Visos tautos turėjo, o kai kurios vis dar turi kiekvienos gyvenimo srities, reiškinio ar veiklos dievybes. Ir didžiųjų pasaulio religijų sistemose yra savi šventieji, kuriems skirta specifinė sritis. Medžioklės ir medžiotojų, žvejų, medžioklinių šunų ir kitų padėjėjų globėjai visada buvo žmonėms reikalingi. Medžiotojai nuo priešistorinių laikų žino, kad be sėkmės laimikio negausi (juk iš „laimės“ šis žodis ir kilęs). Neturint sėkmės, šeima ir gentis gali badauti ar sušalti likusi be būsto ir aprangos. Dievai, dvasios ir šventieji tarsi rūpinasi medžiotoju sunkiausiu metu, duoda laimikį ir padeda grįžti namo, kad ir kaip giliai miške jis būtų nuklydęs.
Lietuva. Medeina
Medeina – lietuvių miško deivė, dar vadinama Žvorūna. XIII amžiaus šaltiniuose ji minima kaip vienintelė itin karingo Lietuvos dievų panteono deivė. Deja, išliko per mažai istorinių liudijimų apie Medeinos kultą, kad jį būtų galima restauruoti ir aprašyti. Vis dėlto manoma, kad kasmet pirmasis sumedžiotas gyvūnas buvo aukojamas Medeinai. Kronikose teigiama, kad karalius Mindaugas po sėkmingos medžioklės irgi dalydavosi su deive, pasiūlydamas jai vieną sumedžiotų gyvūnų.
Lietuvos etnografai sukūrė Medeinos vaizdą: labai graži mergelė, medžiotoja, visada lydima vilkų. Medeina nevadinama medžiotojų globėja, greičiau ji saugo miško žvėris ir medžiotojams trukdo.
Žvorūnos vardas žinomas Lenkijos ir Čekijos medžiotojams.
Medeinos dieną – rugpjūčio 21 d. – mini ir Lietuvos dendrologų draugija, ir šią dieną pagerbiami visi šios profesijos atstovai. Jie kaip ir Medeina saugo medžius, mišką ir visa, kas gyva.
Latvija. Miško motė
Latvių liaudies dainose Miško motė yra miško šeimininkė, saugotoja ir puoselėtoja, padedanti savo globotiniams. Išliko žinių, kad Miško motei buvo aukojama. Medžiotojas prieš eidamas į medžioklę nešdavo auką, prašydamas pagalbos ir sėkmės. Miško mote vadintas seniausias medis kokiame nors regione – prie jo žmonės ir dėdavo aukas. Laikyta, kad nukirtusį šį medį ištinka didelė nelaimė ar net mirtis.
Žiemgalos liuteronų pastorius Paulas Einhornas 1627 metais išleistame Pagonybės ir prietarų paneigime rašė, kad Jūros, Vėjo, Miško ir visas kitas motes latviai sukūrė pagal savo poreikį, ir joms melsdavosi atitinkamus darbus vykdę žmonės. Miško motei melsdavosi medžiotojai, medkirčiai ir vedliai.
Katalikų Šventasis Hubertas
Hubertas buvo realus žmogus, gyvenęs VII amžiuje dabartinės Prancūzijos teritorijoje. Hubertas buvo aistringas medžiotojas ir mėgo lėbauti su savo draugais. Tačiau kartą viskas pasikeitė. Po žmonos mirties Hubertas paliko dvarą ir apsigyveno Ardenų miškuose, kur visiškai atsidavė medžioklei. Didžiojo penktadienio rytą jis sekė puikaus tauriojo elnio pėdsakus. Kai susektas elnias atsisuko į Hubertą, tikėjimo netekęs didikas pamatė tarp gyvūno ragų kryžių. Staiga kažkoks balsas pasakė: „Hubertai, jeigu neatsiversi Dievui ir negyvensi švento gyvenimo, greitai pateksi į pragarą.“Po patirto stebuklo jis atsisakė visų savo titulų, palikimą atidavė jaunesniajam broliui Odo, kuris tapo Huberto sūnaus globėju.
Savo asmeninį turtą Hubertas išdalijo vargšams ir mokėsi tapti dvasininku. Vėliau jis tapo Lježo vyskupu, pelnė žmonių meilę ir dėkingumą. Hubertas mirė 727-aisiais, o 1744 metais popiežius Benediktas XIV jį kanonizavo. Hubertas yra katalikų šventasis, medžiotojų, medžioklinių šunų, miško darbininkų, matematikų, optikų ir metalo apdirbimo meistrų globėjas, kuris, remiantis pasakojimais, galėjo net išgydyti pasiutligę. Šv. Huberto diena yra lapkričio 3-ioji, švenčiama visoje Europoje. Bažnyčiose laikomos mišios, skamba medžioklės muzika ir renkasi medžiotojai, dažnai pasiimdami ir savo medžioklinius šunis, paukščius ir net arklius (aišku, palieka juos lauke). Dienos iškilmės tęsiasi gražiomis ceremonijomis ir žygiais, didžiulėmis mugėmis ir pokyliais, kur dalyvauti kviečiami visi miestų ir kaimų gyventojai.
Katalikų ir stačiatikių šventasis Trifonas
Šv. Trifonas yra šv. Huberto ekvivalentas, bet jo gyvenimo istorija, remiantis šventaisiais raštais, buvo kitokia. Trifonas gimė ir gyveno III amžiuje viename Mažosios Azijos (dabar – Turkija) regionų. Vaikystėje jis gebėjęs gydyti žmones ir gyvūnus, išvaryti velnią. Romos imperatorius Dekijas, kuris toli gražu nebuvo krikščionybės šalininkas, išgirdęs, kad už pagalbą Trifonas prašo tik vieno užmokesčio – tikėti Kristumi, uždarė jį kalėjime. Trifoną ten kankino ir bandė priversti atsisakyti tikėjimo, tačiau jis nenusileido ir buvo nubaustas mirtimi Nikėjos mieste 250 metais. Jo palaikai palaidoti Romoje.
Rusų ikonose Trifonas vaizduojamas su vanagu – yra legenda, kad XV amžiaus viduryje, valdant Maskvos didžiajam kunigaikščiui Ivanui III, kunigaikščio Ivano Patrikejevo medžiotojas pametė vanagą. Paukščiui rasti duotos trys dienos. Trečios dienos vakarą, jeigu vanagas neatsiras, medžiotojui bus nukirsta galva. Jis paukščio ieškojo ir nerado, o pavargęs trečios dienos vakarą užmigo ir susapnavo šventąjį Trifoną su ieškomu paukščiu ant rankos. Pabudęs medžiotojas rado kunigaikščio vanagą tupintį šalia. Minint šį stebuklą XV amžiaus pabaigoje pastatyta šv.
Šv. Trifonas laikomas ne tik gyvūnų, žemės ūkio, gydymo, bet ir medžioklės, medžiotojų ir žvejų globėju. Maskvoje net įsteigtas rusų medžioklės tradicijų atgimimo fondas, pavadintas šv. Trifono vardu. Viena jo užduočių – atgaivinti medžiotojų globėjo dienos šventes, senąsias medžioklės tradicijas, etiką ir estetiką. Šv. Trifono diena švenčiama kasmet kuriame nors miestelyje Maskvos srityje.
Stačiatikybėje šv. Trifonas nėra vienintelis medžiotojų globėjas. Gausu ir kitų šventųjų, remiančių medžioklę, saugančių ir suteikiančių sėkmę. 2010 metais sukurta ikona Medžiotojų ir žvejų šventųjų globėjų sueiga, kurioje vaizduojami visi šventieji – medžiotojų ir žvejų globėjai. 2006 metų rugsėjį ikona buvo pašventinta Kristaus prisikėlimo bažnyčioje Sokolnikuose ir ten laikoma iki šiol.
Šv. Trifono diena švenčiama vasario 1 arba 14 d. (priklauso nuo atitinkamos konfesijos kalendoriaus).
Jakutija. Bajus Bajanajus
Jakutų mitologijoje Bajus Bajanajus yra miško šeimininkas ir medžiotojų bei žvejų globėjas. Jam priklauso visi paukščiai, gyvūnai ir žuvys. Jis dar vadinamas Tia Iččite, vaizduojamas kaip linksmas, barzdotas senukas, neretai su briedžio ragais ant galvos. Jis dėvi dochą – tradicinį jakutų drabužį, ir tiesiog vaikšto po mišką ar joja ant elnio. Jis padeda medžiotojams, ypač jeigu jie prašo globos ir sėkmės.
Žodis „bajanai“ verčiamas kaip „turtuolis“. Manoma, kad jis turi daug kailių. Bajanajus turi daug brolių ir seserų – dvasių, sudarančių tam tikrą šeimos klaną. Jakutai melsdavo miško, kalnų tarpeklių, upių ir ežerų dvasias ir visoms aukodavo: pinigų, sumedžiotų gyvūnų, juostelių ir kt.
Jakutai vis dar aukoja ir buria, kad išsaugotų ir atgautų sėkmę medžioklėje, laikosi pasninko ir tam tikrų tabu. Pavyzdžiui, medžiotojas visada turi atvirai džiaugtis sumedžiotu gyvūnu. Moteriai draudžiama valgyti briedžio širdį, kepenis, ausis ir lūpą, taip pat negalima užlipti ant žalios briedžio odos. Tokiu atveju reikia sakyti burtažodžius ir deginti kadagį, nes jo dūmai apvalo medžioklinius įrankius ir patį medžiotoją. Medžiotojas laikomas netyru, jeigu neseniai mirė koks nors jo giminaitis, ir tam tikrą laiką į medžioklę eiti negalima, neva vis tiek nebus sėkmės.
Senovės Graikija ir Roma. Artemidė ir Diana
Artemidė – skaistaus mėnulio, medžioklės, laukinių žvėrių, gydymo ir skaistumo deivė. Daug kur jai melstasi kaip vaisingumo ir gimdymo deivei, nes kai kuriuose mituose ji padėjo pagimdyti savo brolį dvynį Apoloną. Klasikiniu periodu ji sieta su Hekate. Manoma, kad Artemidės kultas Graikijoje atsirado Kretoje ar žemyninėje Graikijos dalyje, bet pačioje Graikijoje Artemidei melstasi palyginti nedaug. Ji buvo reikšminga deivė Mažojoje Azijoje, jos garbinimo centrų buvo Azijoje – Efese ir Perge. Čia Artemidės kultas atsirado vietinių senovės gamtos deivių kultų pagrindu, todėl kulto išraiškos skirtingose vietose kitokios.
Dianos kultas buvo labai panašus į Artemidės: jai priskirtos tos pačios savybės ir atsakomybė, pavyzdžiui, globoti medžioklę ir medžiotojus, gimdyves, keliautojus.
Didžioji Britanija. Medžiotojas Hernas
Kas atsimena rūko apgaubtą žmogaus siluetą su elnio ragais ant galvos Šervudo miške viename iš filmų apie Robiną Hudą? Taip, tai buvo medžiotojas Hernas (angl. Herne the Hunter).
Anot mito, jis tarnavo Anglijos karaliui Richardui II ir tiekė jo dvarui žvėrieną, rengė medžiokles. Jis buvo toks sumanus ir įgudęs, jam taip sekėsi medžioti, kad karalius iš pavydo paskelbė jį brakonieriumi ir apkaltino išdavyste. Tais laikais išdavikai bausti mirtimi, dažnai ir kankinant. Hernas, kamuojamas širdgėlos ir baimės, išėjo į mišką ir pasikorė ant ąžuolo šakos. Nuo tada medis vadinamas Herno ąžuolu, o jis pats tapo žvėrių ir medžioklės dievu Berkšyro miškuose.
Hernas labai išpopuliarėjo Elžbietos II laikais, nes jį savo pjesėje Vindzoro šmaikštuolės paminėjo Williamas Shakespeare’as. Herno ąžuolu pavadintas kažkoks medis didžiajame Vindzoro parke. Jis buvo nupjautas 1796 metais. 1838 metais kitas medis buvo paskelbtas tikruoju Herno medžiu ir jis labai išpopuliarėjo, ypač valdant karalienei Viktorijai. 1863 metais medį išvertė audra, ir karalienė liepė pasodinti naują. Dabartinis Herno ąžuolas Vindzoro parke pasodintas 1906 metais.
