Prasidėjus naujai darbo savaitei, žurnalo Medžiokle redakcija „Facebook“ pastebėjo įspūdingą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuoti du žaismingi lūšiai. Šis vaizdo įrašas greitai patraukė dėmesį, ir redakcija susisiekė su jo autoriumi Edgaru, kad išgirstų visą istoriją.
Edgaras mielai pasidalijo savo patirtimi, atskleisdamas, kad susitikimas buvo visiškai netikėtas, o lūšių drąsa jį gerokai nustebino.
Jis pasakojo: „Buvo eilinė šeštadienio diena. Po medžioklės kitame kolektyve, grįždamas namo, spontaniškai sugalvojau eiti į tykojimą. Paskambinau ir pranešiau medžioklės vadovui apie savo planą. Vakare, apie 18 valandą, pasiėmiau grūdų, skirtų šernų šėrimui, ir išvykau. Ketinau pasėdėti bokštelyje, o po to išberti grūdus. Važiuodamas miško keliu pastebėjau, kad dėl stipraus vėjo didelis eglės kamienas užvertė kelią, todėl negalėjau toliau važiuoti automobiliu. Kelias iki bokštelio buvo ilgas, todėl nusprendžiau eiti pėsčiomis. Pakeliui paskambinau kolegoms, kurie galėtų padėti, jei pavyktų sumedžioti šerną.
Pakilau į bokštelį. Aplink tvyrojo visiška tyla – reta ramybė. Po keturių valandų, nieko nepastebėjęs ir neišgirdęs, nusprendžiau leistis žemyn ir grįžti prie automobilio.
Prie „laimingosios“ eglės išlindau iš šakų ir sustojau prie automobilio. Peržiūrėjau apylinkes su termovizoriumi ir tolumoje pastebėjau du mažus, greitai judančius siluetus, kurie šokinėjo tarp kelio ir griovio. Atstumas buvo per didelis, kad suprasčiau, kas jie tokie. Palaukiau. Netrukus gyvūnai pradėjo sekti mano paliktas automobilio vėžes. Kai jie priartėjo, per termovizorių supratau – tai lūšiai. Pasiėmiau naktinio matymo optiką ir pradėjau filmuoti. Tokios žaismingos lūšių elgsenos dar niekada nebuvau matęs. Ar jiems patiko šviežias sniegas, ar tiesiog buvo gera nuotaika?
Stebėjau juos apie 40 minučių. Lūšiai artėjo vis arčiau ir arčiau. Optiką nustatęs mažiausiam priartinimui, galėjau juos stebėti labai aiškiai. Jie buvo taip arti, kad man pasidarė nejauku. Gyvūnai atrodė labai drąsūs, o didžiausias lūšis kelis kartus atsisėdo ir stebėjo mane.
Vėl persijungiau į termovizorių ir tęsiau stebėjimą. Kai supratau, kad jie yra per daug arti, nusprendžiau garsiai atsikvėpti. Lūšiai peršoko griovį, tačiau vis tiek tęsė kelionę link manęs, eidami per nuvirtusius medžius. Kai jie priartėjo maždaug 30 metrų atstumu, atidariau automobilio duris, kad įsijungtų šviesa. Tik tada jie nusprendė pasitraukti. Tai buvo nepamirštamas susitikimas!“
Kodėl lūšiai artėja prie žmonių?
Lūšiai paprastai yra atsargūs ir vengia žmonių, tačiau yra keletas aplinkybių, dėl kurių jie gali atrodyti drąsūs:
Smalsumas. Jaunesni lūšiai gali priartėti arčiau žmogaus iš smalsumo, tyrinėdami aplinką.
Įpratimas prie žmonių. Jei lūšiai gyvena vietovėse, kur žmonių buvimas dažnas, jie gali priprasti ir nebebijoti.
Maisto paieška. Žiemos metu, kai maisto trūksta, lūšiai gali sekti lengviau pasiekiamus šaltinius.
Ligos ar sužeidimai. Kartais lūšiai gali elgtis keistai dėl ligų, tokių kaip pasiutligė. Sužeista lūšis taip pat gali priartėti prie žmonių namų ir bandyti lengviau gauti maisto.
Kaip elgtis, jei lūšis priartėja?
– Išlaikykite ramybę.
– Nesiekite tiesioginio kontakto.
– Sukelkite nedidelį garsą arba įjunkite šviesą.
Naudingi patarimai. Kaip pranešti apie vilkų, lūšių ir meškų buvimą?
Praneškite atsakingoms institucijoms, jei lūšis atrodo sužeistas ar sergantis.
Lūšiai retai kelia grėsmę žmonėms, tačiau būtina elgtis atsargiai. Tai unikalus susitikimas su gamta, tačiau svarbu užtikrinti tiek savo, tiek gyvūno saugumą.
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
