Lapė ant stogo
Lapės – labai apsukrūs gyvūnai. Kartais net nuostabu, kaip jos viską žino!
Prisimenu, kartą buvo taip. Kaimynui kaime kažkas vogė vištas – aišku, kad rudauodegė. Kažkas ją net porą kartų matė. Mano, kaip medžiotojo, pareiga ir džiaugsmas buvo tą lapę sumedžioti.
Buvo žiema. Viskas gražiai apsnigta – žemę, vaismedžius sode ir pastatų stogus dengė balta danga. Užlipau ant tvarto aukšto ir įsitaisiau prie langelio tykoti. Lauke buvo padėtas jaukas. Laukiau. Sėdėjau tyliai, nejudėjau. Akiratyje taip niekas ir nepasirodė, tačiau mano ausys kažką išgirdo.
Nežinau kaip, bet lapė užlipo ant tvarto stogo. Girdėjau jos lengvus žingsnius. Ji kapstė sniegą, krebždėjo. Tada atsistojo tiesiai virš manęs ir… nusišlapino. Kaip ji žinojo, kad aš būtent ten, apačioje?!
Kantrybės taurė
Kitą kartą laukiau lapės prie ūkinių pastatų. Ilgai ir kantriai žiūrėjau į lauką pro mažą langelį. Vis dėlto, kiek gi žiemą taip išsėdėsi, kai lauke rimtas minusas? Nusprendžiau palikti ramybėje. Tačiau nulipti išėjo nerangiai – sukėliau didžiulį triukšmą, nuversdamas kažkokius įrankius ir katilus. Išėjau į lauką. Viskas tylu ir niekur nematyti rudo kailiuko.
Kažkoks vidinis balsas liepė nueiti patikrinti jauką. Stebuklingu būdu jis buvo išgaravęs! O aplinkui lapės pėdutės. Nusprendžiau apeiti teritoriją ir radau vietą, kur ji tupėjo. Lapė taip ilgai laukė už medžio, kad po užpakaliu net sniegas ištirpo! Ji sulaukė, kada paliksiu savo postą, kad žaibiškai pasičiuptų jauką ir paspruktų!
Ape rudoji lapę ražo Wikipedia
Žemai sėdžiu, bet viską matau
Draugas padovanojo lapių vilbynę. Gerai žinojau, kur tos gudruolės būna. Tiesa, ten, pamiškėje, atviras laukas ir tik vienišas bokštelis po drebule. Iš tiesų nelabai yra kur pasislėpti. Na, nieko. Aišku, lapė žino, kad bokšteliuose paprastai kas nors sėdi, todėl įsigijau maskavimosi tinklą ir permečiau jį per bokštelį. Pagalvojau, gal lapei tokia pernykščių lapų krūva nesukels įtarimo.
Atėjau po pietų, tikėdamasis, kad lapės dar guoliuose knarkia prieš vakarinį žygį. Išlaukiau kokią valandą ir pradėjau šaukti. Kartkartėmis pakartodavau serenadą, kartais užmesdavau akį į stirnų smaližiavimą rapsų lauke. Sutemus mano gailaus, jau porą valandų gaištančio kiškio šauksmas priviliojo vanagą, kuris apsuko ratą aplink bokštelį ir dingo vakaro migloje. Žvelgdamas į pamiškę pastebėjau kažką judant. Sužibėjo ir dingo. Išsitraukiau termovizorių. Taip, ten kažkas šiltas už krūmų. Pašvilpiau dar kartą. Žiūriu, išlenda lapė pamiškėje ir stebeilija. Lyg paeina porą žingsnių ir sustingsta. Bet žiūri tiesiai į bokštelį. Tada vėl dingsta.
Dar vieną kartą pavyko išsikviesti kūmutę iš krūmų, bet ji, matyt, šeštuoju jausmu suprato, kad ta lapų krūva ant bokštelio pasitikėjimo nekelia. Visiškai sutemo. Mėnulis slėpėsi už debesų. Teko lipti žemyn ir eiti į automobilį. Nenuėjęs iki jo sustojau ir pažvelgiau į termovizorių. Lapė sekė mano pėdomis, prisidengdama tamsa. Palei pamiškės kelią už krūmų ji tyliai risnojo iš paskos maždaug už penkiolikos metrų, tarsi žinodama, kad naktinio taikiklio neturiu.
Dviguba apgaulė
Tai buvo mano pirmoji medžioklė. Labai jaunas ir gražus stovėjau kvartale ir dairiausi aplink. Staiga pamačiau besiartinančią lapę. Ne prie manęs, o prie kaimyno. Šis įsirėmė ginklą. Laukė, laukė. Lapė ėjo vis arčiau… Staiga kaimynas nuleido ginklą, lyg ir atsiduso ir atsipalaidavo.
Nežinau, kas nutiko. Tikriausiai jis tos lapės nematė, tik girdėjo. Aš iš savo vietos rudauodegę labai gerai įžiūrėjau. Ji stovėjo šalia mano kaimyno, paskui pasisuko ir ketino bėgti šalin. Žaibiškai pasistačiau ginklą ir iššoviau. Kaimynas krūptelėjo, sukiojo galvą: „Kas vyksta? Į ką tu ten šaudai?“ Atsakiau: „Nežinau, kas ten pas tave, bet pas mane lapė!“ Tai buvo pati pirmoji mano medžioklė ir tokia dviguba apgaulė išėjo: lapė apgavo kaimyną, patyrusį medžiotoją, o aš – lapę.
Smulkmena, bet malonu
Buvo elnių tuoktuvės. Rugsėjo saulė aušo kažkur už miško, o vėsiame slėnyje nuo pelkės kilo rūkas. Elniai išsivaikščiojo į poilsio vietas, o medžiotojas buvo pasirengęs sekti vyriausią elnią, kurį jau seniai buvo nusižiūrėjęs. Nusiavė batus, kad tyliai prisiartintų prie gražuolio, padėjo juos po krūmais ir pradėjo sėlinti. Diana tą rytą nebuvo itin geros nuotaikos, ir medžiotojas po kurio laiko grįžo atgal. Tačiau batų po krūmu nebebuvo!
Apsidairęs aplink jis savo batus rado nutemptus už kokių dvidešimties metrų. Batai gulėjo vienas šalia kito. Ant vieno aulo auštančios saulės spinduliuose spindėjo šviežia lapės vizitinė kortelė. Rudauodegė pagrobė medžiotojo batus ir pasižymėjo. Toks mažytis ir saugus kerštas senam priešininkui. Smulkmena, bet malonu!
Nestandartinė mąstysena
Įvyko tai žiemą, po rujos. Sniego dar buvo, bet jį dengė plona, labai traški pluta. Prieiti prie ko nors būtų labai sunku, judėti jokiu būdu negalima – tik sėdėti ir stebėti. Ėjau į laukelį, kuriame – užtikrintai žinojau – yra lapė. Jau porą kartų buvau ją matęs. Vieną rytą pagalvojau – prisišauksiu. Nuvažiavau, nusižiūrėjau vietelę, kur pasislėpti, įvertinau vėją ir visas aplinkybes.
Pasislėpiau, iš tiesų kaip reikiant užsimaskavau už siloso ritinio. Sėdėjau taip, kad vėjas pūstų tiesiai į nugarą ir į tą kampą, kur lapė galėtų ateiti. Pasidėjau ginklą ant atramos ir pasiruošiau. Iki pamiškės buvo kokie 200¬ metrų. Kadangi viskas aplink treškėjo ir vėjas buvo nedidelis, pasistengiau poreikį judėti sumažinti iki visiško minimumo.
Užsimaskavau. Sucypiau kiškio balseliu. Iš pradžių taip ramiau. Tyla. Po penkių minučių sucypiau dar kartelį. Niekas nejuda. Po kokių trijų keturių minučių dešine ausimi išgirdau už nugaros chrrrik chrrrik. Velnias… Ir tas garsas ėjo vis arčiau. Supratau, kad judėti nebegaliu. Tačiau sėdėjau už siloso ritinio ir nusprendžiau pasukti galvą į tą pusę. Už trijų metrų stovėjo didelė, raudona it ugnis lapė.
Ji, gudruolė, išgirdo kiškio šauksmą, bet ėjo ne prieš vėją, kaip derėtų, o aplink ir pavėjui, be to, pagrioviu. Taip ji ten pusę minutės stovėjo, klausėsi, sukiojo galvą kaip šuo ir mane stebėjo. Aš nejudėjau. Tik staiga ji suprato, kas čia darosi, ir spruko, kad net sniegas dulkėjo! Gerai, kad toje vietoje niekas lapių nemedžioja. Gal susitiksime kitąmet!
Medžioklė vasario men.
👉 Baltarusijos ir Rusijos piliečiai nebegalės laikyti šautuvų!
👉 Neįtikėtinai lengvi auliniai patogiu užsegimu – Härkila Reidmar Mid 2.0 GTX
👉 Romantiškasis Caesar Guerini Express 8×57 JRS
👉 Naudingi patarimai. Šaudymas į skriejančius taikinius
👉 Geriausia 2023-iųjų amunicija. Naujų šovinių apžvalga
👉 Didžiausia Europos medžioklės paroda Jagd & Hund – vėl visu gražumu
PRENUMERUOKITE Žurnalą kovo 1 d. iki 2023 metų pabaigos!
