Kai kasdienybė tampa šiek tiek nuobodi, tereikia apsidairyti aplink, kad pamatytum kokį nors stebuklą. Ir nesvarbu, ar tai tikri, ar išgalvoti dalykai – jie daro mūsų gyvenimą įdomesnį ir linksmesnį.
Pavyzdžiui, yra dvi gana plačiai paplitusios legendos apie zuikius. Viena – apie Velykų zuikį, kuris atneša margučius, kita – apie mitinį padarą su elnio ragais, kuris neduoda ramybės medžiotojams.
Zuikis su kiaušiniais krepšelyje – nekalto prasidėjimo simbolis?
Neseniai šventėme Velykas – vieną svarbiausių metų švenčių. Visi siuntėme vieni kitiems atvirukus su gerai atpažįstamu simboliu. Stebėtina, tačiau Velykų zuikio legendoje tikrai sakoma, kad jis deda kiaušinius.
Velykų zuikis yra folkloro personažas ir Velykų simbolis, kilęs iš vokiečių liuteronų tradicijos. Iš pradžių jis atliko tarsi teisėjo vaidmenį – vertino, ar vaikai elgėsi gerai per Velykas. Panašiai kaip Kalėdų senelis, zuikis nešioja krepšelį su margučiais, saldumynais ir kartais net žaislais, kuriuos dovanoja vaikams. Pirmą kartą ši tradicija buvo paminėta Georgo Franko fon Frankenavo veikale „De ovis paschalibus“ („Apie Velykų kiaušinius“) 1682 m. Jame aprašomas vokiečių tikėjimas, kad Velykų zuikis deda kiaušinius ir slepia juos soduose bei krūmuose, kad vaikai jų ieškotų.
Viduramžių bažnytinėje dailėje zuikis buvo dažnas motyvas. Senovėje buvo paplitęs įsitikinimas (jį palaikė Plinijus, Plutarchas, Filostratas ir Elianas), kad zuikis yra hermafroditas – tikriausiai dėl gana sudėtingos jo išorinių lytinių organų struktūros.
Idėja, kad zuikis gali daugintis neprarasdamas nekaltybės, susieta su Mergele Marija. Todėl zuikiai neretai vaizduoti apšviestuose rankraščiuose ar Šiaurės Europos tapyboje šalia Marijos su kūdikiu Jėzumi. Tai galėjo būti siejama ir su Šventąja Trejybe, pavyzdžiui, motyvu „trys zuikiai“.
Amerikietiškas džiakalopas ir kiti raguotie
Priešingai nei skaistus ir nekaltas krikščioniškasis Velykų zuikis, amerikietiškasis džiakalopas – tai zuikis su elnio ragais ir nevaldomu charakteriu, kuris badosi ragais ir mėgsta viskį. Šis padaras atsirado ir įsitvirtino JAV vakarų valstijų mitologijoje būtent medžiotojų dėka.
Pavadinimas „jackalope“ sudarytas iš žodžių jackrabbit (didelis kiškis) ir antelope (antilopė). Šis legendinis gyvūnas pirmą kartą pasirodė kaip medžioklės trofėjus.
Legenda apie džiakalopą išpopuliarėjo XX a. 4-ajame dešimtmetyje, kai broliai Douglasas ir Ralphas Herrickai iš Vajomingo, naudodamiesi taksidermijos įgūdžiais, elnio ragus pritvirtino iškamšai kiškiui ir pardavė šį padarą vietinio viešbučio savininkui. Pokštas greitai išplito, ir panašūs džiakalopai tapo populiariais suvenyrais bei barų ir viešbučių dekoracijomis visame JAV Vakaruose. Net šiandien keliaujant po Ameriką šen bei ten dar galima pamatyti šių mitinių padarų iškamšų.
Pagal folklorą džiakalopas:
• Yra greitas ir sunkiai pagaunamas.
• Gali pamėgdžioti žmogaus balsą.
• Yra viliojamas viskiu – sakoma, kad apgirtęs džiakalopas tampa lengviau sugaunamas.
• Yra žinomas kaip „kareivis-zuikis“ – drąsos ir klastos simbolis.
„Horned hare“, 1789 – Ragoto zuikio graviūra iš Pierre Joseph Bonnaterre enciklopedijos „Tableau Encyclopédique et Méthodique“ (1789 m.).
Džiakalopas nėra vienišas
Įdomu tai, kad į džiakalopą panašūs gyvūnai egzistuoja ir Europoje.
Europietiškoje folkloro tradicijoje žinomas panašus padaras – vokiečių Wolpertinger: zuikis su elnio ragais, voverės kūnu ir fazano sparnais.
Wolpertinger yra mitinis padaras iš Bavarijos (Pietų Vokietija) folkloro, vaizduojamas kaip įvairių gyvūnų mišinys. Dažniausiai – zuikis su elnio ragais, fazano sparnais, voverės uodega ir kartais net plėšrūnų iltimis. Manoma, kad šie padarai labai baikštūs ir gyvena Bavarijos bei Badeno-Viurtembergo miškuose.
Legenda apie Wolpertinger greičiausiai atsirado XIX a., kai Bavarijos taksidermistai ėmė kurti iškamšas iš skirtingų gyvūnų dalių. Šie hibridai buvo parduodami kaip suvenyrai turistams, ieškantiems „vietinės faunos“.
Kodėl jis turi ragus?
Ragai – viena iš būdingiausių Wolpertinger savybių. Pasakojama, kad šis padaras atsirado iš zuikio ir elnio sąjungos. Jis labai baikštus ir retai sutinkamas, gyvena miškuose ir minta augalais bei šaknimis. Jei jo seilės patenka ant žmogaus odos, pradeda augti tankūs plaukai. Pajutęs pavojų, išskiria nemalonų kvapą, kuris išlieka net septynerius metus.
Panašūs padarai kitose kultūrose
Skvader – mitinis Švedijos padaras, zuikis su paukščio sparnais.
Elwetritsch – mitinis paukštis su zuikio savybėmis, būdingas Vokietijos Pfalco regionui.
Raguoto zuikio legendos mokslinis pagrindas
Nors džiakalopas – išgalvotas padaras, gali būti, kad legenda atsirado stebint zuikius ir triušius, užsikrėtusius Šopo papilomos virusu (Shope papillomavirus). Šis virusas sukelia auglių atsiradimą ant zuikių galvų – jie gali priminti ragus.
Šopo papilomos virusas, dar žinomas kaip triušių papilomos virusas arba Kappapapillomavirus 2, tam tikroms kiškinių rūšims sukelia keratinizuotus karcinomos auglius, dažniausiai susidarančius ant galvos ar šalia jos. Šie augliai gali metastazuoti arba išaugti tokie dideli, kad trukdo gyvūnui maitintis ir sukelia bado mirtį.
1933 m. Richardas E. Shope tyrinėjo šiuos „ragus“ ir atrado virusą, kuris buvo svarbus žingsnis onkovirusų tyrimuose. Iš pradžių virusas buvo aptiktas JAV gyvenantiems medvilniniuodegiams triušiams, bet jis gali užkrėsti ir kitas kiškinių šeimos rūšis, įskaitant europinius laukinius bei namininius triušius.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
