Tekstas: Fiodoras Gerasimovas. Iš spaudai ruošiamos Kosto Slivskio knygos Medžioklės kultūra, etika ir… sėkmė
Nuotrauka: iš autoriaus archyvo
Mąstant apie medžioklės ateitį Lietuvoje, būtina bent kiek priminti ir pirmuosius žingsnius, žengtus ta linkme. Pavieniai medžiotojai ne ką galėjo nuveikti šioje srityje, todėl palaipsniui vienijosi į būrelius, klubus, bet ir to buvo maža. Reikėjo labiau vienijančios organizacijos, kurios dėka medžiotojai galėtų vadovautis tam tikslui prisiimtais įsipareigojimais ir taisyklėmis.
Taigi, prieš šimtą metų buvo įkurta Lietuvos taisyklingos medžioklės draugija. Metams bėgant, keitėsi pavadinimai, atsirado taisyklių papildymai. Viso to didžiulio ir sunkiai įvertinamo darbo ėmėsi gamtos mylėtojas ir žinovas Tadas Ivanauskas. Šių laikų medžiotojams, manau, būtina žinoti, kad dar anuomet T. Ivanauskas, kaip pirmasis draugijos pirmininkas, yra taikliai pasakęs, jog medžioklė nėra tik žvėries ar paukščio sumedžiojimas. Svarbiausias medžiotojo tikslas – gyvosios gamtos apsauga, jos turtų gausinimas, o tik paskui jų naudojimas.
Gal būsiu nesuprastas, bet pasakysiu visiems žinomą posakį: tik susibūrę, būdami kartu, mes – jėga. Dabar medžiotojai turi savo Medžioklės įstatymą, draugiją vienija rajono medžiotojų draugijos ir sąjungos. Dabar, kai jau esame jėga, mūsų ateitis priklausys nuo to, kaip mes, medžiotojai, toliau tęsime gamtos puoselėjimo darbus, saugosime ir tausosime ją. Be abejo, visada bus sunkumų, nes šiandien į medžiotoją visuomenėje žiūrima dar gana atsargiai ir dažniau neigiamai.
Priežasčių galima rasti daug, bet visų pirma būtina žiūrėti į rezultatus. Medžioklės kultūra po truputį gerėja: medžiotojai daugiau bendrauja su visuomene, organizuoja įvairias šventes, atsiveria per spaudą, televiziją. Manau, kad mąstantis žmogus, norintis pažinti ir suprasti gana nelengvą medžiotojų būtį, nesunkiai pritars jų pasirinktai aistrai ir atliekamų darbų būtinumui.
Medžioklė – gana sudėtingas procesas, būtinos tam tikros žinios, gebėjimas tas žinias tinkamai pritaikyti procese, priimti atitinkamus ir geriausius sprendimus, bendravimas, meilė gamtai ir faunai.
Gyvenimas nestovi vietoje – būtinos pataisos ir medžioklės ūkyje, jos turi atitikti laikotarpį, kuriuo gyvename ir medžiojame. Noriu pabrėžti, kad medžiotojams šiandien būdingas vidutinis pragyvenimo lygis (daugiau nei 70 procentų visų medžiotojų). Iš to matyti, kad tai ne privilegijuota ūkio šaka, kaip dažnai pabrėžiama žiniasklaidoje.
Medžiotojų klubai savo metinius pajamų fondus skiria praktiškai lygiomis dalimis: mokesčiams už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą, faunai globoti, t. y. gyvūnų globai ir papildomam šėrimui, biotechninių priemonių įrengimui, medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai miškams ir pasėliams atlyginti.
Mes, medžiotojai, gyvename taip, kaip ir kiti visuomenės nariai: mokame mokesčius už savo veiklą, turime įsipareigojimų, vykdome juos, tačiau girdime išpuolius prieš mūsų bendruomenės narius, netgi sulaukiame asmeninių grasinimų. Visa tai nemaloniai nuteikia ateities veiklai, tačiau medžiotojai ir tokiomis sąlygomis turi tęsti gerus savo darbus, nekonfliktuoti, esant galimybei aiškinti savo tikslus, būti gamtos sargais ir faunos globėjais.
Mūsų bendruomenė didžiulė tiek medžiotojų skaičiumi, tiek atliekamais įsipareigojimais saugant gamtą ir fauną ateities kartoms. Lietuvos medžiotojų bendrija savo narių skaičiumi yra gausesnė už bet kurią partiją Lietuvoje – tai jau tikrai jėga!
Būtina šviesti, mokyti, nuo pat mažų dienų visuomenės nariams aiškinti apie gamtos mokslo pasiekimus, būdus, kaip išsaugoti gamtą. Dabar mes matome atvirkštinį variantą: kuriamos organizacijos, kurių tikslas – priešiškai nuteikinėti visuomenę prieš medžiotojų bendruomenę. Plika akimi gerai matyti, kas tokias įstaigas finansuoja ir kokiems tikslams jos tarnauja, tai yra blogi ir trumparegiški kėslai.
Visa tai labai apsunkina medžiotojų bendruomenės veiklą, menkina atliekamus įsipareigojimus, skleidžia melą, stabdo naujų priemonių gamtai išsaugoti priėmimą… Šioje vietoje labai tiktų J. V. Gėtės posakis: „Yra žmonių, kurie niekada neklysta tik todėl, kad jų niekada nevargina jokios protingos mintys.“
Iš savo ketvirčio amžiaus medžiotojo patirties galiu drąsiai pasakyti, kad tik mylintis gamtą, ją suprantantis ir su ja mokantis gražiai bendrauti tiek medžiotojas, tiek ir kitas žmogus išsaugos tai, ką mes radome, naudojame ir paliksime ateities kartoms. Bus įvairių vingių, nes tai priklausys ne tik nuo medžiotojų bendruomenės, o ir nuo to, kokia linkme pasuks visuomenė. Bet gamta ir fauna egzistuos, tik jai nereikia trukdyti, o reikia padėti…
Baigdamas noriu priminti J. V. Gėtės išsakytas mintis apie gamtą: „Gamta juokauti nemėgsta, ji visada teisinga, visada rimta, visada griežta. Ji visuomet teisi. Klysta ir apsirinka žmonės.“ Iš visos širdies gelmių linkiu neklysti ir neapsirikti.
Medžioklei – valio!
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
