Tekstas: dr. Gerda Šilingienė, dr. Rasa Vaitkevičiūtė, VDU Žemės ūkio akademija
Nuotraukos: Rasa Vaitkevičiūtė
Elninių žvėrių gausa miškuose džiugina medžiotojus, tačiau mažai kalbama apie tai, kad būtent medžiotojai reguliuodami populiacijas saugo mišką nuo per didelės gyvūnų daromos žalos. Lietuvoje kompensuojama tik už vilkų ir stumbrų padarytą žalą, o dėl elninių žvėrių žalos miškui atsakingi medžiotojai. Elninių žvėrių tankumas Lietuvoje yra labai nevienodas. Atskiruose regionuose žvėrių skaičių reikia stipriai mažinti, bet kai kur jų galėtų būti daugiau.
Aplinkos ministerijos duomenimis, pagal 2019 m. pradžioje atliktos medžiojamosios faunos apskaitos duomenis žvėrių daugėjo. Per pastaruosius 10 metų briedžių padaugėjo 3,1 karto iki 18 tūkst. Sumedžiojamų briedžių skaičius augo apie 45 proc. 2011–2016 m., o 2018–2019 m. sezoną augimas sulėtėjo iki 16 proc. Sezonu sumedžiota 2317 briedžių. Tai sudaro 13 proc. nuo jų populiacijos. 2018–2019 m. sezonu sumedžiota 14 proc. elnių nuo jų populiacijos.
Intensyvesnė medžioklė nesustabdė jų gausėjimo. 2018–2019 m. apskaita parodė 17 proc. jų augimą. Dešimties metų laikotarpiu jų skaičius išaugo 2,9 karto iki 55 tūkst. Stirnų skaičius per 10 metų išaugo 1,5 karto iki 171 tūkst. Gan pastovus populiacijos augimas leido pastoviai didinti leidžiamą sumedžioti šių žvėrių skaičių. Sumedžiojamų žvėrių skaičius, palyginti su bendra jų populiacija, pastarąjį dešimtmetį kito 13–18 proc. (1 lentelė).
Esant tokiai situacijai vien medžiotojai miško neišsaugos, tai kompleksinis visų suinteresuotųjų pusių darbas. Toliau straipsnyje apžvelgsime pagrindines apsaugos priemones nuo elninių žvėrių.
Želdiniams ir žėliniams stipriai pakenkti arba juos sunaikinti gali stirnos, elniai, briedžiai, peliniai graužikai, kiškiai, prie griovių ar kitų vandens telkinių – bebrai, retais atvejais – šernai ar naminiai gyvuliai. Apsaugai nuo pažeidimų naudojamos biologinės, cheminės ir mechaninės apsaugos priemonės. Svarbiausia medynų apsaugos biologinė priemonė – ekologinės pusiausvyros išlaikymas tarp žiemos ganyklų miškuose pašarinio talpumo ir kanopinių žvėrių gausumo. Visais atvejais labiausiai želdiniai ir žėliniai pažeidžiami sklypuose, esančiuose žvėrių žiemos koncentracijos ir pastovių perėjimų vietose.
Žvėrys gali pažeisti bet kokio tankio želdinius ar žėlinius. Padarytos žalos dydis priklauso nuo želdinių ar žėlinių tankio ir žvėrių gausumo. Vienais atvejais žvėrys gali daugiau pažeisti retesnius, kitais – tankesnius želdinius ar žėlinius. Tai priklauso nuo maitinimosi sezono ir pašarų (ūgliai ar žievė). Jeigu žvėrys žiemą minta ūgliais, dažniausiai mažiau pažeidžiami tankesni želdiniai. Jeigu minta žieve – atsparesni retesni želdiniai, nes žievė greičiau tampa šiurkšti, todėl mažiau tinkama pašarui.
Norint apsaugoti želdinius ir žėlinius nuo elninių žvėrių pažeidimų yra naudojamos mechaninės apsaugos – tvoros ir individualios medelių apsaugos. Šiuo metu Lietuvoje ir kitose šalyse plačiausiai naudojamos specialios vielos tinklo tvoros. Jas medžiotojai vertina labai prieštaringai dėl nuolat juose žūvančių gyvūnų. Plastikinės individualios medelių apsaugos sulaiko nuo smulkios faunos pažeidimų, o labiausiai nuo elninių ar kiškių. Plastikinės medelių apsaugos brangios ir trumpalaikės, todėl jos geriau tinka mažo ploto ąžuolo ar kitų medžių želdinių ir žėlinių apsaugai.
Vienas populiariausių apsaugos metodų – želdinių ir žėlinių tepimas repelentais. Repelentai – tai medžiaga, skoniu ir kvapu atbaidanti elninius žvėris. Prieš elninių pažeidimus kaip kvapo repelentai naudojamos ir kai kada pasiteisina skerdyklų atliekos, žalių kiaušinių ir vandens mišinys, kaulų riebalai, kanifolija, skystas muilas, dezodorantai ir kt. Ilgą laiką skonio repelentai buvo efektyvesni nei kvapo ir naudoti tiek prieš smulkiuosius žinduolius, tiek prieš elninius. Tačiau pastaruoju metu sukurta ir gana efektyvių kvapo repelentų.
Pušies želdinius ir žėlinius gali pažeisti elniniai žvėrys ir peliniai graužikai. Nors peliniai graužikai pušis mėgsta, bet jų želdiniai dažniausiai veisiami nederlinguose dirvožemiuose, kuriuose žolinių augalų mažai, todėl pažeidimų pavojus kyla tik pušis pasodinus derlingesnėse dirvose ir ypač pirmaisiais metais. Jau pirmaisiais augimo metais pušies želdiniai ir žėliniai gali būti pažeisti elninių.
Geriausia juos apsaugoti repelentais arba aptverti. Kadangi želdinių apsauga aptveriant daug brangesnė nei apsauga repelentais, aptverti želdinius ir žėlinius tikslinga tik tuomet, kai yra reali grėsmė, kad jiems paaugus pušų kamienus nulaupys žvėrys. Tvoros aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2 m. Tačiau briedžiai neretai peršoka ir tokio aukščio tvoras. Jeigu sodinama dvimečiais ar trimečiais pušies sodmenimis, želdinius pradėti tepti repelentais reikia jau pirmaisiais metais. Tepama pagrindinio ūglio viršūnė. Užtenka nutepti 3–5 cm.
Rudenį reikia nepavėluoti nutepti želdinius repelentais, nes jau spalio pabaigoje juos gali pažeisti žvėrys. Nuo stirnų pažeidimų medeliai tepami repelentais, kol pasiekia 1,5 m aukštį, nuo elnių – kol užauga iki 1,8 m. Briedžiai, siekdami viršūninių ūglių, gali išlaužyti ir 3–4 m arba aukštesnius pušies želdinius ir žėlinius. Apsaugoti pušų kamienus nuo žievės nulaupymo galima ne tik aptveriant želdinius, bet ir nutepant kamienus repelentais. Pušies želdiniams ir žėliniams apsauga nuo žvėrių pažeidimų tampa nebereikalinga, kai jie pasiekia 5 m aukštį.
Eglės želdinius peliniai graužikai pažeidžia retai, nes eglės žievė jiems turbūt neskani. Viršūninius ūglius pradėti tepti repelentais reikia jau pirmaisiais želdinių augimo metais, nes per žiemą juos gali nukramtyti stirnos. Egles, kaip ir pušis, repelentais reikia apsaugoti, kol pasieks 1,8 m aukštį. Jeigu stirnų labai daug, vasarą jos gali nukramtyti dar nesumedėjusius eglės ūglius. Kamienams pasiekus apie 10 cm skersmenį, jų žievę gali pradėti laupyti elniai ir briedžiai.
Kamienų laupymo pavojus išlieka, kol eglių žievė taps šiurkšti, maždaug iki 50 metų amžiaus. Žievė dažniausiai nulaupoma ne visu perimetru, todėl eglės nenudžiūsta, bet per padarytas žaizdas užsikrečia puviniu ir, praėjus kuriam laikui, išlūžta. Eglių kamienus nuo nulaupymo galima apsaugoti nutepant kamieną repelentais.
Maumedžio želdinių žievę mėgsta nugraužti peliniai graužikai, bet dažniausiai didelės žalos nepadaro. Jo ūglių žvėrys neėda, bet stirninai labai mėgsta valyti ragus į maumedukų kamienus. Jie ragus valo pavasarį, kai medelių žievė atšokusi, todėl ji visiškai nulupama.
Želdinius įveisus stambesniais sodmenimis, juos gali pažeisti tuoj po pasodinimo. Jeigu želdinių sklypas mažas, o stirnų gausu, želdiniai gali būti sunaikinti. Stirninai valo ragus ir į kitų medžių rūšių kamienus, bet dažniausiai pažeistų medžių nedaug. Anksčiau, apsaugant maumedukus, prie kiekvieno medelio buvo įkalami trys kuolai, tačiau tokia apsauga kainuoja daug pastangų, todėl mažuose sklypuose geriau naudoti individualias apsaugas, o didesnius – aptverti. Kamienus saugoti nuo nutrynimo reikia apie 5 metus.
Ąžuolo želdinių apsauga turi būti ilgalaikė ir yra labai brangi. Neapsaugoti nuo žvėrių pažeidimų ąžuolo želdiniai dažniausiai žūsta. Labiausiai ąžuolo želdiniai pažeidžiami spygliuočių miškuose. Juos pažeidžia peliniai graužikai, kiškiai ir elniniai. Įveisus želdinius, reikia juos aptverti, pastatyti stebyklas peliniais graužikais mintantiems paukščiams. Geriausia ąžuolo želdinių ar žėlinių apsauga nuo elninių – jų aptvėrimas.
Pavienius ąžuoliukus, jų grupes ar mažus plotelius pradžioje reikėtų apsaugoti individualiomis apsaugomis, vėliau – repelentais. Ąžuolo želdinius ir žėlinius nuo kamienų nulaupymo reikia saugoti, kol žievė taps šiurkšti, iki 30–35 metų amžiaus.
Drebulių ir tuopų hibridų želdiniai pažeidžiami žvėrių panašiai kaip ąžuolo. Jie taip pat turi būti apverti. Laukinių gyvūnų mėgstami klevai, vinkšnos, uosiai, todėl jų želdiniai ar savaiminukai turėtų būti saugomi. Beržiukus gali nugraužti pelės, vasarą ūglius nukramto stirnos. Juodalksnių laukiniai gyvūnai beveik nepažeidžia, išskyrus pavienius medelius, kuriuos valydami ragus nutrina stirninai, išimtinais atvejais, esant badui, kamienus gali nulaupyti elniai.
Graužikų arba kanopinių žvėrių pažeidimai (nuskabyti ūgliai, nulaupyta ar nutrinta žievė, nugriaužti kamienai, užtvindytas miškas vegetacijos laikotarpyje), jeigu dėl to žuvo medžiai, vertinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. D1–69/3D–36 patvirtintos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodikos 4 skyriaus Miškui padarytos žalos apskaičiavimas nurodymais.
Vertinama želdiniuose ir žėliniuose iki 20 metų amžiaus, taip pat vyresniuose medynuose, jeigu juose dėl medyno būklės (vidutinio aukščio) elniniai žvėrys tebeskabo ūglius ir laužo kamienus 4 m spindulio apskaitos aikštelėse, uždėtose sklypo įstrižainėse kas 25 m. Apskaitos aikštelėse apskaitomi tik tikslinių rūšių medžiai, suskirstant juos pagal pažeidimo laipsnį: sveiki ir nedaug pažeisti, silpnai pažeisti, vidutiniškai pažeisti ir stipriai pažeisti bei žuvę, vadovaujantis minėtos metodikos 2 priede pateiktais kriterijais.
Į apskaitą neįtraukiami želdiniai ir žėliniai, sunykę dėl netinkamo pasodinimo, kenkėjų, ligų ir meteorologinių veiksnių pažeidimų.
Pagal minėtos metodikos 4 skyriaus nurodymus (formules) padaryta žala gali būti nustatoma pinigine išraiška. Žala vertinama ir apskaičiuojama Medžioklės įstatymo 18 str. numatytais atvejais, surašant padarytos žalos apžiūros aktą.
PRENUMERUOKITE Žurnalą iki 2023 metų pabaigos!
Naujas žurnalo numeris jau prekyboje!
