Su medžiotoju Sauliumi Ragaliausku man pasisekė susipažinti visai atsitiktinai. Tai įvyko metų pradžioje, artėjant jo gimtadieniui ir prasidedant jo paties užsibrėžto tikslo įgyvendinimo laikotarpiui. O šis tikslas ne tik unikalus, bet ir sunkiai pasiekiamas. „Baigėsi aktyvusis medžioklės sezonas, artėjo mano gimtadienis ir atėjo laikas ieškoti ragų. Pradėjau galvoti, ką galėčiau daryti, kas būtų įdomu, kokią dovaną galėčiau pasidovanoti? Ir nusprendžiau, kad surasiu 50 ragų“, – apie savo tikslą pasakojo jis. S. Ragaliauskas prisipažino žinojęs, kad lengva nebus. Norint pasiekti tikslo teks daug padirbėti!
Ragų paieškos
Taurieji elniai ragus meta žiemos pabaigoje ir pavasarį. Stirnų ir briedžių patinai taip pat atsisveikina su savo galvos papuošalais rudens pabaigoje. Todėl ragų paieškos sezonas prasideda žiemos pabaigoje ir tęsiasi beveik visą pavasarį.
„Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjau ieškoti ragų. Buvo taip: vienas senas vietinis medžiotojas pavasarį važiuodavo dviračiu pro mūsų namus ir beveik visada turėdavo po pažasčia įkištus briedžio ar elnio ragus“, – atskleidė medžiotojas.
Senasis medžiotojo pažįstamas papasakojo, kad į mišką jis paprastai eina vakare. „Radviliškio ir Raseinių pasienyje yra didelė pelkė, vadinama Praviršulio tyreliu. Taigi šis medžiotojas vakare pelkės pakraštyje susirado didelę pušį, įlipo į ją ir laukė aušros. Medžiotojas tiksliai stebėjo, kaip ir kur briedžiai numeta ragus, ir tada nulipęs iš slėptuvės nuėjo jų rinkti“, – pasakojo savo seno pažįstamo patarimus mūsų pašnekovas.
Būdamas jaunas ir entuziastingas žmogus, Saulius taip pat nusprendė išbandyti laimę ir pradėjo ieškoti ragų miške: „Iš pradžių buvo gana sunku. Pirmieji rasti ragai buvo stirnino. Tam tikra prasme tai gerai, nes stirninų ragai yra patys mažiausi ir jų sunku rasti, jei nežinai, kur ieškoti. O aš tada nieko nežinojau, neišmaniau ir nesupratau. Tiesiog norėjau ieškoti ragų ir nieko daugiau. Dabar, kai esu ilgametis ragų medžiotojas ir visa tai išanalizavau, jau nebėra sunku rasti ir stirninų ragus, – atskleidė pašnekovas ir pasidalijo patarimais: – Stirnų patinų ragai dažniausiai randami pamiškėse, miško kampeliuose, kur jie paprastai slepiasi.“
Elnio ragų dažnai tenka ieškoti atskirai. Pavyzdžiui, vienas bus javų lauke, nes elnias peršoko griovį ir ragas nukrito, o kito teks ieškoti miške, kur gyvūnai praleidžia naktį. „Kartą ėjau mišku ir pamačiau netoliese ramiai besiganančią elnių grupę. Lėtai priėjau prie jų ir nusprendžiau pašaukti. Elniai nubėgo, bet jau be ragų. Man beliko tik nueiti ir pasiimti laimikį“, – nusijuokė Saulius.
Norint rasti ragų, reikia išmanyti, kur tiksliai ieškoti. Pavyzdžiui, elniai neužsibūna kirtavietėse arba netoli jų. Jie eina kuo giliau į mišką, ten, kur yra senų medžių, galbūt nuverstų vėjo. Jei pavyks rasti vietą, kur aplink yra vandens, būtent ten bus elnių, nes jie mėgsta tokiu būdu apsisaugoti nuo plėšrūnų – vilkų ir meškų.
„Būtent ten dažniausiai ir būna ragų, bet ragų ieškotojai tų vietų kitiems neatskleidžia! Socialiniuose tinkluose beveik kiekvieną vakarą sulaukiu klausimų, kur geriausia ieškoti ragų. Aš nepasiduodu pigiems triukams. Dar pats noriu papildyti savo kolekciją. Konkretaus tikslo dar nesu išsikėlęs, bet noriu ja pasidalyti su visuomene!“ – patikino ragų ieškotojas.
Pirmoji sėkmė sukėlė dar daugiau entuziazmo
Pirmieji keleri metai sekėsi prasčiau. Pavyko rasti kokius penkerius, gal dešimtį ragų. Jei pasisekdavo rasti penkiolika, tai būdavo labai sėkmingas sezonas.
„Pastaraisiais metais randu 40–50, o kartais ir daugiau ragų! Ir tai natūralu, nes jau esu ištyrinėjęs, išnaršęs ir išanalizavęs kiekvieną miško kampelį. Esu išvaikščiojęs pusę Lietuvos. Pavyzdžiui, Kurtuvėnų rajonas – dažnai lankausi ten esančiuose miškuose, vaikštau upių pakrantėmis. Karalgirio miškas, besidriekinatis nuo Lietuvos centro iki Nevėžio, yra gražiausias visoje Lietuvoje, jame yra labai gražių ąžuolynų ir gyvena didelė tauriųjų elnių populiacija. Tai taip pat viena mėgstamiausių mano vietų ieškoti ragų“, – džiaugėsi Saulius.
Karalgirio miškas garsėja komercinėmis medžioklėmis, kurios organizuojamos pagal geriausias tradicijas ir duoda puikių rezultatų. „Kartais ten galima pamatyti penkiasdešimties elnių ir dar didesnes bandas“, – pasakojo medžiotojas ir pridūrė, kad būtent tokiose vietose, kur yra dideli miškingi plotai, randama ragų.
Pasak pašnekovo, Panevėžio rajone esančiame Krekenavos miške taip pat gyvena nemaža elnių populiacija, ten taip pat būta sėkmingų ragų medžioklių. Anot medžiotojų pasakojimų, ten galima pamatyti ne tik briedžių ar stirninų, bet ir kai ką didesnio: „Panevėžio rajone man teko laimė stebėti stumbrų bandas. Žemė dunda, kai pro šalį praeina keturiasdešimt šių didelių gyvūnų!“
Taip Saulius keliauja ir po Lietuvą, važiuoja, stebi, tyrinėja. „Išlipkite iš automobilio, įsidėkite į kuprinę vandens ir eikite ieškoti. Žinoma, svarbu, kad sėkmės nepritrūktų, tačiau žinios ir kruopštumas taip pat padeda pasiekti tikslą. Taip ir keliauni.“
Kai vilkas padeda ragų ieškotojui
Šiais metais medžiotojas patyrė neįprastą ir gana bauginantį susitikimą. „Pagalvojau, kam toli važiuoti, galiu vaikščioti savo medžioklės plotuose, Raseinių rajone. Išėjau anksti ryte. Kažkaip einu per miško lopinėlį, pakeliu galvą ir žiūriu – man kelią kerta vilkas. Išsitraukiau telefoną ir pradėjau filmuoti. Tai buvo labai didelis vilkas, senas patinas! – pasakojo medžiotojas ir pridūrė: – Taip būna visada. Kai medžioji, tokio vilko nepamatysi, bet kai esi be šautuvo, gyvūnas prieina labai saugiai, net labai arti.“
Vilkas vis artėjo ir artėjo. Medžiotojas buvo maždaug už trisdešimties metrų ir tik tada žvėris sustojo. Gyvūnas stovėjo nejudėdamas ir stebėjo žmogų. „Maniau, kad jei vilkas prieis dar arčiau, nueisiu į netoliese esantį medžioklės bokštelį ir sėdėsiu ten tiek, kiek norėsiu. Tačiau nusprendžiau pradėti pokalbį su pilkuoju. Sakau, ką tu čia veiki, vilki pilki? Žinoma, tada vilkas nulėkė miško link“, – prisiminė medžiotojas savo susitikimą.
Kai vilkas padeda ragų ieškotojui
Vis dėlto keistas susitikimas neišėjo iš galvos ir medžiotojas nusprendė išsiaiškinti, kodėl vilkas vidury baltos dienos vaikščiojo būtent šiuo miško pakraščiu. „Nusprendžiau pasekti vilko pėdsakais ir pažiūrėti, kaip atrodo vieta, kur plėšrūnas įbėgo į mišką. Einu, žiūriu – šešių šakų ragai. Labai gražūs, ledai į šalį. Taip ir gavau dovaną! Ir vilkas man išdavė tą paslaptį – matai, kaip yra?!“ – šypsodamasis pasakojo Saulius.
Kitaip tariant, ragų ieškoti geriau nei sanatorijos! Ir sportui, ir sveikatai – jei paslysi, gausi purvo vonių, juokėsi pašnekovas. „Arba, kaip šiemet nutiko: medžiotojas pamatė, kaip kitoje griovio pusėje elnias nusipurtė ragus. Sako, galvoju, kad teks plaukti. Tai būtų buvusi ruonių maudyklė. Savo griovio pusėje irgi pamačiau ragus su penkiomis šakomis, bet kitoje griovio pusėje stebiu, kaip iš miško išnyra kitas ragų ieškotojas ir jau skuba prie tų pirmųjų ragų. Tąkart man pavyko apeiti griovį neplaukiant ir iš viso tą dieną radau ketverius ragus“, – pasakojo medžiotojas.
Šių metų pradžioje medžiotojui pavyko surinkti apie 60 įvairaus dydžio ir kokybės ragų. Jis taip pat gavo dvi elnio galvas su ragais, kurias gražiai išbalino, uždėjo ant lentos ir pristatė kaip trofėjus. Tai buvo tarsi 50-ojo gimtadienio dovana sau pačiam!
Ragų salės įkūrimo planas ir tradicijų tęstinumas
Artimiausiais metais Saulius planuoja sukurti atskirą ragų salę, kurioje sutvarkys ir eksponuos visą savo ragų kolekciją – rastus ir sumedžiotus.
Sauliaus dažnai prašoma parodyti rastus ragus, ir būtent šis susidomėjimas paskatino idėją sukurti savo ragų salę. „Esu buvęs daugybėje trofėjų parodų, daug mačiau ir pats turiu įdomių radinių, kuriuos galėčiau parodyti žmonėms, – pasakojo Saulius ir atskleidė, kad jo kolekcijoje yra labai perspektyvių jaunų elnių ragų – 60 cm ilgio, įvairių netipinių formų ragų, labai gražių elnių patinų ragų: – Tačiau man kiekvienas radinys yra unikalus ir brangus!“
Saulius turi ir savo šeimos kalėdinę tradiciją. „Per daugelį metų radau daugybę ragų, todėl metų sandūroje statome kalėdinę eglutę: netradicinę ir neįprastą – iš ragų. Eglutė puošiama girliandomis ir kitais papuošalais“, – dalijosi kolega medžiotojas ir pridūrė, kad kiekvienais metais Ragaliauskų šeimos eglutė auga vis didesnė, o pernai ji jau buvo maždaug keturių metrų aukščio.
S. Ragaliauskas ragų ieško jau apie trisdešimt metų, jei ne daugiau. Iš pradžių jam sekėsi ne taip gerai, kaip pastaraisiais metais. Jo teigimu, jau apie dešimt metų kiekvieną sezoną jis randa po 40–60 ragų. Paklaustas, kur juos laiko, medžiotojas atsakė, kad turi slaptą sandėlį, kuriame visi ragai paruošiami ir saugomi.
„Gerai žinoma, kad elnių ir briedžių ragai turi didelę piniginę vertę. Yra žmonių, kurie užsiima jų pirkimu ir pardavimu. Todėl elnių ragų ir trofėjų kolekcininkai turi būti atsargūs. Esu girdėjęs apie vagystes iš medžiotojų namelių ir net iš privačių valdų“, – sakė medžiotojas.
Tamsioji ragų paieškos pusė
Beveik visi medžiotojai ir ragų ieškotojai žino, kad pirkėjai už stirnų, briedžių ir tauriųjų elnių ragus yra pasirengę mokėti nemenką kainą. Kaip ir visose žmogaus gyvenimo srityse, pasitaiko kraštutinumų: yra žmonių, kurie apskritai nieko nesiruošia parduoti, yra žmonių, kurie renka ragus tik pardavimui, yra ir žmonių, pasirengusių apiplėšti medžiotojų namelius ir trofėjų muziejus…
Paklaustas, ką mano apie rastų ragų rinkos raidą, Saulius atsakė: „Prekybą ragais vertinu neigiamai. Man nepatinka tokie daiktai. Manau, kad ragų medžioklė turėtų būti poilsis nuo kasdienybės, hobis. Malonu rasti dovaną sau arba iš šių ragų pagaminti dovaną kitiems. Bet prekyba – ne, man tai nepatinka. Nespėjus elniui numesti ragų, paskui jį jau bėga ragų rinkėjai, galvoje skaičiuodami pinigus. Dabar yra tiek pat ragautojų, kiek ir grybautojų.“
Ratų vėžės javų laukuose
Dar ir kaip ūkininkas Saulius neigiamai vertina žmonių, važinėjančių keturračiais ir net automobiliais, abejingumą ir atsakomybės stoką. „Matau, kad žmonės atvažiuoja su keturračiais ir net automobiliais. Jie važinėja po laukus… Retai pasitaiko, kad važiuodamas automobiliu pamatytum numestus ragus. Toliausiai iš automobilio radau ragus už penkiasdešimties metrų, ir tai tik dėl to, kad akis išmokyta pastebėti šakas“, – pasakojo Saulius, pabrėždamas, kad daugiausia ragų ieškantys asmenys važinėja keturračiais motociklais.
Blogiausia net ne tai, kad dažnai pervažiuojami pasėliai, o minkštame dirvožemyje lieka gilios provėžos. Variklių riaumojimas, kvapas ir žmonių buvimas kelia stresą laukiniams gyvūnams, kurie pavasarį iš esmės visi turi jauniklių. „Man nepriimtinas toks ragų ieškojimo būdas. Visada vaikštau, sportuoju, stiprinu sveikatą. Miško tyla yra toks malonumas! Ten, kur čiulba paukšteliai, kur kala geniai, skrenda slankos. Taip ir turi būti: ramiai vaikščioti, stebėti gamtą ir džiaugtis visais stebuklais“, – sakė Saulius.
Kaip prasidėjo medžiotojo kelias
Nors Saulius nebuvo medžiotojas, miške visada buvo labai aktyvus: gelbėjo žvėris, rūpinosi jais, nešė maisto į šėryklas, o kiti medžiotojai, pamatę jo entuziazmą, pakvietė stažuotis. „Tuo metu buvau dar toks miklas zuikis, bet mane pakvietė į būrelį, paskui išlaikiau medžiotojo egzaminą ir nuo 1994 m. esu medžiotojas“, – pasakojo Saulius.
Sauliaus brolis taip pat yra medžiotojas. „Esame iš paprastos kaimo šeimos, bet mano tėtis armonikierius, jo pomėgis – pamuzikuoti su armonika. Be manęs ir brolio kitų medžiotojų nėra. Galbūt todėl mano broliui gerai sekasi prisikviesti elnius su savo dūdele. Kiekvienas iš mūsų turi savo aistras, nes du ragų rinkėjai tame pačiame kieme, tame pačiame miške negali būti.“
Medžioklė
2021 m. S. Ragaliauskui pasisekė sumedžioti trofėjinį elnią, kurio ragai buvo įvertinti sidabro medaliu. Praėjęs sezonas taip pat buvo neblogas. Saulius buvo karūnuotas lapių karaliumi už tai, kad sumedžiojo daugiausia šių smulkiųjų plėšrūnų. „Pavyko sumedžioti vieną kitą šerniuką, bet pastaraisiais metais pagrindinė mano aistra – ragų paieškos“, – sakė Saulius.
Kartą paskutinę metų dieną buvo surengta medžioklė su varovais. Saulius stovėjo medžiotojų linijoje ir sužeidė šerną. „Su draugu nusprendėme eiti ieškoti. Ėjome apie tris kilometrus per griovius ir upelius, per miškus ir girias. Supratome, kad šernas buvo lengvai sužeistas. Kraujo pėdsakų nebebuvo, todėl nusprendėme nutraukti paieškas. Atsigręžiau ir ką matau?! Šerno pėdsakai mane atvedė tiesiai prie kritusio elnio!“ – medžiotoją nustebino neįtikėtinas sutapimas.
Sauliaus kolega buvo įsitikinęs, kad tai tik kaulai, kad nugaišo kažkoks gyvūnas, bet Saulius liepė jam prieiti arčiau. Iš vandens kyšojo graži seno patino ragų karūna. Tai buvo savotiška naujametinė dovana!
Trofėjai turi būti gerbiami
Rinkti nukritusius elnių, briedžių ir stirnų ragus nėra unikali Lietuvos žmonių aistra. Ji nuo seno žinoma visoje Europoje. Viduramžiais ir dar anksčiau tokie trofėjai buvo gaminami prie dirbtinės kaukolės imitacijos, pavyzdžiui, pagamintos iš medžio, pritvirtinant rastus ragus. Šiais laikais gaminami plastikiniai padėklai, atitinkantys gyvūno rūšį. Paklaustas, kaip Saulius pristato savo trofėjus, jis atsakė, kad kol kas atskiri ragai niekur neprisukti.
„Kaip trofėjus apdoroju kritusių gyvūnų kaukoles su ragais. Tokių radinių turiu apie dvidešimt. Medžiotojai nemėgsta ieškoti sužeistų gyvūnų. Užtat juos paskui randa ragų ieškotojai“, – sakė pašnekovas, atskleidęs, kad gamtoje rastoms kaukolėms siekdamas suteikti ryškesnį baltumą ir sukurti malonų įspūdį jis naudoja baliklį ir kitas priemones.
Sauliaus kolekciją daugiausia sudaro ragų poros: „Vieną randi, o antrojo kelias dienas ieškai toje pačioje vietovėje. Pasitaiko, kad kažkas kitas jau būna paėmęs vieną. Turėjau tokį atvejį. Einu ir matau, kad kažkas labai aktyviai ieško ragų. Užėjau pasisveikinti. Jis pasakė, kad prieš kelias dienas rado gražų ragą su septyniomis šakomis. Sakau, parodysiu nuotrauką. Gali būti, kad turiu tą porą. Taip ir buvo. Nesutikau jo atiduoti, nes tai mano keliai vaikščioti, mano laikas ir mano trofėjus. Daug tokių ragų – po vieną – neturiu, bet vis tiek neskubu jų dėti ant lentos. Svarbiausia, kad prisukdamas gali sugadinti ragą, net ir gaminant baldus. Gali būti sugadintas visas grožis, o aš to nenoriu.“
Iš kartos į kartą perduodamos baisios ligos
Ragų ieškojimas yra baisi liga, kuria užsikrėtęs niekad nepasveiksi, sako Saulius. „Aš dar neturiu anūkų. Abi mano dukros mokosi universitetuose, bet su viena kartą išėjome pasivaikščioti, tiesiog pasidžiaugti gamta. Ir ji rado stirnino ragiuką. Jėzau Marija, koks buvo džiaugsmas! Sako, kad tai tikriausiai mano genuose iš tavęs, tėti! Galbūt su laiku mano pomėgis perims viršų. Galėčiau visą laiką praleisti ieškodamas elnio ragų, bet kaip ūkininkas turiu daug kitų darbų laukuose. Turiu dar vieną „bėdą“ – žvejybą. Ir, žinoma, medžioklę. Ir taip viskas eina ratu“, – apibendrino Saulius savo gyvenimą.
!PRENUMERUOKITE žurnalą Medžioklė 2025 metams!
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
