Diskusijas dėl planuojamo poligono Kapčiamiesčio apylinkėse pirmiausia iškėlė gamtos apsaugos nevyriausybinės organizacijos. Tai yra reikšmingas ir atsakingas žingsnis, nes kurtinys yra viena jautriausių ir labiausiai pažeidžiamų miško paukščių rūšių Lietuvoje. Gamtininkų vertinimu, apie 30 procentų visos šalies kurtinių populiacijos gyvena Rūdninkų ir Kapčiamiesčio miškuose, todėl bet kokia intensyvi veikla šiame regione gali turėti poveikį visos rūšies būklei.
Aplinkosauginių NVO atstovai kreipėsi į Aplinkos ministeriją, siūlydami kompensacines priemones taikyti ne tik pačiame poligone, bet ir platesniame regione. Kaip LRT radijui aiškino ornitologas Marius Karlonas, siūloma stiprinti miškų apsaugą Dzūkijos nacionaliniame parke ir Čepkelių apylinkėse, ypač penkių kilometrų buferinėje zonoje. Tokiu būdu būtų siekiama išsaugoti kurtinių buveines.
„Kadangi sutampa dviejų poligonų kompensacinės priemonės, tai jas įgyvendinti ir apsaugoti kurtinius būtent tik tuose poligonuose, tikrai turbūt nepavyks. (…) Mūsų siūlymas yra kompensuoti kitoje teritorijoje, konkrečiai dabar kalbant apie Dzūkijos nacionalinį parką ir Čepkelių apylinkes, kur siūlome sustiprinti miškų apsaugą, juos priskiriant antrai grupei, ypač 5 kilometrų buferyje aplink Čepkelius“, – LRT radijui antradienį kalbėjo iniciatyvinės aplinkosauginių NVO grupės atstovas, ornitologas Marius Karlonas. Šaltinis čia
Tarptautinė patirtis. Ar įmanoma išsaugoti kurtinius šalia karinio poligono
Kapčiamiesčio situacija nėra išskirtinė. Panašūs konfliktai tarp karinės infrastruktūros ir kurtinių apsaugos fiksuoti ir kitose Europos šalyse. Patirtis rodo, kad be kompromisų kurtinių buveinių išsaugoti dažniausiai nepavyksta, tačiau poveikį galima sumažinti, jei sprendimai priimami laiku.
Yra atvejų, kai dėl nuolatinio triukšmo, buveinių suskaidymo ir ramybės stokos pavasarį kurtinių populiacijos vietiniu mastu išnyko. Ši rūšis stipriai prisirišusi prie tuokviečių, todėl kartą apleistos vietos beveik neatsikuria.
Kartu egzistuoja pavyzdžių, kai apsauginių ir kompensacinių teritorijų kūrimas šalia intensyvios veiklos zonų pasiteisino, tačiau tik tada, kai tai buvo realios, o ne formaliai paskelbtos priemonės. Kurtiniams būtina tyla veisimosi laikotarpiu, tinkama miško struktūra, vientisos buveinės ir ilgalaikė priežiūra.
Efektyviausi sprendimai grindžiami priemonių deriniu – karinės veiklos ribojimu kritiniais laikotarpiais, ramybės zonų nustatymu aplink tuokvietes, tiksline buveinių tvarkyba ir nuolatine stebėsena. Esminė sąlyga – visa tai turi būti įgyvendinta iki aktyvios veiklos pradžios.
Apibendrinant galima teigti, kad kurtinių apsauga šalia planuojamo Kapčiamiesčio karinio poligono yra sudėtinga, bet įmanoma, jei sprendimai remiasi biologija, o ne vien formaliais ar politiniais kompromisais.
Šādi pavyzdžiai yra žinomi keliose Europos valstybėse, kur kurtinių apsauga susidūrė su karine veikla, infrastruktūra ar intensyviu žemės naudojimu. Būtent šių šalių patirtis dažniausiai minima moksliniuose ir gamtosaugos kontekstuose.
Vokietija
Vokietijoje kurtinių populiacijos smarkiai sumažėjo Bavarijoje ir Juodojo miško regione. Čia didelį poveikį darė ne tik turizmas ir miškų fragmentacija, bet ir kariniai poligonai bei pratybos. Kai kuriose vietose buveinių nepavyko išsaugoti, tačiau kitur buvo taikytos griežtos ramybės zonos ir sezoniniai veiklos ribojimai, leidę stabilizuoti likusias populiacijas.
Austrija
Alpių regione kurtiniai susiduria su kariuomenės mokymo teritorijomis ir kalnų turizmu. Austrijoje gana aiškiai parodyta, kad vien formali apsauga neveikia, tačiau tikslinės tylos zonos ir aktyvus buveinių tvarkymas gali duoti rezultatų.
Suomija
Suomijoje kurtiniai dažnai gyvena teritorijose, kur vyksta karinės pratybos. Čia pasiteisino modelis, kai karinė veikla ribojama veisimosi laikotarpiu, o likusiu metu teritorijos naudojamos bendrai. Tai laikoma vienu sėkmingesnių pavyzdžių, kai saugumas ir gamtosauga derinami praktiškai.
Švedija
Švedijoje problemos kilo šiauriniuose regionuose, kur poligonai sutampa su svarbiomis kurtinių buveinėmis. Dalis vietinių populiacijų sumažėjo, tačiau naujų apsauginių teritorijų kūrimas ir ekologinių koridorių išsaugojimas padėjo išvengti visiško nykimo.
Kapčiamiesčio poligono steigimas
2024 metų gruodį Valstybės gynimo taryba priėmė sprendimą Lazdijų rajone steigti brigados dydžio Kapčiamiesčio poligoną. Tuo pačiu nutarta plėsti ir Tauragės poligoną, jo teritoriją išplečiant į Jurbarko savivaldybę. Šie sprendimai yra platesnės gynybos stiprinimo strategijos dalis, reaguojant į pasikeitusią saugumo situaciją regione.
Vis dėlto planai sulaukė ir vietos bendruomenių kritikos. Gyventojai kelia klausimus dėl triukšmo, aplinkos poveikio, žemės naudojimo ir ilgalaikių pasekmių kraštovaizdžiui. Ši įtampa atskleidžia sudėtingą balansą tarp nacionalinio saugumo interesų ir vietos gyventojų bei gamtos apsaugos prioritetų.
Medžioklė poligono teritorijoje
Viešojoje erdvėje taip pat buvo keliami klausimai dėl medžioklės galimybių būsimo poligono teritorijoje. Praktika Lietuvoje ir kitose NATO šalyse rodo, kad veikiančiuose poligonuose medžioklė gali būti leidžiama, tačiau tik griežtai reglamentuotu laiku, suderintu su karinėmis pratybomis ir saugumo reikalavimais. Tokiose teritorijose dažniausiai taikomi ribojimai, susiję su gyvūnų populiacijų reguliavimu, saugumu ir infrastruktūros apsauga.
Kol kas oficialūs sprendimai dėl medžioklės Kapčiamiesčio poligone nėra paskelbti, tačiau šis klausimas neabejotinai bus sprendžiamas derinant Aplinkos ministerijos, kariuomenės ir vietos medžiotojų bendruomenių pozicijas.
Kodėl poligonas laikomas būtinu
Brigados dydžio poligono steigimas siejamas su Lietuvos kariuomenės modernizacija, augančiu šauktinių skaičiumi, nacionalinės divizijos formavimu ir didėjančiu sąjungininkų karių buvimu šalyje. Gynybos tematikos portaluose ir ekspertų komentaruose taip pat nurodoma, kad šį poligoną ateityje ketinama naudoti kartu su sąjungininkais, tarp jų ir Lenkijos ginkluotosiomis pajėgomis, kurios yra išreiškusios interesą bendroms pratyboms regione.
Tokio pobūdžio bendradarbiavimas vertinamas kaip svarbi atgrasymo ir regioninio saugumo stiprinimo priemonė. Tačiau kartu pabrėžiama, kad karinės infrastruktūros plėtra turi būti derinama su aiškiomis gamtosaugos priemonėmis, ypač teritorijose, kuriose gyvena retos ir saugomos rūšys, tokios kaip kurtinys.
Kapčiamiesčio poligono atvejis tampa pavyzdžiu, kaip nacionalinio saugumo, gamtos apsaugos ir vietos bendruomenių interesai susikerta vienoje teritorijoje, reikalaudami ne emocijų, o duomenimis ir dialogu pagrįstų sprendimų.
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Naujasis žurnalo numeris jau prekyboje!
