Patirtis

Kodėl medžioklė nesustoja karantino metu1

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Tekstas: Karolis Girulis, LMŽD atstovas komunikacijai

Pastaruoju metu visuomenei opi medžioklės tema. Matome daugybę negatyvią nuomonę apie medžiotojus formuojančių antraščių. Kartai net iš teigiamo straipsnio turinio išplaukia antraštė su neigiamai formuojama nuomone. Kaip antai pastarasis puikus straipsnis lrytas.lt “Karantinas – vis griežtesnis, bet medžiotojams tai negalioja: miškuose aidi šūviai“.

Visų pirmiausia, norėtųsi pakeisti antraštę, nes ją perskaičius galima suprasti, kad medžiotojams karantinas ir jo ribojimai nei motais, ir mes medžiojame nepaisydami nieko… Ir daugeliu atvejų straipsnis nebus net atvertas, tačiau pasąmonėje žmogui užfiksuota jau negatyvi nuomonė apie medžioklę, nors turinys straipsnio anaiptol ne toks…

Kelkime retorinį klausimą: „Kodėl medžiotojai medžioja, ir kokį poveikį medžioklei turi karantinas?“O čia mes galime ir pradėti nuo to, kad medžioklės ne baras, ne restoranas ir ne naktinis klubas, kur susirenka žmonės ištroškę socialinio gyvenimo teikiamų malonumų. Medžioklė nėra pramoga, ar laisvalaikio praleidimo su draugais būdas, visų pirmiausia, medžioklė tai yra ūkinė veikla, kuri turi daugybę dedamųjų, ir medžiotojas visoje toje grandinėje vaidina svarbų vaidmenį.

Įsivaizduokime, jei karantino metu mes imtume ir uždraustume gydytojams dirbti savo darbą, tikriausiai, toliau pasakoti šioj vietoj nereikia. Bet juk gydytojai taip pat mirtingieji, kurie gali būti paveikti viruso. Gydytojai taip pat laikosi nustatytų normų ir jiems skirtų reikalavimų bei draudimų, tuo pat metu išlaikydami savo funkcijas bei būtinumą.

Nuotrauka: iš archyvo

Medžiotojai nėra taip visuomenei aiškiai suvokiama bendruomenė kaip gydytojai, tačiau ji taip pat yra labai didelės sistemos svarbus veikėjas, be kurio ta sistema gali pradėti griūti, susidaryti sudėtingos sąlygos, dėl kurių valstybė patirs didelius nuostolius. Pacituokime medžioklės sąvoką iš LR Medžioklės įstatymo:

„Medžioklė – medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas.“

Taigi, šalies teritorija suskirstyta į daugybę medžioklės plotų vienetų, išsiskiriančių ir savo savitumu, ir statusu bei biologine įvairove. Tuose plotuose medžiotojams pavesta pareiga tvarkytis taip, kaip numatyta įstatymų tvarka. Daugelis mano, kad medžiotojai gali daryti ką nori ir kaip nori.

Anaiptol, mūsų veikla yra griežtai reglamentuota, mes valstybei esame įsipareigoję sumedžioti kiekvienam medžioklės plotų vienetui nustatytus medžiojamųjų gyvūnų limitus, taip pat esame įsipareigoję mokėti sankcijas jei to neįvykdome, nes gyvūnų prieaugio perviršis daro įvairiausias žalas, ne tik ūkiui, bet ir pačiai gamtai. Gamta nenustoja veikti karantino metu, taip pat negali sustoti veikti ir medžioklė, nes medžioklė neapsiriboja gyvūnų sumedžiojimo ir išėmimo iš gamtos faktu.

Medžiotojai iki šio fakto turi daugybė funkcijų, kurias reikia atlikti ir vykdyti. Taip sutapo, kad pirmoji karantino banga buvo pavasarį, kuomet medžioklės veikla ne ką mažiau intensyvi, tačiau medžiojama minimaliai, tik labai aiškiais nustatytais atvejais, ir žmonės su šūviais ir medžioklės keliamu triukšmu susiduria labai retai. Gal dėl to mes buvome nepastebimi.

Dabar ruduo, žiemos pradžia- patys intensyviausi medžioklės sezonai, per kuriuos sumedžiojama didžioji dalis metinio prieaugio, laikas kada laukuose kanopiniai praleidžia vis mažiau, pradeda rinktis į didesnes bandas ir migruoti per miškus, į jaunuolynus, kur yra pagrindinė jų žiemos mitybinė bazė. Jei metinis prieaugis nebus apmažinamas šiuo metu, miškai patirs didelius nuostolius. Juos pagal mūsų šalies įstatymus turės kompensuoti ne kas kitas, o tų plotų medžiotojai, kurie neįvykdę sumedžiojimo normų.

Tas pats gresia ir iš ūkininkų pusės, jei yra nuniokojami pasėliai ar kitos kultūros. O tuo tarpu visuomenėje vyrauja tokia propaganda, kad medžiotojai tik turtingi ponai, kuriems šaudymas į gyvūnus yra tik pramoga. Čia galima padaryti minties šuolį ir paminėti Afrikos kontinentą, ir dabartinę medžioklės ūkių situaciją. Ten irgi karantinas. Ten net ir „turtingi“ ponai dabar negali nuvažiuoti sumedžioti savo išsvajotą trofėjų. Su kuo susiduria šiandien Afrika?

Profesionalūs ūkiai, kurie pažabodavo nelegalią medžioklę, brakonieriavimą, masinius gyvūnų naikinimus, ir racionaliai tvarkėsi medžioklės plotų vienetuose, kad juose visuomet būtų ir trofėjai, ir biologinė gausa, ir pusiausvyra, ir apsauga: jie šiandien nebeturi pagrindinio savo pragyvenimo šaltinio- medžiotojų. BET, ne jiems sunku išgyventi savanoje, nes nėra „turtingų“ dėdžių, o tiems liūtams, kuriuos dieną naktį medžioja brakonieriai ir parduoda juodojoje rinkoje už grašius…

Kur gamtos mylėtojų ir kitų anti-medžiotojiškų pažiūrų organizacijų akys? Jie ploja rankytėmis, nes profesionalios medžioklės ūkiai nyksta, tačiau nemato, jog išnykstant tiems ūkiams taip pat išnyksta ir viskas ką tie ūkiai sugebėjo išsaugoti ir puoselėti. Nei viena rūšis neišnyko dėl profesionalios medžioklės veiklos. Priešingai, tai visada buvo motyvacija išsaugoti rūšis, suteikti joms apsaugą nuo kenkėjiškos veiklos, gerinti sąlygas ir reguliuoti taip, kad būtų pasiekta rūšies populiacijos kokybė ir augimas. Tik uždraudus profesionalią medžioklės veiklą, tokiose vietose labai dažnai tos rūšys nebetekdavo apsaugos ir pranykdavo, nes prapuldavo finansavimo šaltiniai ir žmogiškieji resursai.

Net įrengus nacionalinius parkus, įvedus griežčiausias tvarkas niekas nesustabdo nelegalios veiklos, kuri daro milžinišką žalą, nebėra žmogiškųjų resursų, kad tokias teritorijas prižiūrėti. Kas tai turi finansuoti? Valstybei tai didelės išlaidos, ir daugeliu atveju tai neveikia… Tad ar tikrai trofėjinė medžioklė tik pramoga?

Taigi grįžtant prie kalbos, kodėl mes negalime sustoti medžioti, net per karantiną. Paprastas atsakymas- tai mūsų darbas.

Mes šiandien matome problemas keliamas ir brakonierių, kuriems jokie įstatymai negalioja, tuo labiau karantinas… Sumažėjus medžiotojų veiklai, proporcingai matomas brakonierių apraiškų pagausėjimas. Medžiotojai turi nustatytą tvarką, limitus, terminus, atrankos kriterijus ir t.t. Prie viso to, mus kaip ir visus kitus piliečius liečia vyriausybės nustatyti apribojimai dėl COVID-19 ir karantino režimas.

Medžiotojai vykdydami savo veiklą privalo visų tų reikalavimų laikytis ir paisyti. Kaip ir visur, natūralu, yra tokių, kurie padaro klaidų, ar nesusipažinę, ar neatnaujinę aktualios informacijos. LMŽD jau seniai yra išsakiusi savo poziciją, jog nerekomenduoja rengti varyminių medžioklių vardan tikimybės užsikrėsti ir platinti virusą, bet jei klubas mato tam būtinybę, tuomet turi užtikrinti visas priemones ir aplinkybes, kad nebūtų pažeista nei tvarka, nei numatyti apribojimai.

Vėl gi, tai yra medžioklės, yra klubai kurie savo plotuose turi sumedžioti šimtus elninių, ir be intensyvios medžioklės tai tiesiog nėra įmanoma. Jei klubai tai nustos daryti, toks žvėrių perteklius, ne tik kad padarys daug ūkinės žalos, tačiau mes patys susidursime su gyvūnais keliuose, kur statistika ir taip yra labai kraupi. Ir vėl gi, medžiotojai medžioja ne tik elninius, mes aktyviai kontroliuojame ir plėšrūnų populiacijas, saugome bioįvairovę ir reguliuojame labai pažeistą žmogaus veiklos pusiausvyrą gamtoje.

Medžiotojas mano asmeniniu manymu yra tarpininkas tarp gamtos ir žmogaus veiklos, gal daugiau urbanizacijos: be medžiotojo nebus susitarimo nei iš vienos pusės. Būtent todėl, medžioklė yra veikla turinti tokias gilias šaknis: per daugelį metų pasikeitė ne tik medžioklės kultūra, jos apraiška, tačiau svarbiausia – jos reikšmė: medžiotojas iš noro puoselėti medžioklės amatą, turėti sveiką maistą savo šeimai, labai seniai suprato, kad tik šaudymas į gyvūnus ir nedarydamas nieko daugiau, tiesiog turės keliauti į kitą vietą, nes ten viską išnaikins.

Susiję straipsniai

Taip gentys pradėjo klajoti po visą pasaulį prieš milijonus metų. Šiandien, mes turime visiškai kitokią- tausojančią medžioklės sampratą, tačiau labai gaila, kad yra jėgos, kurios apie medžioklę neišmanančiai visuomenei perša tą akmens amžiaus supratimą… Manau, dabar pats laikas, kada medžioklė susilaukia tokio didelio dėmesio visuomenėje, medžiotojams rodyti geruosius pavyzdžius. Nepatingėti pasidalinti geraisiais darbais, indėliu gamtai ir visuomenei. Ir kai tai taps norma, tas gyvūno gyvybės atėmimas medžioklės metu nebeatrodys, nei pramoga, nei sportas, nei akmens amžiaus amatas…

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.