioklė užtruktų ir kiltų noras patogiai nusnūsti iki ryto.
Išleistas naujas žurnalo numeris!
Žvėriena – žurnalo priedas, skirtas sumedžiotų gyvūnų apdorojimui
