Latvijoje, Valmieros savivaldybėje, Ēvelės savivaldybėje, sumedžiotas briedis, kurio trofėjus įvertintas 307,4 Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos CIC balo. Šis trofėjus patenka į geriausių visų laikų briedžių trofėjų trisdešimtuką.
Gražų trofėjų įsigijo medžiotojas iš Serbijos, atvykęs į Latviją medžioti naudodamasis hunt.lv paslaugomis.
Svečio medžiotoją medžioklėje, Dukano medžiotojų kolektyvo plotuose, lydėjo Artis Lamba.
„Mes medžiojame ne dėl mėsos. Stengiamės medžioti selektyviai, o ne tai, kas pasitaiko pirmiausiai. Šis konkretus patinas jau gyveno pas mus praėjusiais metais. Mūsų medžioklės plotuose yra vieta, kurią briedžiai pamėgo. Ši vietovė ribojasi su didele Sedos pelke. Čia teka Sedos upė, o Šūnupytės upelis skiria šį plotą nuo kaimyninių. Vietovė nepereinama ir neįžengiama. Tai ramybės oazė briedžiams, kurioje yra ir vandens, ir jaunų medžių. Šalia masyvo yra rapsų laukas, kurį žiemą barstome druska“, – pasakojo Artis.
Kaip ir bet kuris kitas būrelis, šie medžiotojai galvoja, kaip papildyti klubo biudžetą. Vienas iš būdų – kviestis kviestinius medžiotojus. Šį kartą į briedžių medžioklę atvyko svečias iš Serbijos. Jis papasakojo, kad daug laiko praleido kitose šalyse medžiodamas briedžius, tačiau niekada nebuvo gavęs trofėjaus, net nebuvo matęs paties briedžio.
„Tos pačios dienos, kai jis atvyko, vakare išvykome į medžioklę. Vakaras buvo labai šiltas ir uodų buvo labai daug. Blogiau briedžio medžioklei būti negalėjo. Tą vakarą girdėjome tik uodus. Pasilikome susitikti ryte. Prie druskos turėjome kameras ir turėjome stebėti, kas vyks naktį. Pusę keturių ryto kamera pranešė, kad prie druskos yra du briedžių jaučiai. Parodžiau miško kamerų nuotraukas ir pakviečiau į mišką. Eime, – tęsė gidas.
Medžiotojai pradėjo lėtai eiti. Laikrodis rodė minutę po penkių ryto. Nebuvo kur skubėti – reikėjo palaukti, kol bus pakankamai šviesu, kad būtų galima medžioti naudojant dieninį taikiklį. Jie buvo įveikę 400 metrų, kai pastebėjo briedžio karvę, bėgančią pro retėjančias egles.
Abu tęsė kelionę palei neseniai iškastą griovį, kurį prieš tai šiek tiek suarėme, kad būtų tiliau vaikščioti. Maždaug už dešimties metrų kažkas sujudėjo ir nubėgo. Kažkas didelio. Svečias net krūptelėjo. „Kas žino, kas tai buvo, apie mešką net neužsiminiau – juk negalima taip gąsdinti svečio…“ – nusijuokė gidas ir tęsė: – Laikrodis artėjo prie šešių, o mes išgirdome, kaip badosi du briedžiai. Ir su tokiais ragais! Medžiai lūkuriavo! Atrodė, kad dirba kombainas! Svečias buvo suglumęs, kas vyksta. Paaiškinau, kad briedžiai kovoja. Jis beveik užgniaužė kvėpavimą!”
Galiausiai kovos nugalėtojas buvo nuspręstas. Giraitėje švietė šviesa ir tvyrojo lengvas rūkas. Gidas ėmė mėgdžioti briedžio balsaą. Į tai atsiliepė didysis patinas.
„Žingsnis po žingsnio ėjome taip, kad briedžiui atrodė, jog priešininkas juda. Šakos lūžo ir tada mes jį pamatėme! Galvą pakėlęs briedis šniukštinėjo orą. Briedis pakreipė galvą ir priartėjo lengvu klusniu žingsniu. Jis pro mus prabėgo įstrižai 50 metrų. Ir tada jis sustojo! Svečias jau taikėsi. Jis atsigręžė į mane, nebyliai prašydamas leidimo šaudyti. Aš linktelėjau galva, ir jis iššovė. Briedis žengė kelis žingsnius ir medžiotojas paleido antrą šūvį, po kurio briedis nugriuvo vietoje… – prisimindamas neįtikėtiną nuotykį pasakojo gidas Artis ir pridūrė: – Vėliau daug kas manęs klausė, ar aš pats nesigailėjau kas ne aš paspaudžiau ginklo nuleistuką. Bet aš nesigailėjau nė sekundės! Buvau nuotykio dalis, visiškai mėgavausi medžioklės akimirka.“
Svečias džiaugėsi, kad Latvijos gamta dovanojo tokių fantastiškų akimirkų!
„Kad pasiektume briedį, turėjome perbristi griovį. Briedis krito nugara į mus. Kai pamatėme, kas yra ant briedžio galvos, svečiui net ėmė virpėti liežuvis! Tai buvo ne tai, ko jis tikėjosi! Prieš tai jis buvo praleidęs 20 dienų briedžių medžioklėje kitose šalyse. O čia, Latvijoje, užteko vieno vakaro ir kito ryto…“ – baigdamas įsimintiną medžioklę pasakojo Artis.
Kaip bebras pavirto briedžiu. Medžiotojos dienoraštis #16
Patogu ir greita! Prenumeruokite arba pirkite žurnalą internetu!
